Jurgis Bielinis (1846 m. kovo 16 d. – 1918 m. sausio 18 d.) – knygnešys profesionalas, drąsus, sumanus, atsidavęs šiai rizikingai veiklai, mylėjęs Lietuvą, lietuvišką žodį ir knygą. Bielinio asmenybės svarbą liudija faktas, kad jo gimimo diena minima kaip Knygnešių diena.
Šį mėnesį paminėjus Bielinio 180-metį, daugiau apie legendinį knygnešį rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja Maironio lietuvių literatūros muziejaus Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė.
Į lietuviškų spaudinių platinimo veiklą J. Bielinį įtraukė vyskupas Motiejus Valančius, įkūręs pirmąją nelegalią leidybos ir spaudinių platinimo organizaciją, veikusią 1867–1870 m. J. Bielinis kartu su kitais knygnešiais (Stasiu Račiukaičiu, Simanu Kulakausku, Juliumi Steponkevičiumi ir kt.) nešdavę į Tilžę M. Valančiaus rankraščius, pinigus už spausdinamus leidinius, per sieną pernešdavę ir knygų pakus.
1885 m. kartu su kitais knygnešiais įkūrė „Garšvių knygnešių draugiją“, tapo jos dalininku.
J. Bielinio šūkis: „Nemirsiu, kol maskoliai iš Lietuvos neišeis“. Spaudos draudimo panaikinimo sulaukė ir tuo džiaugėsi – dirbta ir vargta ne veltui. Deja, tikruoju Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu nespėjo pasidžiaugti.
Drąsusis knygnešys mirė 1918 m. sausio 18 d., eidamas pėsčiomis iš tėviškės – Purviškių kaimo Biržų rajone – į Vilnių, kur ir buvo svarstomas nepriklausomybės klausimas. Kryžius Katinų kaimo Mitkų sodybos kieme, prie kurio sustojo pailsėti bei pasimelsti knygnešys, deja, tapo jo mirties, ištikus širdies smūgiui, vieta. Šiandien jis saugomas šalia Bistrampolio dvaro esančioje koplytėlėje, pavadintoje J. Bielinio vardu. Palaidotas Suoste (Biržų r.), Šv. Kryžiaus išaukštinimo bažnyčios šventoriuje.
Vieną žiemą, per vargus pasprukęs nuo rusų caro žandarų, J. Bielinis basas ir pusnuogis kokius tris kilometrus brido lediniu upeliu. Laukais nebėgo, kad žandarai nesektų jo pėdomis ir nesučiuptų. Pametė lietuviškas knygas, gabentas iš Tilžės, susirgo, tačiau džiaugėsi, kad liko gyvas ir nepateko į žandarų nagus.
Niekino rusų caro valdžios sugalvotą „graždanką“ (lietuvišką tekstą rusišku raidynu) ir džiaugėsi, kad lietuviai jos nepripažįsta, retai kuris taip rašo ir skaito. Tik skaudu buvo girdėti, kaip net iš besimeldžiančių bažnyčioje žmonių atiminėjamos lietuviškos maldaknygės, uždaromos lietuviškos mokyklos, konfiskuotos knygos deginamos, mindomos ir draskomos, o besipriešinantieji valdžios įsakymams žiauriai baudžiami: tardomi, kankinami, sodinami į kalėjimus, tremiami į Sibirą.
Dažnas knygnešys, paklaustas, kodėl imasi tokio rizikingo darbo, atsakydavo: „O gi todėl, kad lietuviai nevirstų rusais ir neužmirštų savo gimtosios kalbos“. J. Bielinis abejojusiems jo pasišventimu knygnešystei ir lietuvybei tvirtino: „Atminkite: ateis laikai, gal jau mūsų kaulai į pelenus bus pavirtę, bet žmonės susipras ir kitaip pradės galvoti. Pamils laisvę ir vargu ar norės jos kuomet išsižadėti.“
J. Bielinio veiklą palaikė ir šeima. Daugiausia rūpesčių ir baimės dėl netikėtų žandarų vizitų patyrė knygnešio žmona Ona Brazauskaitė-Bielinienė, gyvenusi Purviškių kaimo vienkiemyje ir prižiūrėjusi gausią šeimą. Lietuviškus leidinius dažniausiai stropiai slėpdavo daržinėje, šiauduose, ąžuolo kamiene, todėl žandarai jų nesurasdavo.
Amžininkai pasakoja ir tokią istoriją: kartą, Bieliniui sugrįžus namo, pasirodė policija. Jurgis puolė prie krosnies, išmetė malkas ir pats įlindo į krosnį. Tada žmona vėl jį apdėjo malkomis. Kai žandarai suėjo į vidų, priešais malkas įžiebė ugnį. Žandarai, iškrėtę visus namus ir nieko neradę, keikdamiesi išėjo. Pats J. Bielinis dažnai išsisukdavo kyšiais, kuriuos taip mėgo rusų valdininkai.
Petro Rusecko knygoje „Knygnešys“ (Kaunas, 1926 m. T. I, p. 50) yra užrašytas toks pasakojimas: „Kitą kartą, patekęs uriadnikui į nagus, Bielinis pasielgė griežčiau: į vieną ranką pasiėmė, kiek turėjo, pinigų, o į kitą revolverį ir pasiūlė uriadnikui pasirinkti, kas labiau patinka. Uriadnikui, žinoma, labiau patiko pinigai ir paleido Bielinį važiuoti toliau.“
Žmonės jį vadino „Baltuoju“, „Bieliaku“, „Ministeriu“. Knygų jis nenešdavo, bet veždavo vežimu dvigubu dugnu, dažniausiai platino lietuviškus kalendorius, laikraščius, maldaknyges. Namuose būdavo retai, turėjo keletą sodžių, kuriuose ilsėdavosi arba perduodavo patikimiems asmenims platinti atsivežtas knygas. Dažnas J. Bielinio maršrutas: Degėsiai, Dovydai, Rudžioniai, Vainaroniai…
Dr. Stasys Žąsinas atsiminimuose užrašė: „Tas „dėdė“ buvo labai keistas: pasirodydavo kaip jaunas mėnuo ir vėl dingdavo. Tik vasarą, per škapliernos atlaidus (Linkuvoje škapliernos atlaidai būna 8 dienas) jis būdavo pas mus visą savaitę. Naktį gulėdavo sodnelyj būdoj, o dieną keliaudavo į Linkuvą. Jo arklys visad būdavo kitas: tai bėras, tai juodas ir t. t.“ („Knygnešys“. T. 2. Kaunas, 1928 m.).
Už nakvynę ir kitas paslaugas J. Bielinis atsiskaitydavo tik knygomis, ypač jas mėgo dovanoti jaunimui. Pinigus išleis greitai, galvojo, gal ir be naudos, o knyga atneš naudą: „vis tik bus mesta šviesos kibirkštėlė, žmonės bus pastūmėti prie skaitymo, galvojimo“. Vertino knygas, mokslą, žinias, savarankiškai mokėsi užsienio kalbų: vokiečių, latvių, lenkų… Bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje – rašė straipsnius istorijos, ūkio temomis. Išleido keletą knygelių valstiečių žemės nuosavybės klausimais, taip pat pats atspausdino ir platino laikraštėlį „Baltasis erelis“.
J. Bielinis rusų valdžios buvo nuolat sekamas ir gaudomas, už jo įdavimą buvo pažadėta solidi suma. Kauno gubernijos žandarų valdyba 1985 m. spalio 18 d. išplatino įsakymą visiems Ukmergės, Panevėžio ir Novoaleksandrovsko (dabar Zarasų) apskričių žandarmerijos punktams ieškoti valstybinio nusikaltėlio J. Bielinio. Caro žandarams ir pasienio sargybiniams buvo įkliuvęs daugiau nei penkis kartus, bet areštų ir trėmimų išvengė.
Ne visiems knygų platintojams taip pavykdavo išsisukti, kaip J. Bieliniui. Knygnešiai valdžios buvo laikomi kontrabandininkais, todėl dažniausiai bausti piniginėmis baudomis, areštu, jų bylos būdavo perduodamos teismams. Kadangi lietuviškos spaudos draudimas nebuvo įteisintas įstatymiškai, knygnešiai dažniausiai būdavo išteisinami, didžiausių bausmių susilaukdavo už antivyriausybinio turinio leidinius. Atlaidžiausiai žiūrėta į kalendorių, maldaknygių, grožinės literatūros knygų platintojus.
„Yra žinoma, kaip buvo nubausti 1684 už lietuviškos spaudos platinimą apkaltinti asmenys: 52 ištremti į Sibirą ir šiaurines europinės Rusijos gubernijas, 89 įkalinti (kartais net keleriems metams) ir po to ištremti į kaimynines gubernijas, 866 bausmę atliko valsčių daboklėse arba policijos areštinėse, 21 sumokėjo pinigines baudas, 478 išteisinti, 78 dėl įvairių caro manifestų amnestuoti“. (Vytautas Merkys. Įvadas. Kn.: „Lietuviškos spaudos draudimas 1864–1904 metais“, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2004 m.)
J. Bielinio bendražygiui knygnešiui Kazimierui Ūdrai (sl. A. A. knygnešys) ne taip pasisekė: už lietuvišką veiklą 1895–1896 m. buvo kalintas Panevėžio kalėjime, o 1897 m. net penkeriems metams ištremtas į Jakutiją. J. Bielinio ir K. Ūdros knygnešystės veikla vaizdžiai atskleista Juozo Kundroto romane „Sakmė apie knygnešį“ (Kaunas: „Ryto varpas“, 2004 m.)
„Pririšęs arklį prie išsikerojusio lazdyno ir pametęs jam šieno plakelį, Bielinis iš beržynėlio ilgai žvalgėsi į kaimą. Niekad kaimas neatrodė toks skaudžiai liūdnas, kaip šį kartą. /…/ Jis jau žinojo, kad Kazys Ūdra įkliuvo su knygomis, kad pas jį rado kai kuriuos popierius – Garšvių bendrijos sąskaitas, knygnešių pavardžių sąrašus, adresus. Taip buvo susekti ir suimti Antanas Bružas, Vincas Kazanauskas, Adomas Ladukas, Jurgis Dilkus…“ (p. 135).
Dramatiško likimo sulaukė ir J. Bielinio jaunesnis brolis Andrius Bielinis, dalyvavęs Garšvių knygnešių draugijos veikloje. 1896 m. jis ištremtas į Jaranską (Rusija), ten ir mirė.
J. Bielinis ir kiti knygnešiai bei knygų platintojai suvaidino didžiulį vaidmenį kovoje dėl lietuviškos spaudos atgavimo. 1904 m. gegužės 7 d. (balandžio 24 d.) caras patvirtino Ministrų komiteto nutarimą: „Panaikinti visus anksčiau priimtus nutarimus bei potvarkius dėl lietuvių ir žemaičių rašto ir leisti šiuose leidiniuose vartoti, be rusiškojo, taip pat lotyniškąjį arba kitokį raidyną.“
Nuotraukos iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo.
