„Kas gali būti nuostabiau už popietę muziejuje?“ – paklaustų muziejų gerbėjas. „Kam eiti ten, kur pirmiausiai išgirsi: „Eksponatų rankomis neliečiame!“, kur viskas pasenę ir neįdomu?“ – atšautų žmogus, senokai buvęs muziejuje.
Projekto „Kipro Petrausko memorialinio buto ekspozicijos pritaikymas regos negalią turintiems lankytojams, pasitelkiant skaitmeninį vedlį ir reljefinius portretus“ pristatymas
Kas šiandien yra muziejus? Istoriją ir paveldą sauganti bei pristatanti institucija? Vieta, kur susitinkama ir diskutuojama, kur keliami aktualūs, sudėtingi, kartais net nepatogūs klausimai? Ramybės oazė, kurioje galima ramiai pareflektuoti meną? O galbūt tiesiog senovinis pastatas, kuriame iki smulkmenų atkuriama praeitis?
Vieta patirti, atrasti, atsigaivinti. Vieta visiems – kad ir kaip idealistiškai tai skambėtų. Jauniems ir seniems, šeimoms su mažais vaikais ir asmenims, dėl savo negalios priverstiems pasaulį suvokti kitaip. Ko muziejuose labiausiai reikia – autentiškumo, šiuolaikinių technologijų ar tiesiog jausmo, kad kiekvienas yra laukiamas?
„Kiekvienas“ – labai drąsiai skambantis žodis, dažnai netaikytinas konkrečiam muziejui, – juk vienam įdomu menas, kitam – literatūra, trečiam – istorija ar technika. Tad vargu ar įmanoma sukurti visų skonį ir interesus atliepiančią muziejaus ekspoziciją. Ir vis dėlto tam, kad žmogus apskritai galėtų nuspręsti, patinka jam ar nepatinka konkretus muziejus, – pirmiausia jį reikia aplankyti.
Būtent čia prasideda prieinamumo kelias: nuo aiškiai ir patogiai pateikiamos informacijos muziejaus svetainėje, patogaus susisiekimo (kuriam muziejus įtakos daryti negali) ir įėjimo, iki tinkamai visiems pritaikytos informacijos. Ne veltui pabrėžiu žodį „patogiai“ – juk muziejai yra mūsų visų paveldo saugotojai, todėl turėtų būti prieinami visiems. Dažniausiai – o faktiškai visada – jie yra įsikūrę istoriniuose pastatuose. Čia tikrai rasime unikalią architektūrą, o kartu – laiptus, įvairaus pločio duris, bet nebūtinai liftą. Apmaudu, kai noras būti prieinamiems visiems atsiremia į… durų angos plotį. Tačiau ne visada įmanoma viskas. O atsižvelgiant į esminį muziejų veiklos pobūdį – vaizdais pristatyti istoriją, – ypač sudėtingoje padėtyje atsiduria memorialines muziejų erdves ir galerijas norintys aplankyti lankytojai su regos negalia.
Negalia, amžius ar motinystė neturėtų būti priežastis atsisakyti malonumo aplankyti muziejų. Tačiau kartais – atsižvelgiant į individualius poreikius ir galimybes – į muziejų, deja, nėra galimybės vykti.
2025 m. Kauno miesto muziejus įgyvendino projektą „Kipro Petrausko memorialinio buto ekspozicijos pritaikymas regos negalią turintiems lankytojams, pasitelkiant skaitmeninį vedlį ir reljefinius portretus“ (vadovė – dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė). Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba. Skaitmeninis vedlys – vienas universaliausių būdų ekspozicijų turinį padaryti prieinamą visiems lankytojams. Jis leidžia muziejų pilnavertiškai lankyti ne tik žmonėms su regos negalia, bet ir tiems, kurie nori muziejų patirti kitaip. Ši programėlė nuo 2024 m. jau sėkmingai naudojama ir kitame KMM padalinyje – Kauno Rotušėje.
Miko ir Kipro Petrauskų skyriaus pritaikymas asmenims su regos negalia pradėtas nuo memorialinio Kipro Petrausko buto dėl kelių priežasčių. Memorialinis butas įrengtas stengiantis kuo tiksliau atkurti gyvenamų patalpų dvasią, todėl tekstinė informacija čia ribojama iki minimumo. Siekiant sukurti namų atmosferą, nenaudojamos ribojančios juostos, o ekspozicijoje lankytojus visuomet lydi koordinatorė.
Bute lygiagrečiai pristatomos memorialinės ir ekspozicinės erdvės. Memorialiniuose kambariuose eksponuojami Elenos ir Kipro Petrauskų šeimai priklausę baldai, meno kūriniai, instrumentai, buities ir asmeniniai daiktai, nuotraukos, taip pat keli Miko Petrausko daiktai. Ekspozicinėse erdvėse pristatoma Petrauskų šeimos istorija ir to meto inteligentų – meno kūrėjų – gyvenimas.
Apie projekte nuveiktus darbus – sukurtus garsinio vaizdavimo įrašus, pristatančius pastatą, memorialinį butą, jo erdves, įdomiausius eksponatus bei pastate gyvenusių Miko Petrausko, Kipro Petrausko ir Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės reljefinius portretus – kalbėjausi su projekte dalyvavusiais specialistais: audiovizualinių produktų pritaikymo asmenims su regos negalia kūrėja dr. Laura Martinkute (MB „Tegava“) ir skulptoriumi Rimantu Okulič-Kazarinu.
Aušra Strazdaitė-Ziberkienė: Rimantai, kauniečiams jūsų darbai pažįstami iš „Kauno akcentų“ programos. Jūsų dėka Kauną papuošė bronzinės nebeegzistuojančių pastatų – Felikso Vizbaro vilos, Žydų banko, Kauno centrinės elektrinės ir brolių Vailokaičių namo – miniatiūros Laisvės alėjoje, greta Kauko laiptų ir Vienybės aikštėje. Pastatų modeliai išskirtiniai savo detalumu, juos kurdamas išanalizavote daugybę nuotraukų. Ar darbas su muziejumi Jums nauja patirtis?
Rimantas Okulič-Kazarinas: Muziejai nėra nauja patirtis. Tai sritis, kurioje labai įdomu dirbti: čia reikia kūrybiškumo ir idėjų, ypač interaktyvioms ekspozicijoms.
Visų muziejų pritaikymo algoritmai gana panašūs ir priklauso nuo to, kiek plačiai siekiama turinį pritaikyti.
Aušra: Į muziejų einame patirti istoriją, bet pirmiausiai – žiūrėti. Tačiau įdomiausi dalykai – eksponatai – būna arba po stiklu, neprieinami, arba tik išdidintos skaitmeninės kopijos. Gali susidaryti įspūdis, kad asmenims su regos negalia į muziejų iš viso neverta eiti. Kiek svarbu muziejuje galėti liesti?
Rimantas: Neregiams apčiuopiami eksponatai yra būtinybė. Bet ir matantiems įdomiau, kai eksponatas ne už stiklo.
Aušra: Mūsų muziejui sukūrėte trijų asmenų – kompozitoriaus Miko Petrausko, dainininko Kipro Petrausko ir jo žmonos, poetės ir aktorės Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės – portretus. Papasakokite plačiau, koks yra reljefinio portreto kūrimo iš nuotraukos darbas.
Rimantas: Bareljefų kūrimo metodai yra skirtingi. Anksčiau buvo lipdoma, dabar galima pasitelkti kompiuterines programas. Tačiau jei nemoki lipdyti – nenulipdysi ir virtualioje realybėje.
Aušra: Muziejuose lėtai, bet vis dėlto daugėja reljefinių, taktilinių eksponatų kopijų, bet šie objektai niekuomet neapima visos ekspozicijos. Kas dar turėtų būti padaryta, kad muziejai būtų prieinami visiems? Ką rekomenduotumėt būtent mūsų – M. ir K. Petrauskų – namams?
Rimantas: Asmenims su regos negalia tinkamų ekspozicijų muziejuose išties yra labai mažai. Reikėtų kurti muziejus specialiai tuo tikslu – kad visi eksponatai būtų apčiuopiami rankomis.
Jūsų muziejuje tikriausiai reikėtų klausti neregių, kokį pasakojimą klausydami jie norėtų apčiuopti formą. Galbūt verta sukurti liečiamas eksponatų kopijas. Manau ir teatro salės modelis būtų naudingas – kad lankytojai galėtų pajusti, kaip atrodo erdvė su kėdėmis ir scena.
Aušra: Laura, kas yra garsinis vaizdavimas, kaip jis įprastai pritaikomas praktikoje?
Laura Martinkutė: Garsinis vaizdavimas yra vizualinės ir audiovizualinės medžiagos pritaikymas pasitelkus vaizdo komentarus. Paprastai įvardijama, kad ši metodika taikoma siekiant turinį padaryti prieinamą auditorijoms su regos negalia, bet nereikėtų tuo apsiriboti – šis prieinamumo būdas naudingas ir autizmo spektre esantiems, dėmesio bei atminties sutrikimų turintiems, naujų dalykų besimokantiems asmenims ir kitoms žmonių grupėms.
Aušra: Kur su garsiniu vaizdavimu susiduria regintys žmonės?
Laura: Regintys asmenys daugeliu atvejų irgi gali naudotis garsinio vaizdavimo teikiamais privalumais – pavyzdžiui, klausytis filmo ar kito kūrinio vaizdo komentarų televizijoje, vaizdo įrašų platformose arba kino teatre; stebėti spektaklį su komentarais realiu laiku; klausytis garsiniu vaizdavimu papildyto muziejaus audiogido ir pan. Ne kartą teko girdėti, kad regintieji labai teigiamai atsiliepia apie šias patirtis, nes vaizdo komentarai padeda geriau suprasti vaizdo turinį ir atkreipti dėmesį į svarbias detales.
Aušra: Kuo garsinis vaizdavimas skiriasi nuo muziejuose jau beveik įprasto audiogido?
Laura: Iš esmės šiuos du produktus visada siekiame apjungti. Klasikinio audiogido informacija reikšminga norint suvokti kūrinio istorinį kontekstą ar sužinoti apie autorių. Tuo tarpu garsinis vaizdavimas papildo šį bloką informacija apie paties kūrinio vaizdą, padeda jį „iššifruoti“ ir suprasti autoriaus idėją.
Aušra: Kokias patirtis turite dirbdama su muziejais? Kokie pagrindiniai dalykai ir kokie bendri iššūkiai?
Laura: Per daugiau nei dešimtmetį šioje srityje man jau teko dirbti su įvairiais Lietuvos muziejais – įvairaus dydžio ir tematikos. Iš naujausių bendradarbiavimo pavyzdžių norėtųsi paminėti Lietuvos jūrų muziejų, Kauno miesto muziejaus Rotušę, muziejų „Dingęs štetlas“ ir, žinoma, Miko ir Kipro Petrauskų namus. Visų muziejų pritaikymo algoritmai gana panašūs ir priklauso nuo to, kiek plačiai siekiama turinį pritaikyti: ar norime tik eksponatų aprašų, ar stengiamės supažindinti ir su lankomomis erdvėmis, jų vizualiniais ypatumais bei architektūriniais sprendimais.
Nebijokite eksperimentuoti ir raginkite lankytojus teikti jums grįžtamąjį ryšį.
Aušra: Ar skiriasi garsinio vaizdavimo parengimo specifika įprastose muziejų parodose ir memorialinėse erdvėse?
Laura: Kai pritaikome parodas, paprastai atrenkame keletą charakteringiausių eksponatų ir siekiame pristatyti juos kuo išsamiau, kad lankytojas, klausydamasis papildyto audiogido, galėtų su jais kuo artimiau susipažinti. Kai kalbame apie ilgalaikes ekspozicijas ar memorialines erdves, kurios per sąlyginai ilgą laikotarpį paprastai nekinta arba kinta nedidele dalimi, čia jau pravartu pristatyti kuo daugiau turinio elementų, nes toks turinys išliks ilgam ir, tikėtina, kad per tą laiką apsilankys didesnė auditorija.
Aušra: Kas buvo išskirtinio dirbant su mūsų muziejumi?
Laura: Miko ir Kipro Petrauskų namai ypatingi tuo, kad čia labai svarbus pačių erdvių išdėstymas, stilius ir istorija. Atskirų eksponatų pristatymai organiškai susiliejo su erdvių vizualiniais aprašais, susipynė su šeimos istorija. Toks pritaikymo būdas, mano manymu, yra labai paveikus, nes, aplankęs muziejų, kiekvienas išsineša platų spektrą informacijos – apie aplinką, pastatą, jo vidines erdves ir jų sąsajas su tam tikromis istorinėmis asmenybėmis, jų buitimi bei būtimi.
Aušra: Ar garsinis vaizdavimas muziejų ekspozicijose yra privaloma ar rekomenduotina praktika? Kas dar turėtų būti padaryta, kad muziejai būtų prieinami visiems? Ką rekomenduotumėt būtent mūsų – M. ir K. Petrauskų – namams?
Laura: Prieinamumo klausimai tampa vis aktualesni, įsigalioja vis platesnės prieinamumo direktyvos, tad muziejų ekspozicijų pritaikymas Lietuvoje ilgainiui gali tapti jau nebe rekomendacija, bet privaloma praktika. Muziejams svarbu į prieinamumo klausimą pažvelgti kompleksiškai: rūpintis tinkamu informacijos apie muziejaus turinį pateikimu kviečiant į muziejų, apie jį informuojant; įsivertinti, ar saugi ir prieinama fizinė aplinka, ar tinkamai pasiruošęs personalas; ir, žinoma, užtikrinti, kad pati ekspozicija būtų prieinama įvairių fizinių bei kognityvinių galimybių lankytojams. Visiems muziejams rekomenduoju į savo ekspozicijų pristatymus pagal galimybes įtraukti kitas jusles – klausą, lytėjimą, skonį, uoslę. Tokios patirtys būtų įdomios ir vertingos ne tik lankytojams su regos negalia. Nebijokite eksperimentuoti ir raginkite lankytojus teikti jums grįžtamąjį ryšį.
*
Projekto „Kipro Petrausko memorialinio buto ekspozicijos pritaikymas regos negalią turintiems lankytojams, pasitelkiant skaitmeninį vedlį ir reljefinius portretus“ pristatymas
Kauno miesto muziejaus Miko ir Kipro Petrausko skyriuje (K. Petrausko g. 31)
2025 m. lapkričio 26 d. 16 val.
16 val. – Projekto „Kipro Petrausko memorialinio buto ekspozicijos pritaikymas regos negalią turintiems lankytojams, pasitelkiant skaitmeninį vedlį ir reljefinius portretus“ pristatymas
17 val. – VDU Muzikos akademijos profesorių Sabinos Martinaitytės ir Audronės Eitmanavičiūtės studentų koncertas „Iš Kipro Petrausko repertuaro“
