Tie, kas pažinojo iškilią Lietuvos kultūros veikėją Ireną Veisaitę, jos šviesą linki patirti kiekvienam. Lietuvos žiūrovai ją pajusti galės spalio 24 d. kino teatruose pasirodysiančiame Giedrės Žickytės filme „Irena“. Edita Mildažytė, Martynas Švėgžda von Bekker, Aldona Vilutytė, Neringa Rekašiūtė, Daiva Lialytė prisimena savo pažintį su Irena Veisaite ir dalinasi mintimis apie ją.
„Su Irena vis matydavomės įvairiuose renginiuose, o man bekuriant filmą apie Romain Gary paaiškėjo, kad ji gyvena tame name, kur gyveno jis. Tad Irena pasikvietė mane į svečius. Kiek bendrų temų atradome! Ji visus pažinojo ir apie visus turėjo nuomonę – išimtinai gerą. O jei apie ką nors turėdavo prastesnę, ją tiesiog nutylėdavo. Buvau nustebinta, kiek žmonių jai skambina telefonu, kaip visi veržiasi užsukti į svečius – visi būrėsi aplink ją ir pas ją, – prisimena Edita Mildažytė. – Jei reikėtų apie Ireną pasakyti tik vieną žodį, tai – „šviesa“. Ištari „Irena“ ir nušvinta. Tai buvo žmogus – šviesa.“
„Jautei, kad jai rūpi“
Aktorė Aldona Vilutytė, viename interviu perskaičiusi, kad I. Veisaitė jau prastai mato ir nebegali skaityti, pasisiūlė jai skaityti. „Mes susitikdavome jos namuose, gerdavome arbatą, ir aš jai skaitydavau. Tarp skaitymų kalbėdavomės ir viską aptarinėdavome, kartais atrodydavo, kad ji ir jos namai yra centras visko, kas vyksta tą dieną. Skambindavo daug žmonių, ji sekė naujienas, jai rūpėjo daug dalykų – ji aistringai ir smalsiai gyveno dabartimi ir buvo reikalinga.“
„Irena užpildė manyje kažkokią tuštumą, atrodė, kad pagaliau įvyko tai, ko trūko, ko labai laukiau, – prisimena A. Vilutytė. – Ji turėjo didžiulę dovaną – su ja būdamas jautei, kad jai rūpi, esi svarbus, kad ji tikrai domisi ir klauso tavęs. Gavau iš Irenos, kiek spėjau ir kiek mokėjau priimti. Mokiausi iš jos nelikti abejinga, turėti savo nuomonę bei poziciją, būti atsakinga ir nebijoti. Turiu daug žymiai jaunesnių už save draugų, studentų, daugelis jų irgi tapo mano draugais. Norėčiau, kad taip, kaip aš jaučiausi šalia Irenos, kad ir jie šalia manęs jaustųsi – svarbūs, įdomūs, reikalingi ir mylimi tokie, kokie yra, vieninteliai ir nepakartojami, ir kad jie rūpi.“
„Irenos širdis buvo beribė“
Fotografės Neringos Rekašiūtės pažintis su I. Veisaite prasidėjo nuo laiško – noras jai parašyti kilo perskaičius Aurimo Švedo parašytą jos biografiją. „Taip prasidėjo mūsų draugystė. Sakau draugystė, nes Irenos širdis buvo beribė ir plati kaip vandenynas, joje tilpo visi, kuriems su ja buvo pakeliui. Su Irena jaučiausi pamatyta, nebijojau būti pažeidžiama. Žiūriu į vieną mudviejų nuotrauką, kurioje aš kvailioju, o Irena stebi mane priimančiai, atvirai. Nors Irenos erudicija buvo neišsemiama, tiesiog begalinė, tačiau mane ji labiausiai veikė ne savo intelektu, bet savo pavyzdžiu, gyvenimu, vidine šviesa. Savo žmogiškumu.“

„Atsimenu, kai vienąsyk ji ištraukė man parodyt juodai baltas jos ir vyro nuotraukas. Irena jose buvo tokia įsimylėjusi, besišypsanti ir laiminga, jog atrodė, lyg jiedu su vyru skrieja tame monochrominiame praeities pasaulyje, o jų tarpusavio jausmas toks stiprus, kad sunkiasi iš praeities į dabartį, tiesiai į mane ir mano vidų. Irena tada paklausė manęs „Ar tu irgi taip jautiesi?“ Aš taip nesijaučiau, bet ji man tuomet priminė, jog kiekvienas esame nusipelnęs meilės – tikros, skaisčios, galingos ir transformuojančios. Tereikia atverti širdį ir žengti į nežinią, pasitikint savimi ir tikint pasauliu. Ir tikrai, šiandien aš laiminga. Ačiū tau, Irena, jog neleidai man tada užverti širdies“, – sako N. Rekašiūtė.
„Tai buvo aukštos erudicijos ir inteligencijos žmogus“
Komunikacijos specialistė Daiva Lialytė I. Veisaitę prisimena kaip vieną įsimintiniausių dėstytojų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (tuometinėje Konservatorijoje). „Gerbiama Irena mūsų kursui dėstė užsienio literatūros istoriją ir aš ją įsiminiau visam gyvenimui. Kaip gražiai ji pasakojo apie meilės istorijas literatūroje! Pamenu net jos laikyseną per paskaitas – energinga, pakylėta, žibančiomis akimis. Irena tada buvo maždaug tokio amžiaus, kokio aš esu dabar. Man, tuometinei dar visiškai žaliai 19-metei paliko didžiulį įspūdį, kaip gražiai apie meilę kalba brandi moteris.“

„Baigus studijas visuomet būdavo labai gera sutikti Ireną – man didelė garbė, kad ji mane prisimindavo, vis pasikeisdavome pora žodžių. Tai buvo labai aukštos erudicijos ir inteligencijos žmogus. O Irenos atlaidumas, tolerancija ir dosni širdis, nepaisant sudėtingos jos gyvenimo istorijos – įkvepiantys. Tokius sunkumus patyrę žmonės kartais tampa kerštingi, kandūs ir ciniški. O ji savo gerą širdį, atlaidumą ir skaidrumą skleidė mums visiems. Pasiėmiau tai iš jos visam gyvenimui ir labai linkiu tai pasiimti mums visiems kaip tautai, prisimenant šviesaus atminimo Ireną, skaitant Aurimo Švedo knygą „Irena Veisaitė: gyvenimas turėtų būti skaidrus“ ir žiūrint Giedrės Žickytės filmą „Irena“, – kviečia D. Lialytė.
„Joje pamačiau Lietuvos ateitį“
Lietuvą pasaulyje garsinantis smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekker su Irena Veisaite prisimena susipažinęs prieš daugiau nei 20 metų Prancūzijos ambasados Vilniuje surengtame priėmime. „Kartu su žurnaliste Olga Ugriumova šiek tiek vėlavome į Bastilijos paėmimo dienos minėjimą ir stoviniavome ambasados kiemo pakraštyje, kol kiti svečiai nekantriai būriavosi prie bufeto. Olga atkreipė mano dėmesį į kitą, taip pat lūkuriuojančią, grupelę ir paklausė, ar pažįstu ten esančią Ireną Veisaitę.“
„Po Ugnės Karvelis mirties buvau tik grįžęs iš Paryžiaus namo, Vilniun. Lietuvoje Uspaskichas „virė politinius barščius“, Paksas „skraidė po prezidentūrą“, o jaunimas, paliktas savo valiai, iš nevilties būriavosi ir „laižė“ alų Vokiečių gatvėj vakarais. 2004-aisiais Lietuvoje tvyrojo šalta, pilna baimės ir neužtikrintumo aplinka. Taksi grojo „russkoje radio“, televizijos rodė sovietinius filmus, žmonės gatvėje tebebuvo susigūžę, nusivylę, dažnai pikti, pilni nežinios ir pagiežos, įtarimų, bijantys laisvai reikštis, nepaprastai sunkiai besiverčiantys. Nežinia kankino visus“, – prisimena M. Švėgžda von Bekker.

„O štai Irena buvo visiškai kitokia – ji buvo tiesiog pasauliui empatiškas žmogus, pasaulio žmogus! Man priėjus, ji šypsojosi atvirai ir šiltai, užtikrinta savimi, neturėdama jokios dirbtinės – reprezentacinės, laikysenos ar povyzos, spindinčiomis gerumu akimis, be jokių išankstinių nuostatų, manierų ar kompleksų – LAISVA! Joje pamačiau Lietuvos ateitį, terpę veikti kartu, kurti, tiesiog būti ir likti savimi! Lieku amžinai dėkingas Olgai už pažintį su Irena!“ – šypsosi M. Švėgžda von Bekker.
Apie filmą „Ireną“
„Šuolio“ režisierės Giedrės Žickytės pasakojimas – jautri duoklė iškiliai Lietuvos kultūros asmenybei Irenai Veisaitei. Šis asmeniškas filmas – ne tik istorinis liudijimas, bet ir priminimas šiems neramiems laikams, kaip laikysena gali keisti pasaulį, bei kvietimas permąstyti žmogiškumo ir dialogo svarbą.
Filmas „Irena“ Lietuvos kino teatruose pasirodys spalio 24 d.
Filmą prodiusuoja „Moonmakers“ (Lietuva), bendroje gamyboje su „Allfilm“ (Estija) ir „AGITPROP“ (Bulgarija). Filmą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, Europos Tarybos kino paramos fondas „Eurimages“, „Kūrybiška Europa“ MEDIA, Goethe’s institutas, Atviros Lietuvos fondas, „Freidesk“, Estijos kino institutas, Bulgarijos nacionalinis kino fondas ir kt.