Griuvus Berlyno sienai tiems, kurie buvo „mūsiškėje“, rytinėje jos pusėje, atsivėrė ne tik geografija, bet ir vaizduotė. Naujos medijos, laisvoji rinka, drąsios svajonės – visa tai ne tik formavo naują kartą, bet ir ragino prisitaikyti vyresniąją. 10-ojo dešimtmečio vyriškumo aspektus ir jų poveikį visuomenei Lietuvoje bei už jos ribų analizuoja Kauno menininkų namų programa „Nepadorūs vakarai I B.M.W.“ Jos uždarymui kuratorius Edvinas Grinkevičius pasikvietė menininkę iš kultūriškai mums artimos Lenkijos, išgyvenusios itin panašias transformacijas. Izos Szostak šokio performansas „Skaj is the limit“ – lapkričio 22-ąją, o kol kas su menininke kalbamės apie jos praktikas bei choreografijos ir antropologijos santykį.
Iza, pradėkime nuo periodo, įkvepiančio tiek jus, tiek ciklo Kaune kuratorius. Ką XX a. paskutinis dešimtmetis reiškia jums kaip žmogui ir kaip menininkei?
Pamenu šią istorijos atkarpą gana gerai, tuomet buvau paauglė. Stebėjau, kaip mano tėvai žongliruoja įvairiausiais darbais, kuriuos pasiūlė atlaisvėjusi rinka. Pamenu, tėtis gamino ir pardavinėjo akvariumus ir įrenginėdavo palydovines antenas ant namų stogų. Mama siūdavo pagalves, o savaitgaliais ir man tekdavo jas pardavinėti atvirame turguje, kuris veikė stadione. Darbo dienomis ji nuomodavo videokasetes. Visa tai išliko mano atmintyje, visas tas keistas ir juokingas periodas, tapęs įkvėpimu. Tai laikas, kai darbas, pajamos ir pinigai buvo prioritetai. Tada gimė vidurinioji klasė. Tai pereinamasis laikotarpis, kai viskas buvo legalu, įstatymuose knibždėjo spragos, o nusikalstamo pasaulio atstovai nuostabiai leisdavo laiką. Kaip menininkę mane domina radikalūs gyvenimo modelių skirtumai, kurie tuo metu egzistavo.
Įdomu, kad iš pradžių norėjote būti balerina ar bent jau mokėtės baleto. Kodėl šis etapas baigtas?
Tiesą sakant, tai klausimas, su kuriuo kaip tik dabar tvarkausi. Viena draugė pakvietė mane dalyvauti spektaklyje apie baletą ir mūsų patirtis. Ir aš supratau, kad myliu baletą! Nors palikau jį prieš dvidešimt metų… Beje, rytoj ir poryt kaip tik rodome tą spektaklį. Jame dalyvaujame keturiese, visos jau perkopusios keturiasdešimt, ir kalbame apie savo patirtį, netgi naudojame baleto techniką.
O kaip viskas nutiko? Baigusi baleto mokyklą supratau, kad daugiau nepasieksiu, nei jau pasiekiau, ir man, devyniolikmetei, pasidarė tiesiog nuobodu. Atsisakiau kontrakto Varšuvos nacionalinėje operoje ir nusprendžiau studijuoti šiuolaikinį meną, šiuolaikinį šokį. Išvykau į Olandiją, į Roterdamo šokio akademiją. Štai tokia istorija.
Kokį matote ryšį tarp šokio ir performanso? Ar jums tai dvi atskiros disciplinos, ar visgi vieno, didesnio sumanymo dalys?
šokis ir performansas yra glaudžiai susiję. Šokis yra performanso forma, tačiau performansas gali apimti ir kitus dalykus, pavyzdžiui, muziką ar teatrą. Savo kūrinį „Skaj is the limit“, kurį matysite Kaune, vadinu performansu, nes jį sudaro daugybė elementų. Jame yra, žinoma, šokio, yra teatro, sakyčiau, net koncerto, poezijos, o taip pat – mados šou. Taigi man performansas – tiesiog platesnė sąvoka.
Kokia yra šiuolaikinė performanso scena Lenkijoje?
Man sunku pasakyti, kaip yra dabar, nes turėjau ilgą pertrauką – prieš ketverius metus tapau mama. Tad esu šiek tiek atitrūkusi nuo scenos ir dabar bandau joje atrasti save iš naujo. Dar ir pandemija buvo…
Žinoma, besikeičianti politinė situacija ir mano asmeninės patirtys su galios struktūromis meno pasaulyje veikia tai, kaip aš mąstau apie šokį ir choreografiją. Ir tai jau vyksta. Turėjome skirtingas vyriausybes, dabar turime naują prezidentą. Viskas aplink keičiasi. Ir kai ateina pokyčiai, suprantu, kad judesys, choreografijos procesas niekada negali būti atskirtas nuo socialinio ir politinio konteksto, iš kurio jis kyla.
Visada svarbu, ką tu darai ir kokią poziciją užimi. Todėl stengiuosi kurti performansus, kurie kvestionuotų tam tikrus dalykus – hierarchiją, lytį. Kurie kviestų žiūrovus į pokalbį po pasirodymo. Tai ne tik rodymas, bet ir dalijimasis. Performansas gali tapti erdve mainams, aš visada į tai atsižvelgiu. Nežinau, ar to dabar daugiau, ar mažiau, bet žmonės mėgsta žiūrėti performansus. Žmonės nori dalintis.
Įdomu, ar jums, kaip menininkei, mąstyti apie politiką ir meno poveikį visuomenei yra privilegija, ar veikiau pareiga, reikalaujanti pastangų?
Taip, kaip ir sakiau, politika visada yra mano kūrybos dalis. Net ir prieš tapdama mama, kai dabar turiu šiek tiek mažiau laiko darbui, visada įtraukdavau politikos temas į savo pasirodymus. Sakyčiau, viskas yra politiška.
Bet pati neužsiimu grynąja politika ar konkrečiomis temomis. Nekuriu performansų apie, tarkime, Jungtinių Valstijų prezidentą. Vietoj to pristatau performansą apie vyriškumą. Ir matau, kad per šią temą galiu pasakyti daug daugiau, neminėdama vardų. Įtraukiu politines temas į savo pasirodymus, nes man tai atrodo įdomu ir tai yra kažkas, kas mus visus supa, su kuo mes gyvename.
Koks jūsų, kaip menininkės moters, požiūris į vyriškumą? Kaip jį dekonstruojate?
Galbūt susitelksiu ties performansu „Skaj“, kur matysite. Kai pradėjome jį kurti 2019 metais, turėjau konkrečių choreografinių idėjų, pavyzdžiui, kultūristų šou, taip pat vyriškumo kontekste norėjau pasitelkti nunčiakus. Bet svarbiausiu elementu tapo darbas su kostiumu, kuris mūsų kūnus vizualiai padidino. Švarkai, kuriuos vilkime, yra milžiniški, jie riboja judesius, ir man tai labai patiko. Dėl jų atrodėme didesnės, sunkesnės ir vyriškesnės. Mane sudomino, kaip kostiumas gali visiškai transformuoti kūną ir pakeisti jo formą.
Bet tas didelio, raumeningo vyro įvaizdis performanso metu nuolat kinta. Kismą lemia tai, kas vyksta tarp mūsų pačių. Vilkėdamos šiuos kostiumus, mes neprivalome nuolat demonstruoti savo kūnų, bet per mažas interakcijas, judesį ir choreografiją parodome ir kitą, žmogiškąją, pusę.
Juokinga, kad proceso pradžioje tai turėjo būti dviejų moterų duetas. Bet kai sužinojau, kad mano kolegė laukiasi, nusprendžiau pakviesti trečią asmenį – žmogų, turintį didesnį, raumeningesnį kūną. Choreografiškai norėjau turėti tris skirtingus kūno tipus ir su jais dirbti. Mes dirbame su vyriškumo samprata, bet ją dekonstruojame. Taip pat dirbame su silpnumu, klaidomis, sėkme, su beprasmėmis užduotimis. Ir, galiausiai, kalbame apie 90-uosius per objektų, kurie nėra prabangūs, bet siekia tokiais būti, perspektyvą.
Taigi vyriškumas yra kažkur ten, galbūt kostiume, ir mes jį nuolat dekonstruojame. Šiuo darbu siekiu parodyti jėgą ir galią, ir tai egzistuoja performanso choreografijoje – ypač kultūristų šou dalyje yra daug kontrolės, pasitikėjimo judesiu. Bet tuo pačiu norėjau sulaužyti stereotipą, kad vyras turi būti stiprus, o moteris – silpna. Todėl yra scenų, kur, pavyzdžiui, mūsų pagrindinis vyriškas personažas, turintis tą raumeningą kūną, tuo pačiu metu groja smuiku. Tai parodo, kad vyriškumas nėra kažkas nekintamo. Jis gali būti sklandus, perkuriamas ir ne toks akivaizdus.
Beje, ar galėtumėte paaiškinti pavadinimo „Skaj“ žodžių žaismą?
„Skaj“ (rašoma su „j“ raide gale) Lenkijoje reiškia dirbtinę odą, odos pakaitalą. Žvelgiant iš 90-ųjų perspektyvos, mes visi troškome turėti odines sofas. Bet pinigų joms neturėjome, todėl tenkinomės gaminiais iš dirbtinės odos, kuri ir vadinama „skaj“. Bet tuo pačiu „skaj“ tariasi kaip angliškas žodis sky (dangus), reiškiantis kažką mėlyno virš mūsų, ir vis prisimenu posakį sky is the limit (liet. dangus – ne riba).
Kiek suprantu, medžiagų, materijos interpretacija, naujų prasmių suteikimas gerai žinomiems daiktams jūsų kūryboje labai svarbūs?
Išties, dažnai suteikiu objektams savarankiškumo ir balsą. Esu sukūrusi daug performansų, kuriuose daiktai buvo be galo svarbūs. Pavyzdžiui, esu dirbusi su ekskavatoriais – pasirodymas vyko ant dviejų ekskavatorių, kuriuos taip pat laikiau kostiumais. Taip pat kūriau su robotais – su baterijomis varomais šunimis Merce’o Cunninghamo kūrinio perdirbinyje, kur jie vaikščiojo scenoje patys.
O „Skaj“ veikia prabangos objektai – sofa, Fabergé kiaušinis, kilimas. Mane domina objektų veikimas ir jų kalba, taškai, kuriais objektas susijungia su žmogaus kūnu, prisilietimo momentas, kaip tu manipuliuoji daiktu, ką darai, į ką sutelki dėmesį. Ir, žinoma, tai visada susiję su kostiumo tema, kuri man taip pat labai rūpi. Kaip kostiumas – jo dydis, faktūra, tankis, tipas – veikia kūną? Ir atvirkščiai, kaip kūnas veikia kostiumą?
Jūsų biografijoje yra ir antropologijos studijos. Įdomu.
Aš jų nebaigiau. Studijavau trejus metus, bet diplomo negavau. Turėjau mesti, nes tuo metu buvau labai užsiėmusi, prasidėjo karjera ir reikėjo apsispręsti. Gaila, bet manau, kad dar sugrįšiu prie to, tik reikia palaukti, kol vaikai šiek tiek paaugs.
Bet vėlgi, grįžkime prie „Skaj“. Kurdama šį performansą atlikau, sakyčiau, antropologinį tyrimą. Kartu su savo dramaturge Anka Herbut ir scenografe bei kostiumų dailininke Karolina Mełnicka – kuri, beje, atvyks į Kauną ir kuri mane įkvėpė dirbti su, pavadinkime, mafijos tema – mes peržiūrėjome daugybę, kaip jas vadinu, „kvailų archyvų“. Tai įvairūs „YouTube“ vaizdo įrašai, ištraukos iš interviu su kaliniais, nusikaltėlių grupuočių partneriais ir liudininkais. Netgi kalbinau Lenkijos mafijos karalienę – atpažįstamiausio to meto gangsterio žmoną. Išanalizavusi visą šią medžiagą supratau, jog nusikaltimų tema ar tiriamasis projekto aspektas, nors ir labai įdomus, nėra tai, ką noriu paversti pasirodymu. Nenorėjau kurti to laikotarpio archyvo. Mane labiau sudomino idėja pakeisti istorijos eigą.
Taigi pradėjau fantazuoti ir projektuoti to meto vaizdinius, įkvėptus papročių, estetikos, mados, gyvenimo būdo. Nusprendžiau apie tą laiką kalbėti per daiktų, kurie siekia būti prabangūs, perspektyvą. Kaip ta sofa, ant kurios, žinote, sėdėdavo daugybė gangsterių, ir kuri buvo daugybės nusikaltimų liudininkė. Mane labiau įkvėpė tai.
Bet, žinoma, tie antropologiniai įrankiai, pavyzdžiui, interviu su ta moterimi, padėjo man suprasti, koks buvo to meto elgesys, papročiai. Taigi, taip, tos žinios, kurias įgijau studijų metu, man buvo naudingos.
Jei žmogus, neturintis jokios performanso meno patirties, ateitų pažiūrėti „Skaj“, ko jūs tikėtumėtės, kad jis ar ji išsineš iš šios patirties?
Galbūt labiau susidomės choreografija ir šokio performansais apskritai? O kalbant apie patį „Skaj“, tikiuosi, kad Lenkijos devyniasdešimtinių kontekstas jam pasirodys panašus į tą, kurį turėjote Lietuvoje, ir jis galės prisiminti tam tikrus dalykus iš to meto. Arba, jei jam dvidešimt, galbūt sužinos kažką naujo apie apie tą laiką. Tikiuosi, kad žmogus „pagaus“ esmę. Humoro jausmą, estetiką, muziką, nes ten skamba, pavadinkime, popmuzika. Bus subtitrai anglų kalba, bet manau, kad jaunajai kartai tai nesukels problemų. Tikiuosi, kad pasirodymas surezonuos, kad jis taps savotišku veidrodžiu. Taip pat būtų puiku, jei kiltų klausimų, abejonių – apie ką visa tai buvo? Su malonumu pasikalbėčiau su tuo žmogumi.
*
Izos Szostak šokio performansas „Skaj is the limit“ bus rodomas Lapkričio 22 d. 19 val. Ąžuolyno bibliotekos Meno ir muzikos skyriaus renginių salėje (Donelaičio g. 8, Kaunas). Daugiau apie renginį.
