„Suprantu, kad kūryboje didžiausias išsilaisvinimas ir kliuvinys esu aš pats“, – sako šokio menininkas Marius Pinigis. Per dvidešimt metų scenoje – daugybė spektaklių, „Auksinis scenos kryžius“, edukacijos vaikams ir jaunimui bei sėkmingai įkurta trupė „Nuepiko“. Jau netrukus, kartu su komanda, M. Pinigis pristatys muzikos ir šokio spektaklį „Žmogus mėnulyje“, kuris prasidėjo, kaip pats juokauja – ant šešių metrų pločio dangos.
– Mariau, šiais metais į sales sugrįžo spektaklis „Perdegimas“, už kurį pelnei „Auksinį scenos kryžių“. Kiek jis buvo aktualus anuomet, ir kaip į jį žiūri šiandien?
– Pirmoji „Perdegimo“ premjera įvyko prieš pat pandemiją, 2019 metais. Tačiau idėją pradėjome gvildenti gerokai anksčiau. Tuo metu psichologai pradėjo garsiai kalbėti apie perdegimą, vis daugiau šia tema rašyta knygose ir žurnaluose. Supratome, kad mūsų kuriamas spektaklis yra būtent apie tai – juk bandėme išgauti rate užsisukusios pelės, nuolatinio darbo, sukimosi efektą.
– O tada – pandemija?
– „Perdegimas“ sprogo, o tada visas pasaulis sustojo. Didžiajai daliai žmonių pandemija buvo labai traumuojanti patirtis, visas pasaulis sugriuvo dėl netekčių, apribojimų, draudimų. Kita vertus, tuomet atrodė, kad galbūt atradome daugiau laiko sau.
Po pandemijos spektaklį rodėme labai intensyviai, iš viso – apie 30 kartų. Pajutome, kad reikia pertraukos. Šiemet sugrįžo vidinis jausmas, kad norime ir vėl jį sugrąžinti į sceną. Spektaklis neprarado aktualumo – panašu, kad iš pandemijos patirčių nepasimokėme, netgi atvirkščiai – puolėme daryti dar daugiau, dar daugiau ir perdegėme. Ši tema per tuos penkerius, šešerius metus pasaulyje pažengė, pasikeitėme ir mes, tai, ką šokdavome anksčiau. Įsijungė antras kvėpavimas.
– Spektaklių temas labiau įkvepia kasdienio gyvenimo aktualijos ar turi tam tikrus klausimus, prie kurių vis sugrįžti?
– Einu per gyvenimą ir žiūriu kokios temos ateina. „Nuepiko“ spektaklis „4 Viktorai“ prasidėjo nuo to, kad vesdavau labai daug dirbtuvių jaunimui – užkabino švietimo sistema, kelios frazės iš politikų, galiausiai, kilo noras žmones išjudinti. „Perdegimas“ sukurtas dėl visuomenėje sklaidžiusių nuotaikų.
Pernelyg ilgas idėjos nešiojimasis ją numarina.
Turiu sūnų, kuris šoka ir nori kartu kurti spektaklį. Jis šoka breiką, aš – šiuolaikinį šokį. Kartais randame kalbą, o kartais ne. Kyla daug minčių – aš pats ar rasdavau kalbą su savo tėčiu? Galbūt tai būdas suartėti su sūnumi? Nežinau, ar ši idėja išsipildys, tačiau tai pavyzdys, kad kontekstas ir pats gyvenimas daug ką padiktuoja.
Apskritai, man patinka ištrintas laikas, kalbėti nebūtinai apie šiandienos aktualijas, bet apie kažką, kas aktualu žmogui bendrąja prasme, kad ir kokiame laikotarpyje gyvename. Man nebūtina kalbėti apie dabartį. O ir šokis kartais iš savęs padiktuoja tam tikras temas.
– Kas įkvėpė naujausią kūrinį „Žmogus mėnulyje“?
– „Žmogaus mėnulyje“ idėjinė sėkla taip pat gimė pandemijos metu, visiško atsitiktinumo dėka. Į vieną teatrą vežiau šokio dangą ir vieną, 6 metrų ruloną palikau automobilyje. Netrukus viskas užsidarė. Minėta danga tapo vieninteliu lopinėliu, kuriame galėjau šokti.
Tuo metu pradėta „Kaunas 2022“ iniciatyva „Kultūra į kiemus“, o aš buvau pirmasis menininkas, atidaręs šį projektą. Teko šokti lauke, daugiabučių kieme, ant žvyro, pasitiesus tą patį ruloną. Man tai atvėrė įdomią terpę, požiūrio kampą apie tai, kiek nedaug man reikia ir ką galiu duoti iš savęs. Juk anksčiau scenoje būdavau su kolegomis, turėjau atramą. O čia buvau vienas su savimi. Jaučiausi lyg koks pionierius – tikras žmogus mėnulyje.
– Kaip iš šio supratimo išsivystė visas spektaklis? Kokios papildomos temos jį formavo?
– Turėjau daug kūrybinių rezidencijų, kurių metu eksperimentuodamas su ta pačia danga, pradėjau šokti, galvoti, kaip galiu pažiūrėti į viską kūrybiškai ir pasirinkau rizikuoti. Provokavau save į šokį žiūrėti kitaip. Prisidėjo ir šokėjas, kompozitorius Andrius Stakelė, su kuriuo pradėjome į rezidencijas važiuoti kartu. Pradėjo ryškėti temos, kurias noriu gvildenti, keli kontekstai. Vienas jų – apie tai, kas yra kitoje pusėje nei drąsa. Galbūt tai vyriškumo archetipai, visuomenės padiktuotos ar iš vaikystės atsineštos nuostatos? Pradėjau stebėti, kur esu nepakankamai drąsus, kur patingiu kažką padaryti. Įkvėpė ir dailininko Piterio Ravn, kuris savo tapyboje tapo suaugusius, vidutinio amžiaus vyrus, kūdikio pozicijose, kūryba. Viskas susisiejo.
Beje, šokio dangos dažniausiai būna juodos ir baltos spalvos, visaip kaip ir mėnulis. Matome tik jo šviesiąją, tačiau ne tamsiąją pusę. Pastaroji nėra bloga, tačiau paslaptinga, įdomi, čia daug netyrinėtų dalykų. Taip ir spektaklyje – išsiruoši kelionei, žygiui į tamsiąją savo pusę ir bandai atrasti stiprybes, apie kurias gal dar net nežinai. Ieškai raiškos būdų, kurių dar nesi pasitelkęs, norisi pabandyti save paprovokuoti, daryti kitaip, nei visada. Taigi šį darbą lydi tam tikras dualumas: vyras – vaikas, juoda – balta, drąsa – bailumas.
– Užsiminei, kad prie spektaklio prisidės kompozitorius, šokėjas A. Stakelė. Čia bus svarbi muzika?
– Taip, muzika veikia šokį, o šokis – muziką. A. Stakelė šiame spektaklyje per muziką valdo mane, dalis muzikos bus grojama gyvai. Tikimės išgauti gero koncerto patirtį. Būtent todėl šį spektaklį įvardijame kaip muzikos ir šokio kūrinį, akcentuojame muziką kaip atspirties tašką. Juk muzika žmogų veikia pirmiau nei judesys.
– Pats kartais jautiesi kaip tas žmogus mėnulyje – nesuprastas ar einantis prieš srovę?
– Galiu reflektuoti tik apie savo mažą pasaulį, nes dideliame meno pasaulyje nesijaučiu kitokiu, yra daug menininkų, kurie kuria keisčiausius dalykus. Nemanau, kad aš atitinku šiuos parametrus, bet jų ir nesiekiu. Man svarbiausia kurti žmonėms, kad jie mano darbuose atrastų dalį savęs, galėtų reflektuoti. Šiame darbe akistata su savimi man svarbesnė nei su pasauliu ar išorine bendruomene, šokio ar meno lauku. Daug galvojau, kaip man atsistoti į akistatą su Mariumi, kuris turi tam tikrą discipliną, gyvenimo taisykles – kas stovi anapus to? Scenoje esu jau daug metų, tad jaučiu, kad kažko pradeda trūkti, tie patys dalykai nebejaudina – norisi patirti kažką naujo. Suprantu, kad didžiausias išsilaisvinimas ir kliuvinys esu aš pats.
– Ar yra premjerai tinkamas laikas? Ar kada nors menininkai jaučiasi pilnai pasiruošę pristatyti savo kūrinius?
– Būna visaip. Kartais jautiesi nepasiruošęs, tačiau premjera įvyksta, o tuomet supranti, kad nors labai bijojai, pavyko gerai. Bet mene nutinka ir taip, kad darbą kuri labai ilgą laiką ir pajauti, kad atėjo metas jį parodyti. Pernelyg ilgas idėjos nešiojimasis ją numarina. Pradedi jausti, kad idėjų spektras nutolsta nuo pirmosios minties, sunku atrasti ašį, aplink kurią pavyksta statyti spektaklį.
„Žmogų mėnulyje“ mintyse šokau kokį tūkstantį kartų, tačiau vis nerasdavau tinkamo laiko ar erdvės savyje pabūti su šiuo darbu. Jis asmeniškas ir refleksyvus, todėl reikėjo laiko mintims ir norams išgryninti. Jaučiu, kad arba jį reikia parodyti dabar, arba idėja nutols. Šiandien šį spektaklį nešiojuosi galvoje, mintyse ir sakiniuose.
Šokio spektaklį „Žmogus mėnulyje“ bus galima pamatyti šiuose miestuose:
Spalio 22 d. Žagarėje, Kultūros centre;
Spalio 24 d. Šiauliuose , Dailės galerijoje;
Spalio 27 d. Kaune, Mokslo saloje;
Spalio 29 d. Prienuose, Kultūros centre;
Spalio 30 d. Vilniuje, Dūmų fabrike.
Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba
Daugiau informacijos www.nuepiko.lt
Interviu publikuotas žurnale „370“
