Paklaustas, ką jam reiškia Kaunas, vilnietis dueto „Pilaitė“ narys, vaizdo klipų režisierius ir performanso menininkas Paulius Janušonis ima pasakoti apie nuosavą namą Žaliakalnyje, kurio kieme žaisdavo su pusbroliais, o išalkę eidavo keptos vištienos arba picos. Iškart suprantu, apie ką jis kalba.
Bet galiu pacituoti ir oficialų menininko pristatymą Kauno bienalės puslapyje: „Per performansą, muziką ir videotechniką kaip pagrindinius meninės praktikos įrankius P. Janušonis (g. 1998) domisi medijų manipuliacijos, technologinio singuliarumo, geopolitikos krizių temomis. Šiuose kontekstuose stebi antrame plane atsiduriančius klausimus, tokius kaip psichikos sveikata, tapatumas, laikinumas, (a)moralumas“.
Paulius penktadienį (rugsėjo 12 d.) atidarys Kauno bienalę – jo performanso „Pusiausvyra“ premjera „Stumbro“ gamykloje suplanuota 19:30 val. Po gamybinio pasitarimo savaitės pradžioje jis užsuko į Kauno menininkų namus – kalbamės kitame kabinete savo instaliaciją įrenginėjant kolegoms Kauno bienalės menininkams „Paveldo institutui“.
Pažintį pradėti noriu nuo Pauliaus kaip režisieriaus darbų – rinktinį jų sąrašą kūrėjas, atidžiai prižiūrintis savo internetinį veidą, skelbia tinklapyje, kurio adresas leidžia identifikuoti autoriaus kilmę – jp370.
Ar pameni, koks buvo pirmasis tavo kurtas vaizdo klipas?
Filmuoti ir montuoti video pradėjau devynerių metų, tad galiu pasigirti extensive patirtimi. Pirmieji muzikiniai klipai, kuriuos dariau, buvo vadinami AMV – Anime Music Videos. Būdamas dešimties dalyvaudavau konkursuose, kurie vykdavo anime geekų forumuose – ir Lietuvos, ir tarptautiniuose.
Kaip užgimė meilė japoniškai animacijai?
Ją atradau per lietuvišką MTV, kurį su geriausiu draugu žiūrėdavom kasdien, prieš mokyklą ir po mokyklos, užsakinėdavom gabalus, tyrinėdavom topus… Na, ir jie reklamavo renginį „KOI Cosplay 3“, kur Gokas ir Naruto žaidė su playstation’u. Ir mes tokie – reikia ten būt. Tada aš susidomėjau mangomis ir anime, atradau Anime Music Videos, kurie mane įsuko į montažo pasaulį.
Ir nebepaleido?
Na… Anime Music Video paskutinį turbūt 12-os metų ir dariau (juokiasi), bet montažą paskutinį kartą – vakar naktį.
Žiūrint į tavo režisuotų muzikos klipų sąrašą – darbai Free Finga, „Liudmilos“, „Pilaitės“ muzikai – rodosi, kad esi ekosistemos dalis – tai yra, dirbi su bičiuliais.
Anksčiau esu daręs daug darbų įvairiausiuose kontekstuose, nebūtinai tokiuose, kurie man iki galo patiko. Tai buvo ir komercija, ir mažesni projektai, kurių imdavausi būdamas šešiolikos, nes atrodė, kad reikia patirties. Ir jos tikrai reikėjo, tad apsiimdavau beveik bet kuo. Tačiau būdamas devyniolikos supratau, kad per dažnai atsisakau įdomių dalykų. Pamačiau, kaip mano kolegos ima viską, kas papuola, ir būdami to paties amžiaus jau yra advanced, turi pinigų, gyvena normaliai, o aš – broke teenager still. Tad kurį laiką dariau viską, bet supratau, kad tame nėra prasmės. Tai nesuteikė jokios pilnatvės, jei jos išvis įmanoma ieškoti darbuose. Todėl dabar dirbu tik su tais, kurių darbai man nuoširdžiai patinka.
Esi Vilniaus muzikos scenos dalis. Kaip ją apibūdintum?
Sunku pačiam vertinti, kokią dalį joje užima „Pilaitė“ – mano ir Vytauto Franukevičiaus duo projektas. Beje, man nuolat kyla filosofinis ir vertybinis klausimas dėl self-promotion – nuolat kovoju su savimi bandydamas atrasti priimtinus būdus save reklamuoti. O kalbant apie pačią Vilniaus sceną… Manyčiau, kad jos simbolis yra elektrinė gitara. Ir, turiu pripažinti, dabartinė jos būklė nėra mano mėgstamiausia.
Kodėl?
Nors Vilniaus scenoje yra daug grupių, kurias mėgstu, ir daug nuostabių, super talentingų muzikantų – for sure, milijardą kartų talentingesnių už mane – jaučiu, kad išgyvename šiokią tokią kūrybiškumo krizę. Kiekviena nauja grupė atrodo kaip ankstesnės kopija, ir dažnai ne tokia gera. Nors atsiranda ir gerų bendų, viskas skamba labai homogeniškai. Asmeniškai man trūksta įdomios elektroninės muzikos. Dabar Vilniaus (ir apskritai Lietuvos) muzikos scenoje yra du pagrindiniai poliai. Vienas – gitarinė muzika, kuri gyvena indie alt-rock kategorijoje. Kitas – tech-house. Norėtųsi daugiau inovacijos. Pavyzdžiui, jei jau grojama gitaromis, kodėl nėra daugiau punk grupių, kurios varytų žiauriai? Labiausiai įvairovės ir eksperimentavimo pasigendu elektroninės muzikos scenoje. Beveik nevyksta vakarėlių, į kuriuos nuoširdžiai norėčiau nueiti paklausyti muzikos ir pašokti. Nors labai to noriu! Yra vos keli didžėjai, grojantys kažką įdomesnio, o prodiuserių – turbūt galima ant rankų pirštų suskaičiuoti.
Grįžkime prie klipų. Ar manai, kad esi išsigryninęs savo estetiką? Sakei, kad daug žiūrėdavai MTV. Ar ši mokykla tave kažko išmokė, ar kaip tik nuo jos bėgai?
Nemanau, kad esu pasiekęs baigtinį tašką ir maks išsigryninęs savo estetiką, nors per tuos metus ji tikrai tapo apčiuopiamesnė. Didžiulę įtaką man padarė ne tik MTV, bet ir visas internetas – „YouTube“, kur suvartojau neįtikėtinus kiekius prastos kokybės turinio. Aš esu interneto amžiaus vaikas: pradinėje mokykloje jau turėjau internetą, ten praktiškai ir gyvenau. Net angliškai išmokau ne iš pamokų, o iš interneto. Nedarydavau namų darbų, bet iš kontrolinių ir egzaminų gaudavau maksimalius balus. Mano estetika formavosi per praktiką, bandant suprasti, kas man pačiam įdomu. Anksčiau bandžiau daryti tuos MTV vaibo mega-production’us, dirbau kino aikštelėse, siekiau to didelio mastelio. Bet ilgainiui supratau, kad ne tai įdomu.
Ir kas tada?
Supratau, kad užtenka paimti kamerą ir rasti įdomų herojų. Jei dar gatvėje pasitaiko gera šviesa, vienas toks kadras gali papasakoti daugiau nei klipas, kainavęs 20 tūkstančių. Esu dirbęs ir su tokiais biudžetais, bet galiausiai savęs klausi: for what? Nėra jokios tiesioginės koreliacijos tarp įdėtų pinigų, production’o dydžio ir kokybės. Pavyzdžiui, dabar su „Pilaite“ investavome tūkstančius į naują klipą dainai „New Loss“ ir net nežinau, kodėl tai darėme. O kitą klipą dainai „Designer“ nufilmavau tiesiog su „iPhone’u“ klube „Draugų vardai“ – atvariau, kai nebuvo žmonių, padariau vieną kadrą, kuris tuo metu atrodė tinkamas. Ir gali būti, kad tas klipas net geresnis. Tad mano estetika labiausiai formuojasi per gyvenimiškas patirtis. Esu savo aplinkos by-product ir semiuosi inspiracijos iš to, kas vyksta aplinkui. Labai daug ką pakeitė ir pagyvenimas užsienyje.
Kur teko pabūti?
Gyvenau Londone ir Berlyne. Nebuvo tai pačios lengviausios dienos, bet patyriau nuostabių dalykų. Londone prisidėjau prie daugybės muzikinių klipų kūrimo, dirbau su lietuvių režisieriumi „Above Ground“, kuris giliai įleidęs šaknis hiphopo sferoje ir dirba su didžiausiais pasaulio vardais. Prieš išvykstant į Londoną buvau super depresyvus, kone suicidinės būklės. Aplinkiniai sakė: „Pauliu, ką tu galvoji? Išvažiuosi į Londoną, bet tavo galva juk liks su tavimi. Ar kažkas pasikeis tavo vidinėje būklėje?“ Aš galvojau, kad tikrai ne. Bet dešimtą savo gyvenimo Londone dieną, savo gimtadienio išvakarėse, sėdėjau sraigtasparnyje, skridau virš centrinio Londono ir filmavau klipą žmogui, kuris rašo dainas dabar jau kontroversiškam, bet tuo metu dar ne tiek controversial Kanye West. Aš esu verkęs klausydamas dainų, kurias tas žmogus jam parašė. Ir štai aš sėdžiu tame sraigtasparnyje ir galvoju: „Cha-cha, žinokit, trupučiuką pasikeitė dalykai.“ Tokios patirtys įkvepia, leidžia patikėti ir daryti kažką toliau. Galų gale, manau, kad estetika yra tik tavo paties suvimo, filosofijos, patirčių ir požiūrio į pasaulį atspindys. Jos negali sufeikinti. Būtent todėl tokios asmeniškos istorijos ir formuoja kūrybinį braižą.
Kaip sugalvojai išlipti iš už ekrano ir pats tapti atlikėju, performeriu?
Sąmoningo sprendimo nebuvo. Prie mikrofono stovėjau gal nuo keturiolikos. Dar anksčiau, kai buvau vienuolikos ar dvylikos, su draugais Pilaitėje juokais repuodavome, įsivaizdavome, kad kursime repo komandą, įrašinėdavome nesąmoningus freestyle’us po pamokų su mikrofonu už penkis litus. Muzika visada buvo kažkur šalia. Vėlyvoje paauglystėje lankiau „Skalvijos“ kino akademiją, kur sutikau daug nuostabių žmonių, tarp jų – mano galva, itin talentingą prodiuserį Simą Oką (Simai, jeigu netyčia visa tai, ką aš dabar sakau, patektų į interviu, gal tu išleisi pagaliau muzikos?). Kartą atsisėdome į draugo Tado Čiudaro raudoną „Daihatsu“. Jis mus vežė namo, leido repo bytus, ir pradėjome repuoti, freestyle’inti visą kelią. Ir tada Simas pasiūlė daryti grupę… Kaip jau sakiau, Simas yra genialus prodiuseris ir muzikos autorius, kartais negaliu patikėt, kad čia tiesiog mano draugas, ir dar metais jaunesnis už mane. Bet grįžtant prie mano perėjimo į kitą pusę, tiesą sakant, aš žymiai geriau jaučiuosi būdamas už ekrano, kitoje pusėje.
Pastebėjau, kad nemėgsti fotografuotis, beveik neįmanoma rasti tavo nuotraukų.
Taip, nepatinka. Dėl to nuolat kovoju su savęs pateikimu socialiniuose tinkluose. Nors puikiai suprantu, ką reiškia social media marketingas – tą dirbu, nes iš meno, deja, pragyventi pavyksta vienetams. Puikiai žinau tą taisyklę: jei grupės instagrame įkeliu savo veido nuotrauką, ji surenka keturis kartus daugiau laikų nei šiaip postas.
Kaip sprendi šį vidinį konfliktą?
Žinai, kokį hack’ą esu sugalvojęs? Galvoju, kadangi AI dabar yra taip ištobulėjęs, kad nebeįmanoma atskirti realybės nuo fikcijos, gal reikėtų pradėti prodiusinti savo fake nuotraukas. Ir kelti jas non-stop. Šiandien aš su naujausiais dizainerių drabužiais Tokijuje, rytoj – Pekine, poryt – Pietų Afrikos Respublikoje. Mano grupės draugas Vytas, nors rengiasi labai muted (santūriai – red. past.), ten galėtų būti su Rick Owens drabužiais. Pavyktų hiperbolizuotai sužaisti su visu tuo įvaizdžio kultu.
Tai padėtų jūsų karjerai.
Tikrai padėtų. Žymiai.
Nuo virtualios realybės prie tikros. Adomas Narkevičius pakvietė tave penktadienio vakarą atidaryti Kauno bienalę. Su kokia žinute ateini į caro laikus menantį gėrimų fabriką?
Atviru tekstu paskaitos nedėstysiu – tai nebus konferencija. Bet kalbant apie gėrimus ir svaigulį, mane domina klausimas, kurioje vietoje mes visi esame apsvaigę. Domina, kaip mus veikia tragedija – ne tik kasdienybėje, bet ir ilgesnėje laiko perspektyvoje. Ne faktiškai, o emociškai. Ne tik tas racionalus supratimas, kai pradedame ruoštis blogiausiam – pirkti grikius, kaupti atsargas ar kurti planus pasaulio pabaigai, kuri nenumaldomai artėja. Mane domina, kaip mes su tragedija tvarkomės emocijų lygmenyje.
Kalbi apie konkrečią tragediją ar tiesiog apie bendrą dabartinį pasaulio būvį?
Ir apie konkrečią, ir apie bendrą. Manau, net nebūtina vardinti tų konkrečių tragedijų paeiliui – užtenka atsidaryti bet kurį naujienų portalą. Nors… jie irgi šališki ir nebūtinai paišo objektyvų paveikslą.
Ar tiki, kad tavo performansas gali kažką pakeisti?
Nemanau, kad menas veikia kaip tiesioginis raktas: paspaudi mygtuką ir žmogus staiga nebepalaiko genocido. Būtų gerai, bet taip, manau, nevyksta. Esu politiškai aktyvus ir stengiuosi skleisti pozityvias, taikias žinutes, bet suprantu, kad apčiuopiamų pokyčių menas pasiekia retai. Tikiuosi, kad mano kūryba gali paveikti nebent individualiu lygmeniu – pakeisti, kaip žmogus mąsto apie tam tikrus dalykus.
Kaip tas pokytis įvyksta?
Pasąmoningai, ilgalaikėje perspektyvoje. Atsimenu, kai paauglystėje aštuntą ryto pažiūrėjau Ingmaro Bergmano filmą „Persona“. Iš pradžių nieko nesupratau, tiesiog nuėjau toliau gyventi savo gyvenimą. Bet po kelių dienų mane hitino – atėjo kažkoks gilesnis suvokimas, kurio net negalima išsakyti žodžiais. Panašiai apie savo filmą „2001: Kosminė odisėja“ kalbėjo ir Stanley Kubrickas. Jis sakė, kad filme specialiai paliko dalykų, kurių neįmanoma išžodinti. Tai, ką žiūrovas išsineša, nėra į vieną sakinį sutalpinama žinutė, o kažkas daug gilesnio ir bendresnio. Būtent tokius pokyčius, manau, menas ir gali sukelti. O šiaip… niekas juk nesustabdys nenumaldomo dirbtinio intelekto tobulėjimo ir galutinio žmonijos sunaikinimo (juokiasi).
Vis matau memus, kuriuose sakoma: „Nenoriu, kad AI kurtų už mane, noriu, kad jis skustų bulves, kad aš galėčiau kurti.“ Ką tu veiktum, jei AI nudirbtų visus nuobodžius darbus?
Man atrodo, klausimą reikėtų formuluoti ne „ką aš veikčiau“, o „ką aš veiksiu“. Tai ne ateities, o dabarties klausimas. Ir jis skirtas ne man vienam, o visai žmonijai: ką mes veiksime su visu tuo laisvu laiku? Aš pastaruoju metu daug kvestionuoju savo kūrybines veiklas, tad atsakymas sudėtingas. Kaip tik vakar klausiau vieno kompiuterių mokslininko, kuris prognozuoja, jog per ateinančius penkerius metus atsiras galimybė dirbtiniu intelektu pakeisti 99% darbų. Man tai atrodo visiškai realistiška – net ir fizinius darbus. Pažiūrėkime, ką daro NVIDIA ar „Tesla“ su humanoidiniais robotais, kurie jau dabar kai kuriais atžvilgiais yra pranašesni už žmogų. Kai atsiras tiek laisvo laiko, kai kurie žmonės tiesiog čilins, nes nebebus ką veikti. Bet aš galvoju apie pavyzdį tų, kurie jau dabar turi visą pasaulio laiką – multimilijonierius. Nemanau, kad jie užsiima pačiais kilniausiais dalykais pasaulyje.
Ir būtent šiuolaikiniai menininkai tai kritikuoja, ar bent turėtų. Matai – noriu grįžti prie bienalės. Kokią prasmę matai tokio tipo renginiuose? Gal toks kelis mėnesius trunkantis formatas, gyvi performansai, edukacijos jau per sudėtinga šiam laikui?
Priešingai – manau, kad įvykiai fizinėje erdvėje dabar yra svarbesni nei bet kada. Aišku, lygiai taip pat svarbi ir veikla internete, ekrane. Jei atsisakai joje dalyvauti, pralaimi ne tik asmeniškai – tada laimi bet kokia propaganda, kuri dominuoja virtualioje erdvėje. Jei nėra alternatyvos, pabaiga tik greičiau artėja. Bet būtent dėl to fizinė erdvė yra gyvybiškai svarbi. Aš pats jaučiuosi pakankamai brain-rotted, supuvusių smegenų nuo interneto. Dvidešimt metų skrolinu, žiūriu šokiruojančius video ir labai lengva tame ekrane pasilikti. Kiekvieną dieną ekrane matau baisiausius vaizdus, kokių žmonija prieš trisdešimt metų net nebūtų įsivaizdavusi. Jei prieš penkerius metus būtume pamatę tai, ką matome dabar, galvotume, kad pasaulyje vyksta revoliucija. O dabar – nieko. Mes žiūrime ir tiesiog skroliname toliau. Pažiūriu video, kur žmonės šimtais miršta nuo bado, o kitą akimirką jau juokiuosi iš anekdoto. Pasaulis pradeda atrodyti dirbtinis, ne toks tikras. Todėl man atrodo, kad dabar žiauriai svarbu turėti kažką apčiuopiamo ir suprasti, kas yra tikrumas.
Ar penktadienį rodomas tavo performansas „Pusiausvyra“ bus vienkartinis įvykis?
Kol kas taip, tai premjera ir vienintelis suplanuotas pasirodymas. Bet labai tikiuosi, kad kūrinys turės savo gyvenimą ir dar bus progų jį parodyti kitur.
O ką tu pats labiausiai norėtum pamatyti ar patirti bienalės atidarymo savaitgalį?
Nors „Liudmila“ šįkart neperformins, labai laukiu dueto instaliacijos, kurią jau teko matyti. Taip pat intriguoja, kokį galutinį darbą pristatys Cudelice Brazelton IV, kuris, regis, jau mėnesį gyvena Kaune ir kuria savo instaliacijos vietoje.
Labai laukiu Saulės Gerikaitės darbo – ji mano ilgametė draugė ir bendradarbė. Taip pat Tosios Leniarskos ir Lauren Auder video, prie kurio, galimai, ir aš būsiu pridėjęs savo du centus. Intriguoja ir Briannos Leatherbury bei Coumbos Sambos, kuri yra jau kultinio duo „NEW YORK“ dalis, darbai.
Bet labiausiai, kaip atlikėją, mane domina performanso dalis. Nekantrauju pamatyti visus pasirodymus, ypač „Rat Section“ – tai vienas mano mėgstamiausių šiuolaikinių elektroninės muzikos duo iš Londono. Taip pat laukiu „Doorman“ performanso Kauno menininkų namuose. Ir, žinoma, Slauson Malone 1 koncertas. Tai yra crazy. Aš jį klausau nuo paauglystės, kai jo video „YouTube“ turėjo vos 400 peržiūrų. Jis buvo vienas įtakingiausių atlikėjų mano paauglystėje, o jo vizualinė estetika padarė didelę įtaką ir mano paties kūrybai. Čia sugrįžtam prie vieno pirmųjų tavo klausimų.
Kauno bienalės atidarymo programa rugsėjo 12 d.
