Šiais metais 60-metį mininti, greta vadinamosios Aklųjų ir silpnaregių sankryžos Savanorių prospekte įsikūrusi institucija vis dar nėra gerai pažįstama Kauno gyventojui. Ilgus metus buvusi Lietuvos aklųjų biblioteka 2023 metais pakeitė pavadinimą į Lietuvos audiosensorinę biblioteką (LAB), akcentuojant atvirumą ir platesnę skaitytojų auditoriją, kuriai įprastai spausdintas tekstas tampa iššūkiu ne vien dėl regos negalios.
Per požeminę perėją, kurios projektavimo ir statybos darbus, beje, kadaise inicijavo Lietuvos aklųjų draugija (dabar – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga), atskubėjau į atsinaujinusią bibliotekos erdvę, kur manęs laukė LAB atstovės Kauno regionui Gintarė Navakauskaitė ir Greta Ščeliokaitė bei lankytojas Simonas Kriaučiūnas. Paklaustos, ar dažnai žmonėms reikia aiškinti, kokia čia biblioteka, pašnekovės nedvejodamos linkteli. Gintarė ir Greta pažymi, kad kai kuriems daug aiškiau pasidaro priminus senąjį pavadinimą.
Prieš kelerius metus pranešime spaudai LAB direktorė Inga Davidonienė, kalbėdama apie pavadinimo keitimą, sakė: „Ankstesnis mūsų bibliotekos pavadinimas akcentavo negalią ir atskirtį, o tai – įtraukties tendencijų neatitinkantis požiūris. Kai pavadinimas kalba apie konkrečią auditoriją, sunku įrodyti, kad paslaugos čia teikiamos ir kitiems, negalintiems skaityti įprasto teksto.“
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2026 m. kovo numeryje „Faktūros“)
„Būtent senasis pavadinimas sudarė įspūdį, kad aptarnaujame tik regėjimo negalią turinčius žmones, nors mūsų auditorija daug platesnė“, – teigia Gintarė. Abi pašnekovės sako, kad pasikeitęs bibliotekos pavadinimas pirmiausia akcentuoja prieinamų formatų leidinius: garsines, Brailio rašto, EPUB ir kt. knygas, bet tai nereiškia, kad čia lankosi tik įprastai spausdinto teksto skaityti ne(be)galintys žmonės. „Biblioteka atvira visiems, kuriems pas mus jauku ir kuriuos domina mūsų siūlomi renginiai. Stengiamės, kad ši biblioteka nebūtų uždara erdvė, ir pastebime, kaip lankytojų ratas plečiasi.“
Skaitytojas Simonas bibliotekoje lankosi nuo 2008 metų, ir po nedidelės pertraukos į ją sugrįžęs pastebėjo pokytį: biblioteka atsinaujinusi, smagu sutikti jaunus, smalsius, paslaugius žmones, darbuotojos visada padeda išsirinkti literatūrą, o labiausiai sugrįžti paskatino nauji renginiai. Apie bibliotekos siūlomas veiklas paklaustos Greta ir Gintarė nusijuokė: „Lengviau būtų pasakyti, ko nedarome.“
Iš tiesų veiklų spektras griauna dažno susidarytą stereotipinį bibliotekininko darbo įvaizdį. Žinoma, pagrindinė paslauga – knygų išdavimas. Kita svarbi paslauga – mokymai naudotis LAB sukurta virtualia biblioteka ELVIS, kurioje – jau beveik 16 tūkst. leidinių prieinamais formatais. Taip pat darbuotojos organizuoja kultūrinius, medijų ir informacinio raštingumo tobulinimo renginius, veda įvairias, tiek visuomenės švietimo, tiek tikslinei auditorijai skirtas edukacijas. Šios paslaugos teikiamos ir kultūriniai renginiai vyksta visame Kauno regione, kuriame išsibarstę daugiau nei pusšimtis bibliotekos partnerių: Aklųjų ir silpnaregių sąjungos filialai, socialinių paslaugų įstaigos, negalios bendruomenės, mokyklos ir kt.
Pašnekovės pastebi didelį literatūrinių renginių poreikį – iš Gintarės skaitytojų klubo išaugo literatūrinės paskaitos, kuriose pristatomi šiuolaikiniai ar mažiau žinomi, primiršti autoriai, o kad skaitytojai neliktų be klubo, Greta perėmė jį į savo rankas. Kultūrinė ir šviečiamoji, tolerancijos ugdymo dalis – tarsi nematoma šios bibliotekos misija. „Mes orientuojamės ne tik į žmogų, kuris turi negalią, bet ir į tai, kad jis yra visuomenės dalis, turime griauti mitus ir ugdyti supratimą“, – pabrėžia Greta. Bibliotekos išskirtinumą akcentuoja ir lankytojas Simonas, anot jo, ši įstaiga skleidžia kitokią pasaulėžiūrą ir supratingumą.
Dažnai, kalbėdami apie kultūros prieinamumą, akcentuojame rampas ir keltuvus, padėsiančius žmonėms su negalia patekti į renginį, tačiau šios bibliotekos skaitytojams tai pirmiausia galimybė skaityti. „Kultūra į namus“ – taip galima įvardyti Audiosensorinės bibliotekos paslaugą, kai Brailio ar garsinės knygos atvežamos tiesiai skaitytojams į namus. Viena iš tokių skaitytojų – telefonu pakalbinta Rasa, Brailio ir garsines knygas skaitanti nuo pirmos klasės. Šios bibliotekos paslaugomis naudojasi tiek, kiek šiai bibliotekai metų, nes kitur garsinių knygų tiesiog nebūdavo. Paklausta apie atvežimo į namus paslaugą, atsako, kad kitaip negalėtų skaityti, nes galimybės pačiai nuvažiuoti, deja, nėra.
Kiekvieną kartą, atėjus, nors už lango nėra saulės, čia viduje ji spinduliuoja.
Šiomis paslaugomis besinaudojanti skaitytoja Lina su biblioteka ir Brailio raštu susipažino dar mokykloje ir iki šiol prisimena paauglystėje perskaitytą Brailio knygą – Šatrijos Raganos „Irkos tragedija“. Kaip ir Rasa, ji akcentuoja bibliotekos suteikiamą galimybę skaityti – kitaip būtų labai sudėtinga gauti knygas. Vis labiau populiarėjant garsinėms knygoms, kyla klausimas, kokį formatą maloniau renkasi regėjimo negalią turintis skaitytojas. Abi pašnekovės sutinka, kad Brailio raštu joms skaityti maloniau ir be šių knygų jos neįsivaizduoja savo gyvenimo: tai pojūtis rankose, buvimas su savimi, visas dėmesys tik knygai. Garsinės knygos gali būti fonu veikiant ką nors kita, o Brailio knyga reikalauja būti su ja. Bibliotekos darbuotojos svarsto, kad tikriausiai todėl jaunesni neregiai, kurių kasdienybė yra gana aktyvi, vis rečiau renkasi skaityti Brailio raštu.
Audiosensorinėje bibliotekoje susitinkama ne tik su knygomis, bet ir su kitais žmonėmis. Pavyzdžiui, Rasa neretai dalyvauja Kauno regione, Prienų LASS filiale, organizuojamose kultūrinėse veiklose. „Lengva užsidaryti namuose, kai turi negalią, – sako Simonas. – Todėl vieta, kurioje jautiesi laukiamas ir suprastas, tampa daugiau nei kultūros įstaiga – ji leidžia būti bendruomenės dalimi.“
Lankytojų teigimu, bibliotekos renginiai praplečia akiratį, leidžia susipažinti su nauja literatūra, o svarbiausia – priartina prie kultūros taip, kad nelieka atskirties ir vienišumo jausmo. Greta ir Gintarė lankytojus apibūdina kaip smalsius, kartais reiklius, intelektualius, bet svarbiausia – nuoširdžius. Tai žmonės, kurie domisi, diskutuoja, dalijasi idėjomis ir dažnai patys formuoja bibliotekos veiklų spektrą. Darbuotojos pabrėžia, kad ši vieta svarbi visam Kaunui. Biblioteka griauna nematomas sienas tarp negalią turinčių žmonių ir likusios visuomenės. Vis dažniau ir kitos kultūros įstaigos į LAB kreipiasi konsultacijų, kaip pritaikyti patalpas, kaip informuoti, kaip pasirūpinti, kad negalią turintis lankytojas atvykęs jaustųsi savarankiškai ir komfortiškai. Taip ši įstaiga ne tik savo viduje, bet ir kitapus sienų formuoja šiuolaikinį požiūrį į negalią.
Plačiau žinią biblioteka skleidžia ir dalyvaudama miesto kultūriniame gyvenime – jau trečius metus įsitraukia į festivalio Kauno literatūros savaitė Bičiulių programą, šeštadieninėje „Knygų laisvėje“ pristato Skaitymo patirčių instaliaciją. Festivalio lankytojai gali išgirsti, kaip skirtingai skamba garsinės knygos, paliesti Brailio tekstą, sužinoti apie garsinių knygų platformą ELVIS ir EPUB formatą. Be to, LAB organizuoja didžiausią disleksijos pažinimo mėnesio renginį – „Neskaitymo festivalį“, kuris šiemet spalį vyks Kaune.
Mieste, kuriame kultūrinis gyvenimas pulsuoja festivaliais, renginiais, parodomis, ši biblioteka veikia tyliau, tačiau būtent jos tylus darbas keičia kultūros faktūrą. „Kiekvieną kartą, atėjus, nors už lango nėra saulės, čia viduje ji spinduliuoja“, – sako Simonas. Galbūt šią vidinę šviesą Audiosensorinė biblioteka ir dovanoja miestui – ne tik prieinamų formatų knygas, bet ir erdvę, kurioje kultūra tampa patiriama ir prieinama.
