Prieš keletą metų ant vieno iš Kauno modernizmo paminklų, šiuo metu baigiamo tvarkyti kino teatro „Daina“, atidengėme pastato vertingąją savybę – neoninę iškabą, kurios buvo belikęs tik rėmas.
Tąsyk iš niekur į mano gyvenimą įkrito Vytautas Dlugoborskis, apie kurį niekaip nesiliauju galvoti. Ar gali būti, kad Kaunas visiškai užmiršo bene ikoniškiausią miesto ženklų, ryškių XX a. vidurio grafinio dizaino pavyzdžių Kaune kūrėją? Šis tekstas tebus pradžia istorinės kelionės, kuri dar laukia prieš akis.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2025 m. spalio numeryje „Ženklai“)
Neono galia
Jeigu reiktų išrinkti įsimintiniausią XX a. miestų gatvių atributą, neoninės iškabos užimtų sąrašo viršūnę. Visiška naujovė – šviečiančios raidės; futurizmas, atliepęs modernizmo ir urbanistinės pažangos idėjas. Tikras naktinio miesto parašas, net ir pasikeitus technologijoms išlaikantis įtaką populiariajai kultūrai, dizaino estetikai, kinui, fotografijai ir kt.
Kaip tai veikia? Elektros srovė eina per uždarą stiklinį vamzdelį, pripildytą žemo slėgio dujų, šios sužadina atomus ir priverčia juos šviesti. Grynos neono dujos skleidžia ryškią raudonai oranžinę šviesą; kitiems atspalviams naudojamas skirtingas dujų užpildas, nors šnekamojoje kalboje viskas įvardijama neonu.
Kiekviena neoninė iškaba yra rankų darbo: kruopščiai ir atsargiai lankstomi plonasieniai stikliniai vamzdžiai, jie kaitinami pučiant į vidų orą, siekiant išgauti taisyklingą lenkimo formą bei šiek tiek vėsinant. Ilgas, gana sudėtingas ir klaidoms nedraugiškas procesas, kuriame koja kojon žengia dizaineris su amatininku.
Tviskanti Laisvės alėja
Neono apšvietimas išrastas ir pristatytas visuomenei 1910 m. Prancūzijoje. Po dešimties metų ši technologija jau buvo smarkiai paplitusi abiejose Atlanto pusėse ir plačiau. Skysta ugnimi tuomet vadintos iškabos labai greit papuošė didžiųjų miestų prekybos centrus, kino teatrus ir naktinio gyvenimo vietas kaip kosmopolitiško modernumo simbolis.
Iki Antrojo pasaulinio karo šios iškabos spėjo papuošti ir Lietuvos didmiesčius; neonas kvietė ne tik Kauno, bet ir kitų miestų naktinius gyventojus. Karas sunaikino bene visą šį trapų turtą, tačiau noras puošti miestą niekur nedingo ir jau XX a. 7 dešimtmetyje vardą atgavusi Laisvės alėja vėl švytėjo švelniomis, atmosferinėmis spalvomis.
Tuo metu neono kultūra Lietuvoje įgavo didžiausią pagreitį, kurį išlaikė du ar tris dešimtmečius, iki vėlyvojo sovietmečio ir nepriklausomybės aušros. Tuomet senųjų įstaigų reliktai, kaip praeito etapo simboliai, buvo agresyviai naikinami ir šiandien jų beveik nebeturime.
Išliko ne tik estetikoje, bet ir realybėje
Ryškiausias neono įvaizdžio palikimas mūsų dienoms – estetinė įtaka popkultūrai, kur pėdsakus paliko įvairių medijų vizualiojo meno kūrėjai. Vieni ryškiausių pavyzdžių, aišku, yra kinas ir kompiuteriniai žaidimai: neonas tapo viso žanro simboliu, nuo „Blade Runner“ ir „Miami Vice“ iki „Cyberpunk“ ir „Grand Theft Auto“.
Garsiausiu neoninių iškabų pavyzdžiu pasaulyje tapo Las Vegasas, turintis net tam skirtą muziejų. Tokių turime ir arčiau: daugeliui teko apsilankyti Varšuvos neono muziejuje ar Vroclavo atviro lauko galerijoje.
Mūsų šalis mažesnė, istorija šio krašto tektoninė, ekonomika silpnesnė, miestų mažiau ir jie smulkesni, todėl natūralu, kad ir išsaugoti buvo mažiau ką. Šiuo tekstu siekiu bent jau pradėti kalbėti, juk turime nuo ko atsispirti – nuo Vytauto Dlugoborskio. O žinančius daugiau labai prašau susisiekti.
Žmogus-mįslė
Man prižiūrint kino teatro „Daina“ įveiklinimo projektą, kreipėsi architektė iš Kauno – Agnė Andriukaitienė, kurios darbinė praktika puošiasi mums pažįstama šaknimi – „Dlugo“. Neslėpsiu, džiaugiausi kaip saldainį gavęs.
Agnė numetė žinutę-bombą: tai jos senelis sukūrė „Dainos“ logotipą, apie kurį taip ilgai ieškojau informacijos archyvuose. Iki tol buvo pavykę sužinoti tik tiek, kad jis atsirado apie 1959–1960 m. Ir sukūrė ne tik „Dainos“, bet ir daugybę kitų; ir ne tik Kaune, bet visoje Lietuvoje. Vienintelė bėda – Agnė senelio nespėjo sutikti, jo archyvai neišliko, todėl viskas tėra perpasakoti žodiniai atsiminimai.
Dar viena permaininga pokario asmenybė
Rudenėjant pavyko rasti pirmąjį Vytauto Dlugoborskio brėžinį – parduotuvės „Mėsos gaminiai“ iškabos originalų projektą, puošusį Laisvės al. 57 fasadą. Dabar čia, prie fontano, veikia visiems pažįstamas baras „RePUBlic“. Už sienos ilgą laiką veikė parduotuvė „Dailė“, kuri (jeigu klystu, pataisykite) įsikūrė žymiosios J. Tallat-Kelpšienės fotostudijos vietoje.
Taip sužinome daugiau: Vytautas gimė 1921 m. Laiko juostoje gali būti neatitikimų, bet, remiantis amžininkais, būdamas 15–16 metų Milane pradėjo studijuoti teologiją – ruošėsi tapti misionieriumi neturtingose šalyse. Visgi grįžo mokslų nebaigęs, nes prasidėjus akių ligoms gydytojai liepė pakeisti klimatą ir grįžti į gimtinę.
Pokariu studijavo Kauno taikomosios dailės institute; prisiminimuose kalbama, kad teko mokytis dar ir pas patį Antaną Žmuidzinavičių. Baigęs mokslus buvo išsiųstas į Jonavą, kur dirbo dailės mokytoju gimnazijoje, turėjo savo klasę, buvo auklėtoju. Čia išdirbo tik metus ir jau netrukus grįžo į Kauną, kur ir prasidėjo esminis kūrybinis periodas.
Dlugoborskis įsidarbino Kauno miesto vykdomajame komitete, Statybos ir architektūros skyriaus Gamybinėje grupėje, kur dirbo su Anicetu Vaivada. Čia, kaip teigiama, užėmė vyriausiojo dailininko pareigas. Taip pat kūrė dekoracijas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, o kažkuriame iš kino teatrų (galbūt dabartiniame Lėlių teatre ar „Kanklėse“) piešė plakatus.
1951–1952 m. Vytautas Dlugoborskis vadovavo tapybos studijai „Vaivorykštė“, kuri vis dar veikia dab. Kauno kultūros centre. Būtent jiems ir esame dėkingi už vienintelį šiuo metu surastą artefaktą – Kauno mėsos kombinato firminės parduotuvės reklaminės iškabos projektą, kuris įtrauktas kaip pavyzdys jubiliejiniame archyve apie buvusius vadovus.
Vėliau, kaip teigiama, Dlugoborskis perėjo dirbti į „Žaibo“ gamyklą Statybininkų gatvėje, kuri turėjo savo neono reklamų gamyklėlę Vilniaus gatvėje, ten, kur dar visai neseniai buvo įsikūrusi legendinė parduotuvė „Čekiški indai“. Dideliame kabinete ant ruloninio vaškinio popieriaus išdidindavo sukurtą logotipą ir atiduodavo meistrams išlankstyti stiklą.
Prieš pat 1980 m. dirbtuvėlės persikėlė į Aleksotą, netoli Kauno stiklo fabriko, priešais dabartinę Valstybinę mokesčių inspekciją. Tai paskutinė Vytauto darbo vieta, kurios archyvų aktyviausiai ir ieškome. Didelis katalogas menininko projektų turėjo būti čia, tačiau jų likimas po mirties, o juolab po Nepriklausomybės atgavimo, nežinomas.
Mirė Vytautas anksti, 1982 m., dėl netikėto infarkto. Kaip prisimenama, prastai pasijutęs pats nuėjo iki gydytojo kabineto ir susmuko. Gydytojai davė 10 dienų, būtent po tiek mūsų istorijos herojus ir paliko šį pasaulį. Buvo birželio 29-toji.
Kaip gimsta neonas
Kaip prisimena Vytauto sūnus Alvydas, didelė darbo dalis vykdavo namuose, o čia svarbų vaidmenį atliko žmona. Dizaineris ilgai sėdėdavo, pripiešdavo pilną lapą eskizų ir nešdavo mylimajai įvertinti. Jei praeidavo jos filtrą – eskizas keliaudavo į darbovietę ant stalo, kur ant kartoninio popieriaus būdavo gaminamas 1:1 trafaretas neono lankstymui.
Artimieji prisimena, kad Vytautas buvo specialiai pasigaminęs lazdą su guminiu bumbulu gale, kurią pastatęs ant grindų kruopščiai piešdavo iš viršaus – kad ranka nepavargtų, o rankovės neišteptų nesusigėrusio tušo. Na, o pavargęs piešti visas oficialias projektų lenteles su būtina informacija atiduodavo pabaigti vaikams.
V. Dlugoborskio kurtą „Pasakos“ iškabą prieš miegą nulipęs išjungdavo, nes dėl zyzimo buvo sunku užmigti.
Taip gimė daugybė žymiausių Kauno ženklų: archyvinių duomenų dar ieškome, tačiau amžininkai teigia, kad Vytauto Dlugoborskio ranka nupiešė ne tik „Dainos“, „Mėsos gaminių“ logotipus, bet ir žymiausiuosius: „Orbita“, „Pasaka“, „Kava-Ledai“, „Kanklės“, „Pienocentras“, „Tulpė“ ar „Romuva“. Atrodo, kad Vytauto rankos buvo bene pagrindinės miesto ženklintojos.
Ir ne tik Kauno. Akivaizdu, kad Alytaus kino teatro „Dainava“ ir Vilniaus restorano „Dainava“ iškabas kūrė tas pats žmogus, kaip ir Kauno kino teatro „Daina“. Be to, Vytautas tikrai sukūrė Alytaus „Alitos“ senąjį logotipą, kurį dar ir pats prisimenu.
Išnyko, bet nedingo
Nostalgija 80-iniams gyva kaip niekada, tiek muzikoje, tiek kine, tiek kituose popkultūros audinio sluoksniuose. O neonas išgyvena renesansą, ypač interjeruose, – viskas dėl naujos „neon flex“ technologijos, leidžiančios sukurti tikro neono imitaciją, savotišką butaforiją, tačiau be visų blogiausių neono savybių.
O tų savybių buvo daug. Prisimena net patys veteranai reklamos gamintojai – visuomet kažkuri neono raidė mirksėdavo, silpniau šviesdavo, vamzdelius dažnai sunaikindavo tiek oro sąlygos, tiek paukščiai. Pavyko rasti net vieno žmogaus atsiminimą, kad (tikriausiai) to paties V. Dlugoborskio kurtą „Pasakos“ iškabą prieš miegą nulipęs išjungdavo, nes dėl zyzimo buvo sunku užmigti.
Kūrė iškabas ne architektai, kurių pavardės išsaugotos, bet dailininkai. Tvirtino projektus irgi kitos institucijos, tad dokumentacija nenuguldavo kartu su architektūrine dalimi. Ar prisimena Vytautą, klausinėjau ir senosios kartos architektų, kurių darbus papuošė dailininko iškabos, – sako, dažnai net keliai nesusikirsdavo su šios srities atstovais, dirbama buvo paraleliai.
Bet būtent dabar metas pradėti šią temą nagrinėti giliau, kol dar įmanoma atsekti bent kokius galus. Kartu su Vytauto anūke Agne tikimės, kad ilgainiui tai galėtų tapti išvaizdžiu albumu ar katalogu. Tad visus ką nors žinančius kviečiu parašyti į redakcijos ar mano asmenines socialines paskyras.
