Kinui skirtos „Instagram“ paskyros „EastEuroFlicks“ autorius neseniai juokavo, kad Lietuvoje, matyt, gyvena kokie 8 žmonės, nes lietuvių filmų titruose visuomet galima pamatyti tas pačias pavardes. Maža to, šie žmonės laimi kiekviename tarptautiniame festivalyje, kur bedalyvautų. „Kiek galima!“, – juokavo autorius. Tokie juokeliai apie lietuvių kiną ėmė rastis po pasaulinės Vytauto Katkaus filmo „Svečias“ premjeros Karlovi Varuose ir ten pelnyto geriausio režisieriaus apdovanojimo.
Lietuvos kino industrijos žvaigždyną filme „Svečias“ nuo rugsėjo 26 d. bus galima išvysti šalies kino teatruose – beje, ne tik titruose, bet ir pačiame ekrane. Žinomi šalies režisieriai Marija Kavtaradze ir Laurynas Bareiša pasakoja apie jų darbą ir roles filme „Svečias“ bei draugišką naujosios kino kartos, vis pritraukiančios tarptautinį dėmesį, bendradarbiavimą.
L. Bareiša, prie „Svečio“ prisijungęs kaip montažo režisierius, sako nesureikšminantis šio dėmesio. „Mačiau tą post’ą, tikrai buvo juokinga, – šypsosi jis. – Bet nemanau, kad šį sutapimą verta sureikšminti, nes gali susiformuoti naujas stereotipas, kuris turės neigiamą poveikį visam kino laukui.“ O „Svečio“ scenarijaus bendraautorė M. Kavtaradze priduria, kad tokie sutapimai greičiausiai kyla iš to, kad šiai kartai paprasčiausiai patinka kartu dirbti.
„Viename filme tas žmogus režisierius, kitame jis – jau operatorius ar scenaristas. Neturime griežto susiskirstymo – mes tiesiog mėgstame kartu dirbti ir tame yra daug stiprybės. Vieną dieną mano filme Laurynas filmuoja, Vytautas dirba kameros operatoriumi, kitą – Vytautas režisuoja savo filmą, o aš dirbu su jo scenarijumi,“ – pasakoja daugybę apdovanojimų už savo režisuotus filmus pelniusi Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatė M. Kavtaradze.
„Mūsų kartoje jau nebėra režisieriaus sureikšminimo – štai, aš esu režisierius ir nuo šiol būsiu tik juo. Žinoma, ši rolė – labai svarbi, bet mes nespėjame susireikšminti ir susitariame: dabar tu esi režisierius, dabar visi klausome tavęs. O kitame filme jau esame kitose pozicijose ir klausomės kito. Tame yra gražaus žaidimo“, – sako M. Kavtaradze.
Darbas su draugais
L. Bareiša su V. Katkumi pradėjo kartu dirbti dar studijų metais. „Be šansų dabar būtų suskaičiuoti, kelintas tai mūsų filmas kartu. Kai studijavome, mus siejo labiau gal net šeimyninis ryšys – visada dirbdavome vieni pas kitus.“
„Mes su Juliumi Sičiūnu įstojome į Akademiją vyresnio amžiaus ir rūpinomės Vytautu kaip savo sūnumi. Buvome neišskiriama trijulė, kai kas mus net vadindavo klanu. Aš iš jų daug mokiausi, nes į kiną atėjau iš matematikos, o jie kine jau turėjo daug patirties“, – pradžią prisimena prestižinius Venecijos, Lokarno ir kitų kino festivalių apdovanojimus už savo režisuotus filmus pelnęs L. Bareiša.
M. Kavtaradze taip pat nebesuskaičiuoja, kiek bendrų projektų yra kūrusi su V. Katkumi, o prie „Svečio“ sako prisijungusi nejučia. „Kai jis pradėjo pasakoti pirmąsias filmo idėjas, pasisiūliau padėti, jei Vytautas panorėtų. Taip ir pradėjome nejučia kartu užrašinėti tuos abstrakčius dalykus. Mes galvojame labai skirtingais būdais – tarsi kalbėtumėme skirtingomis kalbomis. Tai buvo labai įdomu.“
„Visuomet žinodavau, kad jis labai aiškiai įsivaizduoja dalykus. Gal kiek kitaip juos įvardina, bet su draugais dėl to ir smagu dirbti, kad daug ką tiesiog nujauti. Tai nebūtinai reiškia, kad supranti juos iš pusės žodžio – kartais būna, kad ir visai nesupranti, – juokiasi M. Kavtaradze. – Bet tada bent žinai, kas tikrai nepatiks, o ir neaiškumai dirbant su draugais neglumina.“
Aktorės amplua
Naujajame V. Katkaus filme M. Kavtaradze pasirodė ir dar viename – aktorės – amplua. Vaidmenį filme „Svečias“ atliko ir pernai pagrindinį Lokarno kino festivalio prizą nuskynusi režisierė Saulė Bliuvaitė, kurios filmą „Akiplėša“ filmavo V. Katkus. Lietuvių pavardes ir darbus sekančioje tarptautinėje kino bendruomenėje tai, ko gero, sukėlė dar daugiau sumaišties.
„Viename festivalyje Lenkijoje susitikau su pažįstama slovakų prodiusere. Sako, mes kalbėjomės apie jus, lietuvius. Sakėme, kad reikia pasidaryti tą tokią detektyvinę lentą su ryšius bei roles susiejančiais siūliukais: kas yra kas? Nes visus kaip ir žinome, bet vis pasimetame, kas ten ką pas jus daro“, – juokiasi M. Kavtaradze.
Paklausta apie naująjį amplua, M. Kavtaradze patikslina, kad ji vaidino masinėje scenoje, o šiam darbui ją, ko gero, įkalbėti galėjo tik Vytautas. „Šiaip labai nemėgstu nei filmuotis, nei fotografuotis – savo noru to nesirenku. Bet kad jau vis tiek buvau filmavimo aikštelėje, pamaniau, gi išgyvensiu, jei trumpam pasirodysiu filme. Filmavimų metu buvo labai šalta, vis ėjome šildytis į Vytauto tėčio užkurtą pirtį. Ir ta proga Vytauto vis perklausdavau: o gal visgi manęs nereikia? „Reikia, reikia“, – jis nepasidavė.“
Filmas apie tėvą ir tarpinę būseną
Filmas „Svečias“ nukelia į vasaros pabaigą, į kurortinį Lietuvos miestelį, į kurį sugrįžta trisdešimtmetis Danielius. Jis jau daugiau nei dešimtmetį gyvena Norvegijoje ir ten turi viską – darbą, šeimą, draugus. Tačiau mirus tėčiui, jis turi grįžti, kad parduotų savo vaikystės namus. Mažame miestelyje jis pasijunta lyg laikiname prieglobstyje.
Paklausti, apie ką jiems patiems yra šis filmas, M. Kavtaradze ir L. Bareiša pabrėžia keletą akcentų. L. Bareišai „Svečias“ pirmiausiai yra apie tėvą, o M. Kavtaradze užsimena apie kartais mūsų gyvenimuose atsirandančią tarpinę būseną.
„Tai yra būsena, kai atsiduri tarp dviejų dalykų – tave traukia ir vienas, ir kitas, bet kažką turi paleisti. Tame yra ir kažkokios brandos, kai turi eiti toliau ir gyventi savo gyvenimą. Tame yra ir daug šviesos – kai dar norisi kažkur užsibūti, nors gyvenimas tavęs laukia. Lyg ir pats nenori savęs skubinti, ir aplinka tavęs neskubina – dar galėtum ten pabūti, bet kažkuriuo momentu vis tiek turėsi eiti toliau“, – pasakoja M. Kavtaradze.
Filmas „Svečias“ Lietuvos kino teatruose pasirodys rugsėjo 26 d.
