„Iš Lietuvos išvykau 1971-aisiais. Į naujuosius namus galėjome pasiimti vos keletą daiktų – išsirinkau Čiurlionio darbų katalogą. Jį ir dabar turiu savo studijoje Hamburge. Taigi kvietimas iš šio menininko vardo muziejaus man ypatingas“, – netikėtu prisiminimu pažintį pradeda Jaakovas Blumas.
Jo paroda „Multivisata“, sausio pabaigoje atidaryta Kauno paveikslų galerijoje, truks iki balandžio 19-osios. Optinio meno elementų turinti Blumo kūryba pasižymi „lietuvišku“ koloritu, apie kurį su menininku dar pakalbėsime, ir faktūriškumo iliuzija, kuri labiausiai ir paskatino parašyti šį tekstą.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2026 m. kovo numeryje „Faktūros“)
Vilniuje gimęs menininkas emigravo tais metais, kai tapo pilnamečiu. Tiesa, Izraelyje pagyveno tik dešimtmetį, Haifoje studijavo civilinę inžineriją. Juokiasi, kad norėjo iškart būti menininku, nes Vilniuje ketverius metus keturis kartus per savaitę lankė dailės mokyklą. Paklaustas, kurią, mini dabartinę Kudirkos aikštę ir gražų senovinį pastatą, kurį pakeitė „baisus monstras“. Bet naujakuriui Izraelyje buvo įteigta, kad verčiau studijuoti ką nors „tikro“.
Kadangi matematika jaunajam Jaakovui irgi sekėsi neblogai, pasirinko minėtąją specialybę ir netgi trejetą metų dirbo statybų inžinieriumi. Laisvalaikiu vis tapydamas – realistine maniera. „Galiausiai supratau, kad metas šią gyvenimo atkarpą baigti ir grįžti prie dailės“, – persikraustymą į Vokietiją motyvuoja pašnekovas.
Vėlokai apsisprendusio studento Vokietijoje niekas nelaukė išskėtęs rankas – į norimą aukštąją mokyklą Berlyne Blumas paprasčiausiai neįstojo, ir teko gerokai pasibastyti, kol – iš pradžių laisvojo klausytojo teisėmis, vėliau jau oficialiai – jį priglaudė garsus Hamburgo vaizduojamojo meno akademijos profesorius Gotthardas Graubneris.
Pats pašnekovas – beje, nevadinantis savęs tapytoju, veikiau menininku, kuris tapo, – pripažįsta, kad ankstyvoji jo kūryba buvo itin akademinė – „naratyviniai paveikslėliai, pasakojantys istorijas“. Taip pat Blumas mini lūžį, trukusį keletą metų. Tuomet suvokė, kad paveikslėliai turėtų likti galvoje, o menininko užduotis – paveikti žmogaus suvokimo galią.
Kodėl žiūrėdami matome tai, ką matome? Kaip veikia regėjimas? Šie klausimai lėmė sugrįžimą prie pamatinių elementų, keliančių asociacijas, kviečiančių žiūrovą tapti prasmės bendrakūrėju ir nereikalaujančių daug papildomų paaiškinimų. Paveikslai įgavo dinamikos, tūrio – galerijoje pastebėsite kai ką primenančio, pavyzdžiui, ant medžių augančias kerpes. Bent jau taip regiu aš. Ir daugiau nenorėčiau išduoti, bet gal fotografijos pasufleruos!
Toliau kalbamės apie menininko santykį su erdve. Galbūt čia išties pravertė patirtis statybų aikštelėse? „Na, kas tikrai nesu, tai abstraktus tapytojas. Jie pradeda nuo kažko apčiuopiamo ir baigia tuo, kas sunkiai atpažįstama. Aš, atvirkščiai, bandau praskiesti konkretybes abstrakcijomis. Tai yra, mano objektai materialūs, bet jie nėra akivaizdūs.“
Stabtelime prie darbų serijos, primenančios tradicinę lietuvišką tekstilę – audinius, iš kurių dizainerė Inga Skripka siuva stilingus šiuolaikinio žmogaus drabužius. O spalvos! Tikras lietuviškas kaimas pavasarį ar rudenį, daug rudos ir žalios variacijų. Tokių spalvų Izraelyje tiesiog nėra, saulė ten šviečia kitaip, bet litvakai gerai pažįsta šią paletę. Galbūt ir tas Čiurlionio albumas, nors Blumas pabrėžia prastą spaudos kokybę, turėjo įtakos? Galbūt, kraipo galvą pašnekovas, kuris, nors baigęs tiksliuosius mokslus, nemažai sprendimų patiki nuojautai, reikiamu metu sufleruojančiai, kaip maišyti dažus ar brėžti linijas.
Lietuvoje vilnietis lankosi retai. Čia, deja, neliko jo giminaičių, nors į parodos atidarymą iš Izraelio ir Vokietijos suskrido nemažas būrys artimųjų. O kur menininko namai? „Jie visada su manimi, daug kur jaučiuosi patogiai. Bet jei klausiate apie namų jausmą, tuomet greičiausiai Izraelis, kad ir kiek jame būtų problemų.“
Smalsu, ar Jaakovas Blumas – prieraišus menininkas. Ar sunku išsiskirti su kūriniu, kurį įsigyja kolekcininkas ar muziejus? Tikrai nelengva, bet absoliučiai būtina. „Kuriu, nes tuo metu noriu kurti būtent tai, ir sunku išsiskirti, nes prisirišu prie savo darbo; visgi išsiskyrimo jausmas įkvepia kurti jau kitą darbą, nors jis jau visai kitoks, nes kartotis neįdomu“, – kantriai aiškina pašnekovas.
Kauno paveikslų galerijos svečias juokiasi, kad visi jo darbai kinetiniai ir liečiami, jei tik turite gerą draudimą. Kviečia jo tinklalapyje pasidomėti, kaip sąveikauti su kūriniais, – yra įrašęs instrukciją. Pamačiusi objektą, savo nejuvelyrišku perregimumu primenantį skiedrą, tikslinuosi, kas tai. Pasirodo, plastikas: „Tai – gamtos priešingybė, man patinka, esu ekstremalių situacijų mėgėjas.“
Ar šis ekstremalas jaučiasi sėkmingas? Čia susiginčijame – pašnekovas mano, kad klausiu apie pinigus, o man tiesiog įdomu, ar jis laimingas. Linksi galva.
