Nors Monika Citvaraitė-Lansbergienė neatsiejama nuo šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“, jos nuotraukų iš kitąmet dešimtmetį švęsiančio festivalio renginių yra vos trys. Taip yra todėl, kad kol scenoje vyksta magija, Monika užkulisiuose žongliruoja elektroniniais laiškais.
Scenos menus ir praktiškai, ir akademiškai tyrinėjanti kaunietė sutiko papasakoti ir apie asmeninį santykį su cirku, ir jo šiuolaikinę temperatūrą Lietuvoje, ir apie įdomiausius jau prasidėjusios „Cirkuliacijos“ aspektus.
Šiemet „Cirkuliacija“ vyksta devintą kartą, bet pirmąsyk rudenį. Kelintas tai festivalis tau pačiai?
Man viskas prasidėjo 2018 metais, antrojo festivalio metu, kai Šilainiuose iškilo rožinė cirko palapinė. Tai buvo ne tik mano pirmoji „Cirkuliacija“, bet ir apskritai pirmas susidūrimas su šiuolaikiniu cirku. Tąkart pamačiau spektaklį „Circus I Love You“ – jį žiūrėjau net tris kartus ir supratau: „Oho, man tai patinka.“
O kaip atsidūrei festivalyje, jei nieko nežinojai apie šiuolaikinį cirką?
Viskas prasidėjo… bandau atsekti (juokiasi). VDU baigiau andragogikos bakalaurą, o vėliau, jau po „Erasmus+“ mainų Prahoje, grįžau į Kauną. Tuo metu mano būsimas vyras Aistis mokėsi vaidybos, o jo kolega Džiugas Kunsmanas ruošė savo bakalaurinį darbą, kurį turėjo pristatyti „Šelterio“ erdvėje Kauno kultūros centre. Ten veikė Gildo Aleksos įkurta studija „Teatronas“, jaunų žmonių terpė kurti teatrą. Pamenu, viskas vyko paskutinę minutę, ir manęs tiesiog paprašė: „Gal gali padėti nudažyti dekoracijas?“ Taip ten ir nuėjau, susipažinau su Gildu ir pasilikau. Tiesiog turėjau daug laiko ir, kaip dabar rodosi, visi ten buvome savanoriai.
Vėliau mano edukologijos žinios pravertė. Kartu su komanda „Šelteryje“ pradėjome rengti edukacines veiklas, ypač šokėjams, kuriems tuo metu labai trūko erdvės. Ta salė buvo puikiai tam tinkama – iš pradžių šokiui, o vėliau ir cirkui. Pati ir tikrindavau bilietus. Buvau tiesiog pagalbininkė. Kai „Teatronas“ ėmėsi organizuoti „Cirkuliaciją“, mane natūraliai įtraukė į komandą. Nebuvo jokių skelbimų ar atrankų – tiesiog reikėjo daryti darbus, ir visi puolėme juos daryti. Taip organiškai ir susiformavome. Vėliau, jau dirbdama „Teatrone“, baigiau ir teatrologijos magistrą.
Pameni, kas tave taip sužavėjo tame „Circus I Love You“ spektaklyje Šilainiuose? Ar jis ir šiandien, pamačius daugiau, atrodo toks stiprus?
Jis buvo tiesiog visiškai kitoks. Dabar, kai pagalvoju, jį net sunku pavadinti šiuolaikiniu cirku – jis paremtas visiškai tradicinio cirko principais. Ten nėra jokių užkulisių, viskas atvira, atlikėjai patys groja, patys viską daro. Bet svarbiausia – visas spektaklis buvo pastatytas ant to, ką atlikėjai bijojo daryti. Viskas, kas jiems atrodė nesmagu ar nejauku, jie ėmė ir darė. Ir tame buvo visas grožis – tu matei, kaip jie lipa per save. Tai turbūt buvo vienintelis spektaklis, kuriame mane net neerzino plojimai vidury scenos, nes viskas atrodė taip nerealu.
Lietuvoje yra vienas išskirtinis bruožas – nėra daug linksmų spektaklių.
Mane sužavėjo ta aukšta technika ir visiškas atvirumas. Tu matai, kad tai veikia kaip tikras, senasis cirkas: jie atvažiavo su furgonais, patys pasistatė palapinę, pasirodė ir išvažiavo. Supratau, kad cirkas nebūtinai turi būti įkyrūs klounai – įspūdžiui sukurti pakanka grynos kūno technikos.
Neseniai mačiau jų antrąjį spektaklį – „Circus I Love You Two“. Taip, ten jau atsirado ir didesnė palapinė, ir popkornas – viskas tapo labiau komerciška. Bet manau, kad jie to ir neslepia. Tai verslas, tiesiog pasirinkęs labai smagią formą.
Nemaža dalis tavo veiklos susijusi su lietuviško šiuolaikinio cirko auginimu. Kaip tai atsitiko ir kur matai didžiausią prasmę?
Viskas irgi prasidėjo nuo „Cirkuliacijos“. Ilgą laiką rengdavome dirbtuves Lietuvos cirko menininkams, kad juos suburtume, kad jie kurtų ir dalintųsi idėjomis. Iš to vėliau gimė ir Šiuolaikinio cirko asociacija. Pamenu, buvo toks vakaras „Kultūros“ bare, kai visi susėdo ir nutarė: „Reikia kažką daryti.“ Dabar asociacija vienija apie dvidešimt narių. Manęs ten, beje, nepriėmė (juokiasi). Asociacija nusprendė vienyti tik pačius menininkus, tad mes, vadyba, likome už borto.
Žinoma, paprasčiausia būtų tiesiog atsivežti spektaklius iš užsienio savaitei ir viską užbaigti. Bet mes supratome, kad ir čia yra žmonių, kurie kuria. Nors jų nėra daug ir jiems labai sunku – trūksta erdvių, palaikymo – bet noro ir potencialo yra be galo daug. Festivalis jiems tapo tarsi prieglobsčiu, vieta, kur jie gali susitikti.
Kai „Cirkuliacija“ startavo, tebūdavo vienas kitas lietuviškas spektaklis. O štai per praėjusius metus turėjome net šešias šiuolaikinio cirko premjeras. Per tokį trumpą laiką tai yra didžiulis žingsnis, jau vejamės Europą. Žinoma, prie to labai prisidėjo ir kiti, pavyzdžiui, Menų spaustuvės sostinėje rengiamas festivalis „Helium“. Bet viskas ir ėjo per edukaciją, per nuolatinį kvietimą ir būrimą. Juk profesionalų, baigusių cirko mokyklas, Lietuvoje beveik nėra – daug kas kuria tiesiog iš didelio noro.
Kur dažniausiai važiuoja mokytis lietuviai, norintys tapti cirko profesionalais?
Yra kelios pagrindinės kryptys. Pavyzdžiui, klounai renkasi Prancūziją, kur yra labai stipri mokykla. Keli yra pasimokę Italijoje, dar keli – Suomijoje. Suomija yra ypač geras variantas, nes ten veikia puiki profesinių mokyklų sistema, cirkas dėstomas kaip amatas, panašiai kaip keramika ar stalių menas – viskas mokoma nuo pat vaikystės. Yra baigusių magistrą Švedijoje.
Kaip apibūdintum lietuvišką šiuolaikinį cirką? Kuo jis išsiskiria iš kitų šalių, ir kas vienija tuos keliasdešimt Lietuvos kūrėjų?
Manau, kad labiausiai juos vienija jų skirtumai, kad ir kaip ironiškai tai skambėtų. Visi ateina iš skirtingų mokyklų, su skirtingomis idėjomis. Bet jei reikėtų ieškoti bendro bruožo, tai būtų reflektavimas. Jų darbai kyla iš jų pačių, iš asmeninių istorijų. Jie nedaro spektaklių „apie kažką“ – jie visada kalba apie save. Kadangi Lietuvoje neturime nei cirko režisierių, nei dramaturgų, viską kuria tas pats žmogus, todėl ir gaunasi labai autentiška, apie jį ir jo išgyvenimus. Manau, tai labai žavu.
O ar yra trendinanačios temos, motyvai? Na, emocinė sveikata, klimato kaita?
Pataikei abi (juokiasi). Jos būdingos visai Europai. Bet Lietuvoje yra vienas išskirtinis bruožas – nėra daug linksmų spektaklių. Jie gana niūrūs. Manau, tai toks lietuviškas būdas – nemeluoti, per daug nesigirti, o tiesiog rodyti, kaip yra.
Šiemet „Cirkuliacija“ vyksta nebe vasarą, bet rudenį, ir stipriai plečiasi į kitus miestus, regionus. Kodėl?
Norime, kad daugiau cirko būtų visur, o ne tik vieną savaitę Kaune. Stengiamės nuvežti cirką pas žmones, kaip anksčiau tai darydavome Kauno mikrorajonuose – Dainavoje, Šilainiuose, Vilijampolėje. Dabar tas pats principas, tik cirkuliuojame po visą Lietuvą. Regioniniuose kultūros centruose tai dažnai būna pirmas žmonių susipažinimas su šiuolaikiniu cirku. Taip pat, kadangi nebesivežame spektaklių su didelėmis palapinėmis, nebesame pririšti prie vasaros. Pamanėme, kad ruduo, kai niūru ir tamsu, yra puikus laikas pasikviesti žmones į cirką.
Nesu sutikusi žmogaus, kuris po spektaklio pasakytų: „Ne, šito mums nereikia.“
Nors „Cirkuliacija“ nebėra tik Kauno festivalis, bet stengiamės čia palaikyti degimą. Šiemet Kaune pristatome stiprią lietuvišką programą, į kurią sugrįžta kūrėjai, užaugę pačiose pirmosiose „Cirkuliacijose“.
Kalbant apie sklaidą regionuose – ką pastebi, kai tenka nuvažiuoti? Kaip į šiuolaikinį cirką reaguoja žiūrovas, kuris jį mato pirmą kartą?
Pokytis matosi tiesiog fiziškai, jų veiduose. Akivaizdu, kad jie ateina tikėdamiesi pamatyti cirką, kokį atsimena iš vaikystės – galbūt su linksmais klounais. Ir tu matai, kaip spektaklio metu jų veidai kinta, nes jie tikėjosi tiesiog sėdėti ir ploti į ritmą, o čia vyksta drama, veikia dramaturgija.
Bet jie neatmeta to, kas nauja. Jiems patinka. Jie tiesiog tikėjosi kažko kito, o pamato, kad gali būti netgi geriau: „A, aš net nežinojau, kad taip galima, bet labai faina.“
Šiuolaikinis cirkas yra labai atviras. Dažniausiai jame nėra kalbos, todėl kiekvienas interpretuoja savaip. O jei ir negali interpretuoti, tiesiog žaviesi atlikėjų sugebėjimais. Galutinis rezultatas beveik visada tas pats – visi lieka patenkinti. Nesu sutikusi žmogaus, kuris po spektaklio pasakytų: „Ne, šito mums nereikia.“
Kaune vasarą vyksta ir scenos menų festivalis „ConTempo“ festivalis, kuriame ir pati darbuojiesi. Jame irgi yra cirko spektaklių ar bent jo elementų. Turbūt būtų keista, jei paklausčiau apie konkurenciją?
Aš nemanau, kad galime konkuruoti, kai mūsų laukas dar toks mažas. Greičiau jau palaikome vieni kitų ritmą – žmonės eina ten, eina ir čia, taip nepamiršta scenos menų. O žanrų maišymasis yra tendencija visame pasaulyje. Viskas vadinama tiesiog šiuolaikiniais scenos menais, ir juose yra visko. Pavyzdžiui, Vilniuje pristatysime trupę, kurioje yra viena cirko menininkė ir viena šokėja. Jų spektaklis apdovanotas kaip geriausias šokio spektaklis Latvijoje, bet jame naudojama archajiška iš Kinijos kilusi cirko disciplina – kabėjimas ant plaukų. Tai yra šokis, plastika, bet kartu ir cirkas.
O tu pati niekada nenorėjai išmokti kokios nors cirko disciplinos?
(Juokiasi) Esu bandžiusi. Kai Kaune veikė „Cirko Sapiens“ centras (dabar „Cirko Sapiens“ pamokos vaikams vyksta Vilniuje, o Kaune galima mokytis pas Džiugą Kunsmaną, – red. past.), nuėjau į kelias pamokas. Iš dalies dėl to, kad vaikai iš manęs juokdavosi: „Kaip tu čia vadovauji, jei nieko nemoki?“ Aš jiems atsakydavau, kad žongliruoju el. laiškais.
Bet pamokose man pasidarė bloga – tiesiog supykino nuo daugybės kūlversčių. Tiesa, bent jau išmokau juos daryti taisyklingai. Supratau, kad tai, ką galvojau mokanti, galėjo baigtis trauma. Apskritai, cirko pamokose atradau daug kūno kultūros dalykų, kurių neišmokė mokykloje, išmokau visai kitaip pažinti savo kūną. Tai puikus laisvalaikio užsiėmimas.
Bet galiausiai nieko „neišmasterinau“. Supratau, kad geriau liksiu prie kompiuterio ir pasistengsiu sukurti geresnes sąlygas tiems, kurie tai daro gerai – kad tos kūrybos apskritai būtų.
Grįžkim prie „Cirkuliacijos“, kuri ėmė ir prasidėjo praėjusį savaitgalį Anykščiuose. Ką iš šių metų programos rekomenduotum žmogui, kuris nori susipažinti su šiuolaikiniu cirku? Nuo ko jam pradėti?
Kaune siūlyčiau du labai skirtingus lietuvių darbus. Pirmasis – „Kanta Company“ dueto „Dear Pressure“. Antrasis – jaunos trupės „būda.collective“ kūrinys „Maisto prekės“. Tai jauna kompanija, jos idėjinis lyderis Kasparas yra gimęs cirko šeimoje, ilgai dirbęs klasikiniame cirke, bet galiausiai pasukęs kurti pats. Maisto prekės“ – labai įdomus, tarpdisciplininis darbas su gyva muzika, kuriame susipina cirko artisto, šokėjo ir aktoriaus žinios. Šie du spektakliai – puiki pažintis su tuo, koks įvairus gali būti lietuviškas cirkas.
Bibliotekose paklausus apie cirką Lietuvoje, kartais išgirsti, kad jo „nėra“.
Vilniuje siūlau atkreipti dėmesį į Eliška Brtnická iš Čekijos. Tai visiškai kitoks, labai meditatyvus, vizualus pasirodymas, kuriame daug atras ir vizualiųjų menų mėgėjai. Čia svarbiausia ne atskira cirko technika, o bendras piešinys, kurį kuria kūnas, aparatai ir šviesų dailė.
O mūsų laukiamiausias sugrįžimas – „Armour“. Jie jau buvo Kaune prieš kelerius metus ir paliko visiems didžiulį įspūdį. Tuomet jie buvo dviese, o dabar jau trys akrobatai atveža naują darbą rimtomis temomis – apie vyriškumą ir psichologinį spaudimą būti stipriam, kai viduje esi labai trapus.
Jei reikėtų išrinkti vieną spektaklį, kuris galėtų „atversti“ didžiausią skeptiką – žmogų, kuris deklaruoja, kad jam nepakeliui su šiuolaikiniais scenos menais?
Geras klausimas. Galbūt paminėčiau „Teatrono“ spektaklį „Itch“. Jo išskirtinumas – jis paremtas sociologiniu tyrimu apie tai, kaip žmonės kalba apie mirtį ir ko bijo. Visas spektaklis paremtas šiuo tyrimu, tikrų žmonių pasakojimais. Manau, tai padėtų skeptikui suvokti, kad menas nėra kažkoks dalykas, „nukeltas nuo dangaus“, kurį reikia tiesiog stebėti ir ploti. Jis yra apie mus visus. Tai yra mūsų pačių išraiška, būdas pasakyti tai, ko negalime išsakyti žodžiais – apie mūsų baimes, fobijas, apie tai, kas yra mūsų galvose. Tai tiesiog dar viena kalba, kuria galime susikalbėti ir atpažinti vieni kitus. Ji suartina.
Kitais metais „Cirkuliacijai“ sukaks dešimt metų. Jau turite viziją, kaip tai paminėsite?
Taip, tikimės jubiliejinį festivalį rengti vėl lapkritį, o jo tema bus šventė. Norime sukurti tikrą cirko šventę – švęsti gyvenimą, patį cirką ir visus žmones, kurie į jį ateina.
Programa bus dvipusė: viena vertus, prisiminsime legendinius spektaklius, atitinkančius šventės sąvoką. Kita vertus, pristatysime tai, kas cirke yra visiškai nauja ir šviežia – keturių tarptautinės platformos „CircusNext“ laureatų pasirodymus. Tai bus nauji kūrėjai, nauji, nestandartiniai balsai, žvelgiantys į ateitį pozityviai.
Tavo doktorantūros tema susijusi su Baltijos šalių šiuolaikiniu cirku. Kaip sekasi derinti aktyvią prodiuserės praktiką su akademiniu tyrimu? Atrodo, tai didelis iššūkis.
Aha, tema tokia: „Šiuolaikinis Baltijos šalių cirkas: meninių formų sklaida ir reikšmė, institucinės/edukacinės plėtros ir tarptautinės tinklaveikos galimybės.“ Atsakant į tavo klausimą, viskas priklauso nuo tyrimo metodo. Aš pasirinkau tokį, kuris leidžia dalyvauti veiksme ir kartu jį tirti, stebėti viską iš arti. Tai beveik etnologinis tyrimas. Man tai ir yra didžiausias žavesys – aš matau tuos mažus žingsnelius, matau skirtumą, koks laukas buvo prieš dvejus metus ir koks yra dabar. Kiekviena menininko rezidencija, kiekvienas pasirodymas yra žingsnis visam laukui. Nebūnant bendruomenės viduje, to tiesiog nepastebėtum.
Kas apskritai paskatino pasukti į akademinę sritį?
Viskas prasidėjo dar magistrantūroje, kurios temą pasirinkau būtent po to pirmojo „Cirkuliacijos“ spektaklio. Tiesiog supratau, kad apie tai reikia rašyti. Pradėjusi tyrinėti Kauno cirko istoriją, pamačiau, kad čia galima parašyti tris disertacijas! Tiesiog neįsivaizduoju savo gyvenimo be šio užsiėmimo, be šių žmonių ir spektaklių, tad natūraliai į tai susiinvestavau.
Be to, turiu ir praktinę viziją. Jei man pavyks apsiginti šią temą, tai tam tikra prasme taps „legalu“ kalbėti apie šiuolaikinį cirką. Tiek doktorantūroje, kur man buvo labai sunku įstoti, nes vis kartojo, kad „tokio dalyko nėra“, tiek net bibliotekose, kur paklausus apie cirką Lietuvoje, kartais išgirsti, kad jo „nėra“.
Tikiuosi, kad mano darbas padės kultūros politikos lygmeniu – kad būtų pripažinta, jog tai yra laukas. Jis mažas, bet jį galima vystyti. Juk net ir be didelės pagalbos jis jau labai daug pasiekė. Įsivaizduokite, kas būtų, jei jam padėtume dar daugiau. Kaip ir šiuolaikinis šokis, kuris per 20 metų išsivystė ir dabar veda į priekį visą kultūrą. Potencialo tikrai yra.
