Spalio pabaigoje Lietuvos kino teatruose pradėtas rodyti Giedrės Žickytės dokumentinis filmas „Irena“. Pagrindinė jo herojė Irena Veisaitė vyksta į Estiją aplankyti Arvo Pärto. Prieš keletą dešimtmečių kompozitorius, liudydamas bičiulę gaubusį emigravusios dukros ilgesį, parašė kūrinį, tapusį vienu žymiausių jo darbų. Seni bičiuliai, atrodo, nė nepastebėdami kameros, šnekasi apie seną juodu abu palietusį įvykį.
„Arvočka, pameni, kai buvome Lenkijoje, bažnyčioje, ir tu skambinai „Für Alina“? Buvai su paltu, mes visi buvome su paltais. Buvo taip šalta, o tu skambinai taip lėtai, tas kūrinys toks lėtas, nesigirdėjo net kvėpavimo.“ – „Ir ką, visi užmigo?“ – „Ne, tu ką, visi buvo tarsi užburti.“ A. Pärtas paliečia savo krūtinę kairėje pusėje. „Kažkur čia.“ – „Taip, čia.“
Būtent šį sunkiai įžodinamą jausmą kairėje krūtinės pusėje bandome išrašyti šiame numeryje.
Tai jausmas, galintis apimti slampinėjant senesnėje už Kauną girioje, esančioje pačiame miesto centre, ar apžiūrinėjant vaikinų aktus, eksponuojamus Žaliakalnio turguje.
Žiūrint į amžinai liepsnojančią ugnį ar pačiam degant žvakę, kol šalia stovinti vienuolė kalba maldą. Mosuojant virbalais į taktą su dar tuzinu bendraminčių.
Pabandžius susikalbėti su nepažįstamuoju ar vidury nakties stebint šiuolaikinio meno kalba prabilusį industrinį objektą.
Sušilus lengviau būti kartu. Atsiverti kito nuomonei. Svarbu tik prižiūrėti vidinę ugnelę, kad ji netaptų pavojingu gaisru. O čia į pagalbą ateina sena gera bičiulė kultūra. Niūriausiu metų laiku kalendoriuje mirga „Scanoramos“ hitai, šiuolaikinės muzikos koncertai, literatūriniai vakarai ir išties nurauti koncertai. Taip pat ir Kauno kultūros asamblėja, pirmąsyk susibūrusi spalio pabaigoje. Kur šis šildantis sambūris nuves? Prisijunkite ir darykite įtaką.
Žurnalo ieškokite visur Kaune ir kai kur Vilniuje arba skaitykite internete.
