Per Lietuvos kino teatrus keliaujantį Vytauto Katkaus filmą „Svečias“ kūrė kino ir kitose industrijose gerai žinomi vardai. Vienas jų – jaunosios kartos menininkė Ieva Rojūtė, tapytoja, kino dailininkė, scenografė ir dekoratorė, dirbanti ir su tarptautiniais kino ir televizijos serialų projektais. I. Rojūtė dalinasi užkulisiais ir prisiminimais iš filmavimo aikštelės – filmo „Svečias“ dailininkei net teko pastatyti salą jūroje.
„Pamačiusi filmą nustebau, koks jis juokingas. Kai skaitai scenarijų, dirbi prie filmo, viską savaip interpretuoji, o galutinis rezultatas, kai sueina visi taškai, nustebina. Sakiau Vytautui, kad labai džiaugiuosi rezultatu, – šypsosi I. Rojūtė ir su nostalgija prisimena filmavimų Šventojoje dienas. – Mes ten apsigyvenome, pirkome dalį filmui reikalingų daiktų, ieškojome žmonių – buvome tapę vietiniais.“
„Visi kaimynai, visi butai buvo tikri. Ir kelias į Vismantės tėčio darbą iš tiesų vedė per tą miškelį, kurį žiūrovai mato filme. Labai patiko ieškoti tikrų vietų, nes juk kine dažniausiai meluoji. Filmuoji bute Vilniuje ir apsimeti, kad jis yra kažkur kitur. O čia viskas buvo iš tikro, net ir vaidino Vytauto draugai ir kolegos. Bežiūrint filmą man net šiurpai ėjo“, – dalinasi filmo dailininkė.
Salos statybos
Nors, regis, su didžiuliais „Netflix“, „HBO“ ar kitų studijų projektais dirbusią I. Rojūtę jau turėtų būti sunku nustebinti, filme „Svečias“ jos laukė nemažas profesinis iššūkis. „Kai scenarijuje perskaičiau apie salą, maniau, kad tarp pasirinktų filmo lokacijų yra kažkokia sala, gal įlanka, kurioje filmuosime. O tada pirmą darbo dieną prodiuserė smalsaudama paklausė: „Ieva, man labai įdomu, kaip padarysime salą, koks tavo planas?“ Tik tada supratau, kad mes tikrai turime pastatyti salą“, – juokiasi I. Rojūtė.
„Kine dirbu 10 metų ir nieko panašaus man nėra tekę statyti. Ir nors Vytautas yra labai lankstus, kūrybiškas ir eigoje daug dalykų leidžia keisti ir improvizuoti, dėl salos jis nepasidavė. Sakėme jam, gal tuomet bent jau tegul ji būna prie pat kranto? Jis nenusileido – ne, jūroje turi būti sala ir ji turi būti gan toli nuo kranto, – prisimena I. Rojūtė. – Ką gi, tuomet statome salą.“
Filmo dailininkė į salos statybą įtraukė daugybę įvairiausių sričių profesionalų. „Mums padėjo skulptoriai, narai, dekoracijų statybose dirbantys draugai, laivų specialistai, Šventosios ir Palangos gelbėtojai. Dirbant kine dažnai taip būna – su savo, atrodytų, naiviais norais ir klausimais ateiname pas įvairiausius specialistus, o jie kraipo galvas ir bando padėti. Galiausiai sala buvo pastatyta, o filmavimo dieną jūra mums buvo palanki – labai rami. Juk nuo jos taip pat labai daug kas priklausė. Tad dabar apie salos statybas žinome viską – galite kreiptis“, – juokiasi I. Rojūtė.
Improvizacijos
„Per šiuos filmavimus jūra buvo amžinas klaustukas ir pavojus – man tai patiko. Filme yra epizodų, kai jūra yra tarsi jausmas. Ir iš tiesų mums bedirbant ji vienomis dienomis apdovanodavo, o kitomis viską ardydavo ir plėšydavo. Taip buvo ir per Vismantės gimtadienio filmavimą – tądien pūtė labai stiprus vėjas. Visos dekoracijos skraidė į šonus, o aš verkiau, bet iš juoko. Galiausiai paleidau kontrolę ir leidome gamtai tvarkytis, kaip ji nori – filme tai atrodo kaip smagus chaosas“, – prisimena dailininkė.
Filme „Svečias“ gausu simbolių ir kai kurie jų buvo sugalvoti bei natūraliai įsiliejo jau filmavimų procese. I. Rojūtė atskleidžia, kaip atsirado net keliskart filme pasirodantys obuoliai. „Mažasis filmo aktorius Nikolas labai mėgdavo obuolius ir su šiuo užkandžiu nurimdavo. Taip ir atsirado obuoliai. Kai galvojome, kokį medį „pasodinti“ saloje, pradžioje svarstytą palmę pakeitėme į obelį. Obuoliai gavosi tarsi klijai personažo kelionei, gražus simbolis. Atsiradęs tarsi netyčia, bet be jo jau filmo neįsivaizduočiau.“
Dailininkė šypsosi, kad svarbiu filmo simboliu tapo ir maistas. „Tas alkis. Tu nori valgyti, daug. Trokšti tos meilės, kurią gali duoti tik kažkas, pavyzdžiui, tėvai. Supranti, kad niekas tos skylės neužpildys,“ – svarsto I. Rojūtė. Ji prisimena, kad dalis maisto filme buvo kruopščiai suplanuota, o dalis – improvizuota.
„Vytautas tiksliai žinojo, kokius makaronus turėjo valgyti personažas – spagečius su česnakais ir druska. Nors filme tikrai nesuprasi, su kuo ten tiksliai tie makaronai, buvo svarbu gaminti pagal būtent tokį receptą. O štai kitoje scenoje godžiai valgomas pyragas atsirado netikėtai – idėja kilo jau befilmuojant ir su komanda lėkėme į parduotuvę ieškoti pyrago. Pardavėjos jau mus pažinojo ir visada suprasdavo, kai skubėdavome – vis lakstydavome po miestelį ko nors prireikus, jau buvome gerai pažįstami Šventosios svečiai“, – pasakoja I. Rojūtė.
Apie „Svečią“
Vasaros pabaiga. Trisdešimtmetis Danielius sugrįžta į gimtąjį miestą. Jis Norvegijoje gyvena jau daugiau nei dešimtmetį ir ten turi viską – darbą, šeimą, draugus. Tačiau mirus tėčiui, jis turi sugrįžti į Lietuvą, kad parduotų savo vaikystės namus. Mažame kurortiniame miestelyje jis pasijunta lyg laikiname prieglobstyje.
Jis greitai suvokia, kad viskas pasikeitė. Susitikdamas su pažįstamomis vietomis, senais draugais ir išlikusiais prisiminimais, Danielius junta tylią vienatvę, bet jai nesipriešina – renkasi tyrinėti. Jis paskutinį kartą pasineria į miestelį prieš jį paleisdamas.
„Svečias“ – po sėkmingų trumpametražių darbų itin laukiamas Vytauto Katkaus pirmasis ilgo metro filmas. Iškart po pasaulinės premjeros prestižiniame Karlovi Varų kino festivalyje, V. Katkus šiuo debiutu pelnė geriausio režisieriaus apdovanojimą.
