Kimo Arbas – Vokietijoje gyvenantis, iš Amerikos kilęs bei lietuviškas šaknis puoselėjantis menininkas. Jo protėviai Lietuvoje – gerai žinomi Alė Rūta (Elena Viktorija Nakaitė), Edmundas Arbas-Arbačiauskas, Dr. Edmundas Arimantas Arbas, o giminės linijoje bei šeimos bičiulių rate minėtinos K. Sklėriaus ir Vaižganto pavardės. Daugybės muzikos, kino ir meno projektų autorius išsiskiria savitu balsu, vizionierišku kūrybos gilumu.
Jo meninė veikla driekiasi per įvairias medijų formas – nuo avangardinio vokalinio performanso ir kino iki instaliacijų bei sakralinių apeigų. Valstybės pripažintas Romuvos – baltų senosios religijos – vaidila ir oficialus jos atstovas Šiaurės Amerikoje. Menininko kūryboje jungiama archajinė dvasinė išmintis ir šiuolaikinės meno raiškos priemonės. Jo darbams būdingas nuoseklumas, autentiškumas ir tylus, bet neišvengiamas poveikis. Menininko kūriniuose susipina šiuolaikinis menas ir ritualų atspindžiai. O gruodžio mėnesį Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kryžių kiemelyje puikuosis instaliacija „Awakening 150 | Pabudimas 150“, kurią lydės menininko gyvai atliekami performansai.
Savo kūryba sprendžiate problemas. Ką labiausiai norėtumėte pakeisti?
Vienas didžiausių mano siekių – žmonėms padėti įsižeminti. Susijungti su realybe ir visata. Norėčiau, kad žmonės suprastų, jog nėra jokio atskyrimo tarp jų ir bet ko, kas egzistuoja kosmose ir bet kur kitur. Mes esame to dalis. Net jei esame iliuzija ir gyvename tarsi simuliacijoje. Vieni į tai žiūri religinėje plotmėje, kiti – moksliškai.
Gimėte Havajuose, šeimoje su giliomis lietuviškomis šaknimis. Mama – Vijolė Arbas, senelis architektas Edmundas Arbo-Arbačiauskas ir senelė rašytoja Alės Rūta…
Įtaka buvo, sakyčiau, iš mano senelių ir mamos. Havajai labai magiška ir antgamtiška vieta. Ten daug paralelių su Lietuva, kurie atsispindi net ir senajame folklore ir mitologijoje. Užaugau su stipriu lietuvišku identitetu. Šokdavau tautinius šokius, namuose visada buvau verčiamas kalbėti lietuviškai (dabar dėl to džiaugiuosi, nes galiu šiek tiek kalbėti ir lietuviškai, ne tobulai, bet gana gerai).
Buvo gan keista, ypač kai niekada nebuvau Lietuvoje, galvoti apie šią šalį. Mokykloje vaikia manęs klausdavo, kur tavo šalis? Atsakydavau rodydamas į žemėlapį, o jie nesuprasdavo: „na, čia parašyta Rusija“. Ir aš būdavau per plauką nuo kumštynių…
Mano seneliai buvo tikrai aktyvūs. Mano mama taip pat buvo labai aktyvi bendruomenėje. Senelė mokytojavo šeštadieninėje mokykloje. O senelis rėmė pogrindinį pasipriešinimą Lietuvoje. Iš tikrųjų buvo gražu būti tos bendruomenės dalimi ir apskritai būti lietuviu.
Kai vėliau pažiūriu – tai toks retas dalykas bei pasaulinis lobis ir paveldas. Jis svarbus visiems pasaulyje, nors tai tokia maža vieta su tiek nedaug gyventojų.
Ką labiausiai mėgote veikti vaikystėje?
O, augant Havajuose vyko nuolatinės maudynės, banglenčių sportas, žvejyba, bėgiojimas džiunglėse. Tai buvo nuostabu! Šiek tiek pavojinga, bet nuostabu. Ten tiek daug skirtingų būtybių ir augalų!
Vėliau, nuo maždaug trečios klasės persikėlėme į Los Andželą. Paauglystėje pradėjau piešti partizanines freskas.
Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie gyvenimą Los Andžele?
Los Andželas buvo itin pavojingas dėl gaujų. Na, jis vis dar toks, bet tuo metu buvo ypač pavojingas. Daug žmonių buvo nužudyti, tapo žudikais ir panašiai. Galimybė iš to ištrūkti buvo sportas, tačiau sporto klubuose taip pat buvo daug gaujos narių. Taigi geriausias būdas pabėgti nuo to pasaulio man tapo per grafiti meną ir freskų piešimą bei hiphopo kultūrą. Man tai labai padėjo. O vėliau aš pradėjau domėtis hiphopo muzika, bet išreikšdavau save taip, kaip noriu. Tai suteikė meno tikrumo jausmą, kuris tęsėsi visuose kituose mano darbuose.
Kiek jums buvo metų, kai pirmą kartą atvykote į Lietuvą?
Kokie 15 metų. Šalis vis dar buvo okupuota sovietų. Man buvo didelis šokas.
Senelis sakydavo, kad niekada neišleis nė cento, kuris atitektų Sovietų Sąjungai. Tačiau po to, kai jam buvo atlikta širdies šuntavimo operacija tai galėjo būti paskutinis jo šansas apsilankyti Tėvynėje. Tad jis pasiėmė mane ir mano mamą ir mes tryse nuvykome į Lietuvą.
Tai pakeitė mano gyvenimą amžiams. Tapau ne tik žmogumi su lietuvišku identitetu gyvenančiu Jungtinėse Valstijose, bet ir patriotu.
Jūsų kūriniai yra labai dvasingi. O instaliacija ir ją lydėsiantys performansai, kuriuos rodysite Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, parinkti ypatingomis datomis.
Mano tikslas – prisiliesti prie realybės. Viena iš priežasčių, kodėl sutikau tapti vaidila – tai dar vienas būdas sujungti žmones su realybe. Idėja lankytojus pakviesti į erdvę, jiems nieko nenurodant, bet leidžiant patirti ir susimąstyti. Jutiminiai dirgikliai užplūsta patirtimis. Ir tada jūs netgi galite giliau suprasti kažką, kas yra tikra, o ne kažką, ką turite sugalvoti. Taigi, jei bandote apie kažką galvoti ir bandote tai suprasti, tai gali būti mažiau efektyvus būdas suvokti koncepciją ar kokią nors tiesą, nei tiesiog pasitelkti visą savo sistemą, kad ką nors suprastum. Taigi, kai aš kuriu savo darbus, mano darbas yra tarsi strėlės, nukreiptos į realybę.
Kai įeinate į erdvę, aš turiu įvairių dalykų projekcijas, skirtingus elementus, koncepcijas, garsą, pasirodymą, palaiminimo apeigas.
Kaip menininkai mes stengiamės piešti realybę, todėl man didelė garbė būti šio proceso dalimi ir taip pat patekti į erdvę. Jei pažvelgsite į visus darbus, atliktus visuose šiuose kryžiuose, ir visas šventas apeigas, atliktas aplink juos, ir žmonių mintis bei norus, ir dvasinius linkėjimus, dvasinius judesius, motyvacijas…
Aš kuriu kitą kryžiaus versiją, bet šis kryžius yra jūsų viduje.
Kai matote simbolius šioje lietuvių prigimtinėje liaudies dailėje, tai yra simboliai, reprezentuojantys didesnius dalykus, kurie peržengia laiką, energiją, tautas, planetą, saulės sistemą, kosmosą, bet ką. Taigi, aš taip pat kuriu simbolius, kurie galbūt padės jums susisieti su tais pačiais dalykais, kurie yra šiuose kryžiuose.
Kokius fragmentus ar motyvus iš folkloro labiausiai mėgstate? Gal galėtumėte keletą pasirinkti, paaiškinti, kodėl juos pasirinkote.
Rinkčiausi lietuviškus geležinius kryžius. Juose yra visko: saulės, svastikos, metų laikai, sukimasis. Tai beveik kaip galaktikos. Tarsi atspindi tris pasaulius: dangaus, žemės ir požemio. Įžvelgiu ten ir daug kitų dalykų, kurių galbūt negalima tiesiogiai išanalizuoti, bet juos galima pajausti. Kryžiai man vieni nuostabiausių…
Tiesa, tai labai seni simboliai – atsiradę tuo metu, kai dar nebuvo nei europiečių, nei lietuvių, nebuvo net indų. Tai kažkas, ką dėl kažkokių priežasčių baltų tautos buvo išsaugoję, tarsi bibliotekininkai ar muziejininkai. Unikalus lobis, sunkiai paaiškinamas žodžiais.
O kurį iš šių liaudies motyvų pasirinktumėte apibūdinti save kaip asmenybę?
Velniuką! Aš mėgstu juokauti ir krėsti išdaigas, bet taip pat mėgstu daryti ir rimtus dalykus, įvairiais būdais padėti žmonėms. Žinoma, norėčiau tai daryti savo menu.
Būti žmogumi taip pat nuostabu. Man patinka faktas, kad prigimtinėje religijoje mes nelaikome žmonių pranašesniais už jokias kitas gyvybės formas, įskaitant akmenis, vėją, upę, medžius, gėles ar gyvūnus, bet ką. Ir manau, kad dar vienas unikalus dalykas – tai, kad mes išsaugojome žinias apie baltiškus simbolius iki šių laikų.
Instaliacija bus išplėsta dviem performansais. Atidarymo dieną ir vėliau dar vienu performansu. Gal galite šiek tiek atidengti uždangos dalį ir papasakoti apie juos plačiau?
Tai bus atidarymo apeigos, šventos apeigos, o paskui – uždarymo šventos apeigos. Dabar yra rudens, Vėlių metas. Aukščiausias šio meto taškas yra žiemos saulėgrįža. Tai ilgiausia naktis. Jei išeini į lauką, kai tamsu, jautiesi arčiau kosmoso. Žiūri į žvaigždes, žinai, kad šis laikas yra skirtas susijungti su protėviais, artimaisiais dvasiniame pasaulyje, vėlėmis, ir juos pagerbti. Taigi, per performansus vyks ne tik palaiminimas gyviems žmonėms, erdvei ir išreikšta pagarba, bet ir kvietimas mūsų draugams ir artimiesiems iš dvasinio pasaulio dalyvauti šiame palaiminimo šventime ir vaišių koncepcijoje. Žiemos saulėgrįža, ilgiausia naktis yra Kūčios. Kitą dieną saulė pradeda grįžti, ir tada viskas pradeda keistis.
Šiuo metu šis kūrinys yra skirtas pagerbti žmones dvasiniame pasaulyje, mus pačius, nes nėra atskyrimo tarp dvasinio pasaulio ir gyvųjų pasaulio, kaip baltų mitologijoje, ir taip pat puikus momentas pagerbti ir padėkoti vaikams.
Kryžių kiemelis, kuriame veiks jūsų meninė instaliacija ir atliksite performansus ypatinga ne tik savo dvasingumu, bet ir savo aidu. O savo pasirodymus papildote ir specialia dainavimo technika…
Kai atlieku šias šventas apeigas bei atlieku vokalizacijas – iš esmės leidžiu tekėti tam, kas ateina. Tai yra dalis buvimo dabartyje. Bet kokios energijos, įtakos iš erdvės, iš žmonių, iš laiko, iš to, kas dar vyksta ten kosmose, bet kas, kas mane paveikia, aš tiesiog leidžiu tam praeiti ir tiesiog darau tai, kas atrodo teisinga.
Naudojamą balso techniką pavadinau geležiniu vilku. Geležiniu Vilku, nes tai tarsi vienas vilkas, staugiantis kaip tūkstantis.
Tai išplėstinė vokalinė technika, kurią aš atradau. Operinis dainavimas suteikė puikius pagrindus balsui (labai rekomenduoju, kad nesugadintumėte savo balso stygų ir išmoktumėte kvėpuoti iš diafragmos ir kt.). O po to tęsiau balso technikų tyrinėjimus…
Menininkas Kimo Arbas padainavo fragmentą paties atrasta balso technika ir pasijautė itin atsipalaidavęs. Kūrėjas pabrėžė, kad jo pasirodymuose laukiami visi, nepriklausomai nuo pažiūrų ar religijos. Muziejų jis mato kaip ypatingą bei šventą vietą, todėl susitikimą čia, eksponuojamų ir saugomų lietuviškų kryžių apsuptyje bei po muziejaus stogu laiko ypatingu.
KIMO ARBAS pasirodymai vyks gruodžio 4 d. 17.30 ir 18 d. 17.30 val.
Instaliacija veiks: 2025 12 04–2026 01 04
Instaliacijos atidarymas bei performansas – nemokami.
Instaliacijos lankymas – su muziejaus lankytojo bilietu.
