Tik įpusėjus mano ir Gerdos Paliušytės pokalbiui supratau, kad dvi, rodos, atskiros jos kūrybos kryptys, kurių susitikome aptarti, susijusios net geografiškai.
Iki lapkričio 25-osios jos ir Snieguolės Michelkevičiūtės fotografijų paroda „Lepus“ veikia šalia Zanavykų turgaus, buvusioje vaistinėje. Jei eisite ten iš miesto centro, tai tikriausiai pro prekybos centrą IKI, kuris stovi restorano „Žalias kalnas“ vietoje. Būtent jame, veikdavusiame iki ryto, savo legendą kurti pradėjo šokėjas ir choreografas Algirdas Stravinskas. Jis – šį mėnesį kino teatrus pasieksiančio filmo „Laivas“ pagrindinis herojus, ašis. Bet filmas ne visai apie jį. Tiksliau, tai ne tokia dokumentinė apybraiža, kokios gal tikėtųsi vidutinis televizijos žiūrovas. Ji intymi, šilta, atidi ir atvira. Tokios ir fotografijos – aktai, niekuomet neperžengiantys vulgarumo ribos, viliojantys spėlioti ir šildantys iš vidaus.
Gerda, ar galėtum papasakoti, kaip tavo fotografijų ciklo „Vaikinai ir mėlynos gėlės“ darbai atsidūrė vaistinėje prie turgaus?
Iš Agnės Bagdžiūnaitės, Kauno menininkų namų renginių serijos „Nepadorūs vakarai: B.M.W.“ kuratorės, sulaukiau kvietimo. Serijoje tyrinėjamos įvairios vyriškumo formos, standartai. Manau, Agnė siekė palyginti, kaip apie vyriškumą, lyties politiką kalba dviejų skirtingų kartų menininkės. Iškart sutarėme, kad būtų įdomu ekspoziciją surengti ne pačiuose Kauno menininkų namuose, t. y. ne galerinėje erdvėje, nes jau pats mūsų suporavimas žymi tam tikrą klasikinę, muziejinę prieigą. Po ilgų paieškų Agnė atrado šias nuomojamas patalpas – iš jų išsikėlus vaistinei, liko lyg tuščias kiautas, kuris ir byloja apie vietą, laikmtį, ir ieško savo funkcijos.
Anksčiau šiemet lankiausi tavo parodoje Šiuolaikinio meno centre – tas sufokusuotas, išgryninantis savybes ir detales pasaulio matymas pasirodė įdomus kontrastas tuomet pagrindinėse erdvėse veikusiai didelei parodai. Įprastai pro aktą ar gėlės fotografiją galbūt tiesiog prabėgtum akimis, bet tavosiose norisi tyrinėti perregimą žiedlapio faktūrą, kūno plaukelius. Atrodo, kad iš didelio vaizdo ištraukdama mažą fragmentą ir jį išdidindama tu tarsi sulėtini laiką. Labai panašius jausmus kelia ir filmas „Laivas“, kuriame kamera, sekanti šokančius kūnus tartum atsiriboja nuo viso likusio pasaulio. Įdomu, kaip išsivystė tavo makrožvilgsnis ir noras stebėti dalykus iš arti.
Makro fotografijoje, ypač fotografuojant su juosta, esant siauram ryškumo gyliui, susifokusavus į pirmąjį planą ir jį priartinus, antrasis planas neišvengiamai tampa abstraktesnis, išsilieja. Tai man primena šiuolaikinės ekonomikos esmę, t. y. pastovų geismą turėti daugiau, skatinamą nuolatinio trūkumo. Fotografijoje man svarbu, kad jos forma ir turinys veiktų išvien, kaip visuma.
Filme „Laivas“ artimas žvilgsnis veikia keliomis kryptimis. Viena vertus, tai kvietimas įsižiūrėti į Algirdą Stravinską – figūrą, atsidūrusią istorijos paraštėse. Tuo pačiu tai ir vizualinis stilius. Kartu su operatoriumi Vytautu Katkumi ieškodami tinkamiausios stilistikos šiam filmui, supratome, kad būtent stambūs planai geriausiai perteikia skirtingų kūnų, materijų ir tekstūrų santykį. Kuriant filmą apie šokį, ypač apie skirtingų kartų susitikimą, tai atrodė labai tinkama strategija – kurti pasaulį per pustonius ir medžiagiškumą.
Nors tie „vaikinai“ tavo fotografijose bevardžiai, teko išgirsti poros jų refleksijas – susidarė įspūdis, kad jie jautėsi labai gerai ir patogiai, pasitikėjo tavimi. Tai ypač svarbu kalbant apie aktus, nes čia riba tarp intymumo, jaukumo ir vulgarumo yra labai trapi. Panašu, kad ir filme pavyko išlaikyti tą pačią pagarbą herojui, nesubanalinti jo istorijos. Kaip tau pavyksta?
Ačiū už komplimentą. Bet koks artimas kontaktas neša savo atsakomybę. Manau, kad daug kas priklauso nuo intencijos, su kuria ateini. Jeigu intencija nėra vujaristinė, jei nesistengi apgauti ar apeiti to, kurį fotografuoji ar filmuoji, tuomet natūraliai pavyksta išvengti ir tavo minėtų pavojų. Kalbantis atsiveria daugiau galimybių suprasti vienam kitą ir, jei reikia, iš naujo apsibrėžti tarpusavio lūkesčius ir ribas. Taip atsiranda ir tarpusavio pasitikėjimas.
Vienas žmogus gali jaustis visiškai patogiai būdamas nuogas, o su kitu intymumas atsiranda pokalbyje, su kava virtuvėje. Taigi, intymumas nebūtinai yra tiesiogiai susijęs su nuogumu. Be to, aš nesiekiu išprovokuoti žmogų atskleisti daugiau, nei pats nori. Jei atvirai, šiame fotografijos projekte ir aš pati kai ko išmokau – kaip nueiti į betarpiškesnį kontaktą, kaip išeiti iš savo pačios išankstinių nusistatymų. Iš pradžių buvau drovesnė už kai kuriuos savo modelius, nes vis atrodė, kad tik neperžengčiau kažkokių ribų, kažko nesugadinčiau.
*
Algirdas Stravinskas (g. 1953) – kaunietis, disko ir breiko šokių pradininkas Lietuvoje. Šiuo metu jis, vis dar nešiojantis charakteringą skrybėlę ir mūvintis pirštines, gyvena sostinėje, kur ir susipažino su Gerda. Per bendrą draugą – kuratorių Raimundą Malašauską. Menininkė prisimena, kad Algirdas norėjo bendravimo, išeiti į miestą, pažinti naujus žmones, pabūti, kartais užsukdavo į jos rengiamų parodų atidarymus. „Kuriant ryšį, atsivėrė ir jo sukaupti archyvai – dokumentinė medžiaga, kurioje pasirodo jo šokių kolektyvas – taip pradėjau kurti filmo juodraštį“, – prisimena mano pašnekovė, galiausiai tapusi ir Algirdo kaimyne.
Pokalbiai gilėjo, filmo idėja ryškėjo – ryškėjo ir Algirdo auksinio laikmečio paveikslas, kuriame buvo daug spalvų ir psichodelikos, prieštarų. „Laivas“ – filmas, kurtas kartu su Algirdu, jo figūra – svarbiausia filme, bet ne vienintelė. Tai filmas apie epochos pokytį ir santykį tarp skirtingų kartų ir laikmečių, kuriame Gerdos kaimynas dalyvauja kaip jungiamoji grandis. Filme kalba Algirdą į disko pasaulį kadaise palydėję Česlovas ir Jūratė Norvaišos, o jo legendą atranda „Low Air“ šokio mokyklos komanda, vadovaujama Lauryno Žakevičiaus ir Airidos Gudaitės-Žakevičienės.
*
Algirdas filme atrodo kaip simbolinė, laike sustabdyta figūra iš praeities. Įdomus tas kontrastas – jis pats galbūt jaučiasi nepasikeitęs, bet šiuolaikiniame kontekste išryškėja didžiuliai skirtumai. Šį susidūrimą įkūnija „Low Air“ šokėjai. Kaip kilo idėja pakviesti būtent juos?
Pirma mintis buvo rasti šokėjų komandą, kuri galėtų, dalyvaujant pačiam Algirdui, interpretuoti ir iš naujo pastatyti vieną iš senų jo kolektyvo pasirodymų. Kai kartu su filmo prodiusere ir kastingo režisiere susitikome su Airida ir Laurynu, iškart supratome, kad darbas su „Low Air“ būtų organiškiausias sprendimas. Jų veikloje susijungia keli mums labai svarbūs aspektai. Pirma, jie, kaip ir Algirdas, savo kūryboje laisvai jungia skirtingus šokio stilius. Antra, jiems, kaip mokyklai ir teatrui, labai svarbi edukacija, darbas su skirtingomis kartomis ir požiūriais. Trečia, tiek Algirdo kolektyvui, tiek „Low Air“ svarbi auditorija, žiūroviškumas. Tai skirtingos plotmės, kuriose jų ir Algirdo patirtys galėjo prasmingai susitikti. O svarbiausia – Airida ir Laurynas yra puikūs pedagogai. Jų pagarba Algirdui, jo praeičiai ir vaidmeniui Lietuvos šokio istorijoje labai palengvino visą procesą ir padėjo sukurti tarpusavio pasitikėjimą.
Filmas vadinasi „Laivas“, ir kulminacinė jo scena – dviejų kartų šokėjų susitikimas – iš tiesų vyksta laive. Atrodo, kad ta neapibrėžta, atvirų vandenų erdvė irgi padeda ištrinti nereikalingas detales ir fokusuotis į pačią esmę – judesį. Kaip jauteisi, kai filmavote šią sceną?
Kai sukuri situaciją, kurioje turi įvykti susitikimas, niekada iš tiesų nežinai, kaip viskas galiausiai įvyks, ar atsiras viena ar kita tavo įsivaizduota emocija. Bet dokumentikoje taip ir būna – įsivardiji intenciją, o tada leidi aplinkybėms dėliotis savaime ir jas stebi, fiksuoji. Galvojau, kad bet kas, kas nutiks, bus vertinga, nes tai ir parodys, ką iš tiesų reiškia šis kartų susitikimas. Tokioje situacijoje nėra vieno teisingo, išankstinio atsakymo. Bet šokėjai, būdami labai skirtingo amžiaus, patirčių ar požiūrių ir vieni kitus matydami pirmą kartą, visgi rado bendrą kalbą, juos kelionei laivu suvienijo šokis. Filme perteikti laiką, praleistą laive, buvo iššūkis, nes tai reikalavo jau visai kitų priemonių ir prieigos. Montavome „Laivą“ kartu su Gintare Sokelyte, ir, manau, padėjo ne tik tai, kad panašiai jaučiame ir matome, bet kad ji pati dalyvavo filmavime laive. Juk filmas nesiūlo išvadų, tik emocinį momentą, kuris ir tampa filmo kulminacija.
„Laivą“, kaip pati sakei, filmavo Vytautas Katkus. Visgi tavo vizualinis braižas labai ryškus – tiek fotografijoje, tiek kine. Ar nekyla noras pačiai paimti kamerą į rankas ir viską kontroliuoti?
Taip, toks noras kyla (juokiasi). Būtent dėl jo ir pradėjau fotografuoti. Sukūrusi savo pirmą filmą 2015-aisiais, jaučiausi nepatogiai, kad iki galo nesuprantu, nejaučiu savo pačios pasitelkiamos vizualinės kalbos. Todėl pradėjau fotografuoti, ir tai padėjo geriau suprasti savo santykį su vaizdu, geriau susitarti su operatoriais dėl filmavimo stiliaus. Bet fotografavimas nėra filmavimas – tai atskiros meninės kalbos. Matydama Vyto profesionalumą, galiu tik žavėtis ir mėgautis mūsų bendradarbiavimu. Be to, man svarbu, kad rengiantis filmavimams su Vytu galima tartis, svarstyti, gan tiksliai apsibrėžiame, koks turi būti žvilgsnis, kaip komponuojamas kadras, kokią nuotaiką kuriame. O filmavimo metu visiškai pasitikiu Vyto akimis. Jis labai lankstus, jautrus ir konceptualiai mąstantis kūrėjas. Todėl dažniausiai tiesiog malonumas paleisti kontrolę ir džiaugtis darbu kartu.
Gerda, esi dirbusi Kauno menininkų namuose, ten kadaise ir susipažinome. Dabar Kaune – tavo paroda, o ir filmas – apie ryškią Kauno asmenybę. Koks tavo santykis su šiuo miestu?
Man atrodo, kad tai labai svarbus miestas Lietuvos istorijai ir dabartinei kultūros sanklodai. Mūsų šalis per maža, kad galėtum ignoruoti tai, kaip vieno ar kito miesto istorija veikia bendrą kultūrinį lauką, todėl jaučiuosi praturtinta kiekvieną kartą, kai mūsų su Kaunu keliai susikerta. Tiek bendradarbiaujant su žmonėmis, kurie daug daro savo miestui, tiek tiesiog sutinkant juos pakeliui. Kaunas tikrai sugeba nustebinti.
*
Gerdos Paliušytės filmo „Laivas“ išankstinė premjera – lapkričio 21 d. „Romuvoje“. Tai Kauno bienalės uždarymo programos dalis. Bilietai jau parduodami.
Gerdos fotografinės kūrybos pamatysite ir pačioje bienalėje – „Stumbro“ gamykloje ir laikinojoje M. K. Čiurlionio galerijoje. O parodą „Lepus“ rasite Zanavykų g. 25A.
Filmą prodiusavo kino gamybos kompanija „Smart Casual“, kurią įkūrė prodiuseriai Rūta Petronytė ir Justas Pocius. „Laivą“, lapkričio 27 d. atidarysiantį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį, į tolimesnę kelionę po kino teatrus palydės kompanija „Taip toliau“.
