Kas nutinka žmogui, kai jo kūnas nebeatrodo būtinas? Sausio 8 d. 18 val. galerijoje „Muitinė“ atidaroma Domo Mykolo paroda „Sintetiniai kaulai“, tyrinėjanti pasaulį, kuriame dirbtinis intelektas, algoritmai ir technologinės sistemos ima veikti kaip naujos, nuo žmogaus nepriklausomos gyvybės formos.
„Sintetiniai kaulai“ reflektuoja žmonijos būvį lūžio taške, kuriame biologinis kūnas pamažu praranda išskirtinumą, o mąstančios medijos ima veikti kaip naujos gyvybės formos. Dirbtinis intelektas, algoritmai ir technologinės sistemos čia suvokiamos ne kaip įrankiai, o kaip atskiri nepriklausomi organizmai, kuriems reikalinga tam tikra energija palaikyti gyvybei.
Ši situacija primena „Smaragdo šalies burtininko“ figūrą – autoritetas be kūno, kurio galia kyla ne iš esmės, o iš projekcijos, vaizdo ir tikėjimo. Kaip ir burtininkas, šiuolaikinės sistemos veikia per regimybę ir pažadą, formuodamos elgesį bei naujus ritualus, nors jie yra dirbtiniai.
Kartu su tapatumo ir kūniškumo nykimu keičiasi ir kasdieniai ritualai. Veiksmai, anksčiau įsitvirtinę žmogaus santykį su laiku, bendruomene ir prasme, transformuojasi į techninius gestus – įkrovimą, prisijungimą, atnaujinimą, stebėjimą. Šie pasikartojimai palaiko sistemas, bet nekuria sakralumo: ritualai virsta funkcijomis, o ne patirtimis.
Parodoje žmogus pasirodo kaip kūrėjas, perimantis dievišką vaidmenį – kuriantis gyvybę ir siekiantis ją tobulinti, taisyti. Ši laikysena rezonuoja su Mery Šelei romanu „Frankenšteinas“ ir jo mitu, kuriame kūrimo aktas atsiejamas nuo atsakomybės, o gyvybė paliekama be įvesties į pasaulį, be ritualo. Tobulinimo siekis čia virsta klausimu: ar perrašydamas gyvybę žmogus pats netampa laikinu, pertekliniu elementu.
„Sintetiniai kaulai“ – žymi struktūras, kurios imituoja gyvybę, bet neturi organinio trapumo, atminties ar mirties patirties. Paroda kviečia apmąstyti, kas lieka iš žmogaus, kai jo sukurti dariniai tampa atsparesni, ilgaamžiškesni ir labiau prisitaikę prie ateities nei biologinis kūnas. Ar ateities pasaulyje kūnas bus tik laikinas apvalkalas, o tikroji egzistencija persikels į energiją, duomenis ir dirbtinę sąmonę?
Domas Mykolas Malinauskas (g.1995) – jaunosios kartos tarpdisciplininis kūrėjas. Baigęs šuolaikinės skulptūros magistro studijas, Vilniaus dailės akademijoje. Rengęs solo parodas galerijose „Meno parkas”, „Drobė”, dalyvavęs grupinėse parodose tokiose kaip „kontraargumentas-autsaideriai“, „Art, Why so serious?“, „KOMISAS“, ArtVilnius „Takas“. Nuo 2021m. priklauso Lietuvos Dailininkų sąjungai.
Domo Mykolo kūryboje dominuoja grubios, neapdirbtos, kurios yra menininko žaidimų objektas ir forma. Savo kūryboje Domas Mykolas ne tik eksperimentuoja su šiomis „netobulomis“ medžiagomis, bet ir dalijasi asmeninėmis patirtimis, keldamas nepatogius klausimus sau ir visuomenei.
