Šią žiemą jau antrą kartą rengti straipsnio keliauju į maldos namus. Visai neseniai Šv. Gertrūdos bažnyčios Žvakių šventovėje į maldos lapelį rašiau savo intencijas ir uždegiau žvakutę. Jei tuomet sugalvota intencija būtų išsipildžiusi, šio straipsnio rašyti būtų neprireikę. Tačiau kol tęsiasi karas Ukrainoje, tol ir Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje bus renkama parama fronte kovojantiems kariams. Čia, maldos namuose, įsikūręs labdaros ir paramos fondas „Visi išvien“, besirūpinantis humanitarine pagalba Ukrainai.
Šį fondą į bažnyčią atvedė ne atsitiktinumai, o malda – prasidėjus plataus masto invazijai, būsimieji fondo savanoriai čia rinkdavosi kaip maldos grupė. Fondą įkūrė Tatjana Narkevičienė, kuri labdaringa veikla užsiima nuo 2014 metų, karo pradžios. Tuomet ji dirbo Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijoje, kurios nare yra iki šiol. Tatjana prisimena, kad ir tuomet bažnyčios teritorijoje buvo renkama parama, kol galiausiai nuspręsta steigti savo fondą.
Fondo pavadinimas „Visi išvien“ neatsitiktinis, kilęs nuo Lietuvos šventojo Juozafato. Jis buvo Rytų apeigų katalikų (unitų) bažnyčios atstovas, įstojęs į Švč. Trejybės vienuolyną Vilniuje ir kvietęs visus susijungti, būti kartu. 2022 metais, prasidėjus plataus masto invazijai, paramos fondas pradėjo plėstis tiek veiklomis, tiek savanorių skaičiumi. Pirmai fondo renkamai paramai sandėliuoti buvo skirta bažnyčios rūsio laiptų aikštelė. Tatjanai pradėjus organizuoti apkasų žvakių gamybos dirbtuves, žmonės aikštelėje nebetilpo ir plėtėsi į šalia esančią koplyčią, o iš koplyčios – į parodų salę. Dabar ši erdvė skirta susirinkimams, dirbtuvėms, sandėliavimui. Tatjana pasakoja, kad bažnyčios klebonas Kęstutis Rugevičius priima ir leidžia dirbti bei naudotis patalpomis. „Žinoma, retais atvejais kyla nepatogumų, tarkim, organizuojant konvojų, kai prie bažnyčios susirenka 70 automobilių, vežančių paramą į Ukrainą.“ Visgi tai tik laikini nepatogumai.
Prie fondo „namų“ atkeliauju penktadienį vakare ir patenku į darbų sūkurį, pamažu įsukantį ir mane. Tai nebuvo įprastinis pokalbis, kai tyliame kavinės kampe su pašnekove (-u) siurbčiojame kavą ir lėtai kalbamės. Vos įėjusi kaktomuša susidūriau su fondo įkūrėja Tatjana, nešančia dėžes į furgoną. Savanorius kalbinau prie drabužių kabyklos, jiems ruošiantis išeiti po pamainos; klausiausi pasakojimų priešais altorių, lankstydama ir pakuodama kavos pupelių maišus; sekiojau iš paskos Tatjaną, vienu metu atsakinėjančią ne tik į mano, bet ir į savanorių bei internete besibeldžiančius klausimus. Per šią valandą pamačiau, kiek skirtingų dalykų veikia savanoriai, koks glaudus, sustyguotas ir intensyvus yra šios bendruomenės darbas.
Jei bent vienam žmogui išgelbėjom gyvybę, visa ši veikla atsipirko.
Mane čia atvedusi tema – tinklai, realūs ir pradėti pinti, kabantys ant ilgų medinių rėmų prieš pat mano akis buvusioje Prisikėlimo bažnyčios parodų salėje. Trys savanorės ukrainietės jau pradėjusios vynioti it gyvatėlė besiraizgančią baltos spalvos medvilninę giją. Šalia jų prisėdusi kita moteris į didelį maišą karpo medžiagos juosteles, greitai tapsiančias sniego imitacija. Besiruošiančią namo pakalbinu Nataliją Danielienę, čia savanoriaujančią nuo 2022 metų. Moteris pasakoja, jog tinklai pinami trijose vietose, bet Prisikėlimo bažnyčioje fondas turi didžiausią rėmą. Tinklus dažniausiai pina senjorės, ukrainietės pabėgėlės, o vakarais prisijungia ir kiti. Per mėnesį savanoriai nupina apie 15–16 tinklų. Mažiausi yra 7,5 metro, didžiausi – 12 metrų. Fondas gauna konkrečių užsakymų iš karinių dalinių, o jei užsakymo nėra, tuomet pinami standartiniai 7,5 metro tinklai. Jie skiriasi priklausomai nuo metų laiko ir geografinės vietos. Vieni skirti stepėms, kiti pievoms, miškingoms aplinkoms, imituojantys rudens taką, šieną, žiemos paletę. Būtent tokį vakare pynė savanorės.
„Reikia pinti mišrių spalvų tinklus, darome dėmėmis, ne rutuliukais ar debesėliais. Šie tinklai yra gamtos imitacija, skirti paslėpti pozicijas, įrangą nuo dronų atakų. Girdėjom, kad vienas kareivis buvo sužeistas apkasuose, pamatė į jį atskriejantį droną ir, prisidengęs tinklu, išsigelbėjo – dronas jo nepastebėjo. Jei bent vienam žmogui išgelbėjom gyvybę, visa ši veikla atsipirko. Šios istorijos mus pasiekia per savanorius, besilankančius Ukrainoje, o anksčiau gaudavome nuotraukų iš pačių karių, taip pat ir tinklų nuotraukų, kad galėtume įvertinti jų kokybę karo lauke, pasimokyti, kaip geriau daryti“, – pasakoja Natalija. Moteris priduria, kad pindami tinklus visi atsipalaiduoja, bendradarbiauja, šnekučiuojasi, niekas nedirba per jėgą, tačiau stengiasi padaryti kuo daugiau. Štai savanoriai, ruošdami mažąjį konvojų, dirbo ir per Kalėdas, ir Naujųjų išvakarėse – vien iš vidinės motyvacijos. „Reikia prisiminti, kad susirinkome ne po medžiu stovėti, o padėti Ukrainai“, – pabrėžia savanorė.
Žiūrėdama į besiraizgančią ir preciziškai pinamą juostelę ant tinklo, klausiu Natalijos, ar tai sudėtinga veikla. Savanorė pasakoja, kad vieni išmoksta per dieną, kitiems prireikia poros dienų. Nauji savanoriai būtinai apmokomi jau įgudusių pynėjų, būtina laikytis kelių taisyklių, kad tinklas būtų elastingas, o juostelės tarpusavyje nesikryžiuotų. Visgi jei tinklo pynimo amato nepavyksta perprasti, galima ruošti medžiagą tinklams arba prisidėti prie bet kurios kitos veiklos.
Fondas renka paramą, labdarą, užsiima jos transportavimu ir dalijimu. Šiuo metu renkama ir džiovinama duona, kad kariai turėtų greitą užkandį fronte. Iš kepyklų renkami tinkami valgyti, bet neparduoti maisto gaminiai ir išdalijami vargstantiems ukrainiečiams. Kavos pupelių maišai, kuriuos bekalbėdamos krovėme į dėžes, ardomi į siūlelius, dažomi ir pinama maskuojamoji apranga. Iš džiuto medžiagos savanoriai bandys gaminti ir antšalmius, kurie panėšėtų į žolės kupstą.
Dalis savanorių daro apkasų žvakes – tai skirtingo dydžio metalinės skardinės su kartoniniu įdėklu, užpildomos parafinu. Savanoriai rūšiuoja, plauna skardines, veža jas į kitą punktą nupjauti, o į IV fortą – pripildyti parafino. Pasak Tatjanos, „apkasų žvakės už paprastas geresnės keliais aspektais. Mažiausioje skardinėje, tokioje kaip kačių maisto, padaryta žvakė dega 2 valandas. Pati esu bandžiusi namuose, tad per dešimt minučių užkaito vandens virdulys ir dar užteko kaitros išsivirti makaronų. Šios žvakės ypač praverčia stepėse, kur nėra kuo pasikūrenti“.
Nusivylimo, žinoma, yra, tačiau per ketverius metus atėjo įžvalga, kad Dievas gelbsti mūsų sielas, ne užpakalius.
Klausydama Tatjanos pagalvoju, kad fondas suteikia ir ekologijos pagrindus – kiekvienas atlikęs daiktas įprasminamas nauja forma. Štai apkasų žvakės daromos iš jau panaudotų skardinių, kartono atliekų, o dalis parafino išgliaudoma iš sudegusių žvakelių. Daugiausia šios veiklos, žinoma, reikalauja savanorių laiko ir pastangų. Savanorė Rasa pasakoja, kad kartais nuliūdina žmonių aukojimo kultūra, kai daiktai atnešami ne tam, kad padėtų kitam, bet tiesiog atsikratant. „Renkame dalykus į frontą, o gauname maišus su vestuvinėmis suknelėmis“, – sako Rasa, pridurdama, kad atkeliauja ir nešvarių rūbų ar apatinių, vis dėlto išskalbus dalis panaudojama – rūbai sukarpomi, pinami tinklai arba siuvami kiti dalykai. Netikusius tenka nešti į tekstilės konteinerį.
Tatjanos vedžiojama po šį jaukų chaosą, klausiu, iš kur ji moka siūti, pinti, perdirbti. „Pati esu siuvėja, tik baldinių medžiagų, gerai išmanau medžiagas ir jų savybes. Be to, žinias ir poreikius perduoda patys ukrainiečiai, bendraujame su siuvyklomis, ieškome to, ko labiausiai trūksta.“ Tatjana ne tik turi praktinių žinių, bet gerai išmano ir kitus niuansus. Gimusi ir užaugusi Rusijoje, Maidano įvykių metu buvusi Ukrainoje, matė, kaip prasidėjo karas. „Žinodama, kokia šalis ta Rusija, nesistebiu dabartine situacija, bet noriu veikti. Man daug reiškia šitas kolektyvas, jie visada palaiko, prisideda prie mano sumanymų. Važiuodama dažnai matau Prisikėlimo bažnyčią ir pagalvoju: ar čia tikrai aš visa tai darau? Prisimenu, ką sakydavo a. a. Nijolė Sadūnaitė: Dievas pasiima silpną žmogų ir parodo, koks jis galingas.“
Klausiu, ar tęsiantis karui pasiryžimas veikti nesilpsta. „Nusivylimo, žinoma, yra, tačiau per ketverius metus atėjo įžvalga, kad Dievas gelbsti mūsų sielas, ne užpakalius. Dievas negalvoja, kad sočiai pavalgytumėm, kad nesušaltumėm, bet kad būtume geresni. Jei žmogus nemoka pats tobulėti dvasiškai, jam tenka labai sunkūs išbandymai. Mes turime tiek daug, bet nesuprantame, kaip gerai gyvename.“ Vadovė priduria, kad svarbu vežti radarus, dronus, bet kažkas turi kariui paduoti ir drėgną servetėlę ar ūkinio muilo gabalėlį, pasirūpinti elementariais poreikiais.
Į fondo veiklą šiuo metu aktyviai įsitraukę apie 30 savanorių, iš kurių jauniausias – šeštokas, kantriai sukantis kartono juosteles į skardines. Tatjana pripažįsta, kad savanoriškų rankų vis tiek trūksta. Norintys prisijungti gali ateiti darbo dienomis 17–20 val., šeštadienį 10–20 val., o didesnės grupės – susitarti iš anksto. Šiuo metu labiausiai praverčia tai, ką galime rasti ir namuose: vaistai ir tvarsliava, higienos ir slaugos priemonės, patalynė, rankšluosčiai, vyriška apranga, judėjimo pagalbos priemonės, miegmaišiai, pledai, prožektoriai, baterijos, darbo įrankiai, ilgo galiojimo maistas žmonėms ir gyvūnams. Paramą galima atvežti tiesiai į fondo patalpas arba palikti bažnyčioje esančiame krepšyje.
Nenoriu pripažinti, bet išeinu kiek sudirgusi. Paliečia Tatjanos žodžiai apie tai, kad tolstame nuo esmės, kad nebemokame įvertinti turimos gausos, nutolome nuo tikėjimo – išgirdau tai, ko pačiai sau linkėčiau. Tą patį vakarą jau renku ir plaunu skardines, atlieku siūlų reviziją ir atskaičiuoju eurų ūkiškam muilui pirkti. Mažas veiksmas po mažo veiksmo, vienas mazgas po kito gali padaryti daugiau nei įsivaizduojam.
