Aš vienas ir jie – gal penkiolika vyrų su liemenėmis. Sėdim iš išorės juodame trijų aukštų pastate – klubhauze, kurio turistų giduose nerasi. Šančiai. Baikerių klubas „Vilkai MC“ vienija apie tris dešimtis narių.
Klubhauze tvyro ramybė, tvarka ir jausmas, kad čia ne šiaip klubas su dekoracijomis, o jų teritorija, jų bažnyčia. Pirmas dalykas, kurį pamatai įėjęs į patalpą trečiame aukšte, priverčia sustoti. Pačiame centre – motociklas. Ne šiaip numestas į kampą, ne uždengtas kaip eksponatas, o pastatytas taip, kad jo nepraeisi, net jei labai norėtum.
– Koks čia modelis? – klausiu.
– „Dyna“. 1996-ųjų („Harley-Davidson Dyna“, – aut. past.), man atrodo, – atsako vienas vyras.
Tada nuskamba sakinys, po kurio atmosfera tampa dar rimtesnė: „Čia mūsų mirusio brolio baikas. Jo noras buvo, kad jis liktų čia. Tai va, jauni nariai tais laiptais jo sielą ir užvilko į trečią aukštą.“
Po tokio starto jau aišku, kad čia nebus pasakojimo apie hobį ar savaitgalio pasivažinėjimus. Klubo nariai kalba konkrečiai: laisvė atsiranda grupėje. Paradoksas, jų pačių žodžiais, paprastas: vienas vilkas pažeidžiamas, gaujoje – stipresnis. Čia mintis net ne apie fizinę apsaugą, o apie psichologinį saugumą ir erdvę, kurioje gali būti be vaidmens. Jie sako, kad plačioje visuomenėje žmonės nėra vieni kitiems įsipareigoję, todėl ten daugiau atsargumo ir vaidinimo. O čia, klubo viduje, gali sakyti tiesą ir nebūsi iškart nurašytas. Jei reikės – atneši paskutinius pinigus langui pakeisti.
Dabar jie turi barą, tvarkingas patalpas ir pagarbą, bet kelias iki tokios aplinkos nebuvo grįstas paramos fondais ar stebuklingais rėmėjais. Susirinkimų pradžia – svetimi barai: „Iš pradžių rinkdavomės viename, paskui kitame. Galiausiai baro šeimininkai pradėdavo urgzti, kad mes ten atvažiuojam ketvirtadieniais… na, supranti, pasidarydavo negerai.“
Tai per daug triukšmo, tai per daug motociklų, tai per daug dėmesio. Reikėjo erdvės, kuri būtų sava. Tada atėjo 2012-ieji. Dar litai. Krizės šešėliai dar ore. Klubas išsinuomojo garažą, bet greit suprato, kad netelpa.
„Anksčiau čia buvo fabriko pagalbinės patalpos. Griovėm sienas. Čia, kur dabar sėdim, stovėjo tualetas. Ant jo – metalinė „buržuika“, kaminas pro sieną išvestas į viršų… Ir čia prasidėjo testas. Ne „ar turi motociklą“ ir ne „ar turi odinę striukę“, o ar būsi čia, kai bus sunku. Remontas nebuvo gražus. 2012 metai, algos nedidelės, o tu turi parnešti namo mažiau, nes dar reikia susimesti langams. Chebra sakydavo: „Aš jau nebegaliu…“ Supranti? Tada buvo sunku, bet mes padarėm. Galvas į sienas daužėm, bet padarėm. Tie, kurie nedegė idėja, atkrito. Pasitraukė. Liko tik tie, kuriems klubas buvo svarbiau už komfortą.“
Jokio iš viršaus nuleisto heroizmo, tik pagrindai. Jei iš vidaus nedegi idėja – neištversi. Jei neištveri – pasitrauksi. Taip veikia atrankos mechanizmas. Ne per gražius pokalbius, o per realius darbus, kur turi pasirinkti: pinigai langui ar naujas daiktas namams, laikas remontui ar laikas ant sofos. Ir tai pas „Vilkus“ vyksta ne kartą per metus, o nuolat. Dėl to jie ir sako: čia ne „susitinkam, pabūnam, išsiskirstom“. Čia tinklas.
Tas tinklas tampa dar tampresnis, kai pradedama kalbėti apie vidinę ekosistemą. Vienas – santechnikas, kitas – dažytojas, trečias – duonos kepėjas, ketvirtas – mechanikas. Kiekvienas įneša savo dalį. „Jei namuose trūko vamzdis, tu neatsidarai Skelbiu.lt. Tu skambini broliui. Ir jis atvažiuoja ne dėl sąskaitos, o dėl to, kad tu esi jo genties narys.“ Baikerių pasaulyje valiuta yra pasitikėjimas – be jo nebus nieko kito.
Pasitikėjimas paaiškina ir hierarchiją. Klubas nenori priimti žmogaus, kurį vėliau tektų išmesti – patys sako, kad tai nemaloniausia dalis. Todėl viskas vyksta lėtai. Ateina žmogus, pabūna klubo draugu. Paskui, jei tinka jiems ir jie jam, tampa hang-around. Nuo hang-around iki pilnateisio nario praeina mažiausiai treji metai. Jie tą laiką apibūdina kaip skenavimo procesą: važiuoji į tūsus, dalyvauji darbuose, tave stebi stresinėse situacijose. Kol esi hang-around, apie klubo vidines taisykles žinai „tiek, kiek galima“. Viskas skiepijama pamažu. Čia nėra „vieną kartą gerai pasirodei ir viskas“.
Jie mini laiptelius: klubo draugas, support, prospect, member. Esmė ta pati – tu negali tiesiog apsivilkti liemenės. Blizgantis baikas nėra bilietas. Bilietas yra laikas ir patikimumas. Ir dar – statusas nėra vien vidinis. Jį turi pripažinti kiti klubai Lietuvoje ir tarptautinėje sistemoje. Jie sako, kad pasiekti MC statusą prireikė aštuonerių metų – oficialiai jis gautas 2014 m.
Reputacija svarbiau už viešą įvaizdį. Todėl taisyklės čia kietos ir universalios visame pasaulyje. Pavyzdžiui, policininkas negali būti baikeriu. „Jei klubas nesilaiko tų pamatinių taisyklių, kaip jis gaus kitų klubų pagarbą?“
Su visuomene santykis irgi „kaunietiškai“ dvilypis. Iš vienos pusės jie sako: „Mums visiškai vienodai, kokia visuomenės nuomonė apie mus. Svarbu, kad žinom, ką darom. Mes niekada neužkabinsim paprasto žmogaus be reikalo. Saugom reputaciją, neieškom bėdų, tiesiog gyvenam savo gyvenimą.“ Iš kitos pusės, nors patys sau blogo vardo nenori, pripažįsta, kad keliuose formuojamos kolonos, antsiuvai ir kiti išoriniai elementai kursto stereotipus.
Santykiai su policija? Baikeris su liemene retai stabdomas be priežasties, egzistuoja abipusė pagarba. Tačiau kai kurie vairuotojai tyčia blokuoja kelią, kad motociklas negalėtų pravažiuoti spūstyje. Pašnekovams tai ne tik nepatogumas, o signalas apie žemą kelių kultūrą. Jie sako, kad kolona nėra skirta demonstruoti jėgą paprastiems žmonėms. Kolona yra tvarka. O kai tvarka susiduria su kažkieno ego, kyla įtampa.
Pokalbiui pasisukus prie moralės ir teisingumo, „Vilkai“ kalba trumpai. „Man žmogų nušauti yra lengviau negu gyvūną. Nes žmogus gimė nuodėmėje ir gyvena nuodėmėje. O gyvūną Dievas sukūrė, kad jis tęstų būtį, išgyvenimą.“ Tada pristatomas ir teisingumo principas: jei kažkas apvagia nario šeimą, teisingumą narys vykdo pats, nebūtinai atsižvelgdamas į baudžiamąjį kodeksą. Jie tai dėsto kaip savo vidinę logiką, be kvietimo į chaosą, ir pokalbis juda toliau.
Greta šios kietos sanklodos egzistuoja ir socialinė pagalba, bet jie ir čia nekalba lozungais. Mini globos namus. Mini saugaus vairavimo pamokas jaunimui, lakstančiam motoroleriais. Mini vaikus iš sudėtingų socialinių aplinkų, pagalbą tarnyboms – kad jaunimas nenuvažiuotų klystkeliais. Logika paprasta: padeda tada, kai vertybės sutampa. Nesako, kad gelbsti pasaulį. Sako, kad daro tai, ką laiko teisinga.
„Labai patiko pabūti prižiūrėtojais „Parako“ tūse, mus tokia Šančių aktyvistė Vida pakvietė“, – pamini mūsų žurnalo heroję, viename ankstesnių numerių pasidalinusią „Parako“ kugelio receptu.
Apie patriotizmą atsakymas irgi tiesus: „Mes esame savo miesto ir valstybės patriotai, o ne valdžios ar politikų. Į politiką nelendam.“ Paklausus apie karą, atsakymas nuskamba akimirksniu: „Pirmi eitume.“ Toliau – apie pasiruošimą savarankiškai: „Aš turiu daug ginklų, jei reikės – pirmyn.“ Priduria, kad nesirašė į savanorių būrius, nes neturi laiko „dvidešimt dienų miškuose bėgioti“, bet kai reikės – bus. Jų vizija bendruomeninė: mažos grupės – kiemai, sodų bendrijos, brolijos – kuriose realiai pažįsta vieni kitus, turi veikti išvien, o ne laukti nurodymų iš viršaus.
Kalbėdami apie tvarką viduje, jie akcentuoja discipliną. Užduodu klausimą, aktualų šių laikų visuomenei: kaip elgiamasi, jei narys ima piktnaudžiauti svaigalais? „Imamės veiksmų. Jau yra taip buvę“, – sako jie. Bet jei žmogus ignoruoja visas galimybes ir pastangos neduoda rezultatų, tada „nuleidžiamos rankos“.
Jie patys mato savo genties evoliuciją. Narys, važinėjantis daugiau nei 20 metų, prisimena, kaip anksčiau buvo privalomas tam tikras įvaizdis – odinės kelnės net per 30 laipsnių karštį. Dabar viskas paprasčiau: „Kedukai, džinsiukai – kaip patogu. Svarbu, kad liemenė yra.“ Jų akcentas aiškus: ne oda ir ne poza, o tai, kas po liemene.
Pasigirsta ir nykstančių subkultūrų tema. Jie prisimena laikus, kai mieste viskas buvo aišku: pankai, metalistai, reperiai, reiveriai. Dabar, „Vilkų“ nuomone, subkultūros nunyko, jaunimas nori būti individualus, bet galiausiai visi tampa vienodi. Įvardija atsakomybės ir vertybių trūkumą. Tai skamba labiau kaip nusivylimas, o ne pyktis.
Kaunas visada yra pokalbio fone. Jie sako, kad šis miestas – „atskira respublika“: konservatyvus, pats sprendžiantis, nemėgstantis, kai iš Vilniaus bandoma aiškinti. Pamini taisykles kaip miesto DNR: „Jos yra ir jos liks. Kauniečiai niekada nepasiduos.“ Jie didžiuojasi antsiuvu su užrašu KAUNAS – sako, galėtų jo nenešioti, bet nešioja.
Kai vakaras klubhauze baigiasi ir išjungiu diktofoną, lieka nuotraukos ant sienų. Nuotraukos iš 2012-ųjų: jie dar jauni, suodini nuo „buržuikos“ dūmų, bet apsiginklavę ta pačia logika. Baikerizmas nėra savaitgalio hobis. Tai tie trisdešimt litų, kurių neturėjai, bet atnešei. Tai treji metai, per kuriuos tave „aptrina“, kad būtum priimtas. Tai reputacija, kurią užsidirbi, o ne nusiperki. Ir tas 1996-ųjų „Harley“ trečiame aukšte – užvilktas laiptais todėl, kad mirusio brolio noras yra taisyklė, kurios niekas nelaužys.
