Kai man užduoda klausimą, kur atostogausi, turiu paprastą atsakymą: „Aš gyvenu Druskininkuose.“ Todėl visai nestebina tai, kad Lietuvą pasaulyje garsinęs, bet vis dar mažai patiems lietuviams pažįstamas žymus išeivijos menininkas Vytautas Kazimieras Jonynas vietą savo vasaros rezidencijai pasirinko Druskininkų kurorte, ir ne bet kur, o Mikalojaus Konstantino Čiurlionio namų-muziejaus kaimynystėje.
Šią savaitę rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ vieši ir apie išeivijos menininką Vytautą Kazimierą Jonyną pasakoja Druskininkuose esančios Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus V. K. Jonyno galerijos muziejininkė Rita Makselytė.
Vieno buto (542,65 kv. m.) gyvenamojo namo su pagalbinėmis patalpomis (prof. V. K. Jonyno studijos) Druskininkuose darbo projektas buvo patvirtintas 1989 m. gruodžio 19 d. (projekto autorius Algimantas Kančas), bet statybų darbai užtruko. Šiandien čia veikia Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus V. K. Jonyno galerija, kurios atidarymas įvyko 1993 m. lapkričio 4 d. Joje rodoma nuolat atnaujinama menininko darbų, pargabentų iš JAV, ekspozicija, o erdvėje, skirtoje parodoms, vyksta šiuolaikinių Lietuvos menininkų kūrybos parodos, konferencijos, koncertai ir kiti kultūros renginiai.
Šioje vasaros rezidencijoje Vytautas Kazimieras Jonynas praleido paskutines savo gyvenimo vasaras. Gegužės–birželio mėnesį iš Niujorko, kuriame gyveno nuo 1951 m., persikėlęs iš Pietų Vokietijos Freiburgo miesto (į Vokietiją buvo priverstas pasitraukti kartu su kitais karo pabėgėliais 1944 m., bėgdamas nuo antros sovietų okupacijos), atvykęs į Druskininkus, atsirakindavo galerijos duris ir įsikurdavo joje trumpai lietuviškai vasarai, o rudenėjant raktus patikėdavo M. K. Čiurlionio namų-muziejaus direktoriaus šviesaus atminimo Aldelberto Nedzelskio priežiūrai ir grįždavo namo į Jungtines Amerikos Valstijas.
Vytautas Kazimieras Jonynas gimė 1907 m. kovo 16 d., kaip pats sakydavo – tryliktas iš aštuoniolikos vaikų šeimoje. Dailę studijavo Kauno meno mokykloje (dabar – Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas) ir Paryžiuje, Nacionalinėje meno ir amatų konservatorijoje (Conservatoire National des Arts et Métiers).
Apie studijų Paryžiuje laikotarpį Jonyno pasakyta frazė neįtikėtinai taikliai apibūdina tuos visus penkerius Paryžiuje praleistus studijų ir kūrybinės veiklos metus: ,,Senoji karta sakydavo, kad mes ten rimtai nedirbom, kad nesimokėm – tik „durnių voliojom“. Bet, matot, svarbu ir kur tą „durnių volioji“. Paryžiuje ir bekvailiodamas kvėpuoji jo oru. Kitur, kai „durnių volioji“, tai durnium ir pasilieki… Daug davė Paryžius. Viską. Ką turiu – be Paryžiaus neturėčiau.“
Mūsų pažintis su Vytauto Kazimiero Jonyno kūryba Lietuvoje prasideda dar vaikystėje, atvertus Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“, ar paauglystėje – Kristijono Donelaičio knygą „Metai“ (pirmas leidimas 1940 m.). Šių ir kitų V. K. Jonyno apipavidalintų knygų ar leidinių iliustracijos pasižymi precizišku personažų perteikimo tikslumu ir meistrišku jų perkėlimu iš medžio raižinių į knygų puslapius. Taip savo, kaip menininko, kelią pradėjęs nuo grafikos darbų – iliustracijų, plakatų, pašto ženklų, ekslibrisų, jį vainikavo monumentalaus meno kūriniais – vitražais, skulptūromis, akmens ir stiklo mozaikomis, bareljefais.
Didžioji menininko kūrybinio palikimo dalis yra JAV šiaurinės dalies valstijų daugiau kaip 60-ies bažnyčių languose, jų sienose, privačių pastatų interjeruose ir eksterjeruose.
Vienas iš žinomiausių jo darbų Europoje yra Lietuvių koplyčia Šv. Petro bazilikos kriptose Vatikane, prie pat Šv. Petro kapo.
Didesnę dalį savo tapybos darbų, vitražų ir mozaikų projektų Vytautas Kazimieras Jonynas padovanojo Nacionaliniam dailės muziejui ir Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui, biblioteką – Vilniaus dailės akademijai.
„Mieli ir brangūs Galaunės, kartais pagalvoju, kad dailininko profesija yra velnio nešta ir pamesta. Jis paskęsta laike su savo darbais, sumanymais ir problemomis,“ – tokiais žodžiais Vytautas Kazimieras Jonynas pradeda laišką, 1985 m. gruodžio 17 d. išsiųstą bičiuliams į Lietuvą – į 34-o namo 34-ą butą Imanuelio Kanto gatvėje Kaune, kur tuo metu gyveno Pauliaus ir Kazimieros Galaunių šeima. Taip menininkas apibendrina savo daugybės metų patirtį intensyvios kūrybos aplinkoje. Tomo Sakalausko paklaustas, kada daiktas virsta menu, Jonynas išsako savo mintis: „Kai jis padėtas ant pjedestalo ir eksponuojamas parodų rūmuose, nes tik tada į jį žvelgia. Jį pamato. Atsiranda su juo santykis. Vėl numestas į gatvę – jis bevertis… menas stimuliuoja išgyvenimą, kelia estetinį malonumą… Eksponuotas ant pjedestalo daiktas praktiškos paskirties neturi, jis tik atsitrenkia į žmogaus dvasią. Čia – moderniojo meno prasmingumas.“
Apie Vytauto Kazimiero Jonyno kūrybą labai taikliai ir glaustai pasakė jo mokinys ir pasekėjas Vytautas Ignas: „Darbuose jaučiama aukšta meninė inteligencija (…). Jie dvelkia rimtumu, būdingu didiesiems kūrėjams. V. K. Jonynas yra technikos meistras. Kad kokią medžiagą paimtų, ją apvaldo iki kraštutinumo.“ (V. Ignas, Aidai, 1967, Nr.5, p. 229)
Pats Jonynas, paklaustas, ar menas sensta, suabejoja: „Negaliu pasakyti, ar jis sensta, tik žinau: sensta žmogus. Viskas priklauso nuo mūsų, o ne nuo paties meno.“
Vytautas Kazimieras Jonynas šį pasaulį paliko 1997 m. gruodžio 4 d., sulaukęs devyniasdešimties. Menininkas palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje. Kitais metais minėsime didžio pasaulio lietuvių meno meistro 120-ies metų jubiliejų ir 30-ies metų sukaktį nuo jo mirties.
