„Yra aiški riba tarp interneto vartojimo ir personažo kūrimo socialiniuose tinkluose.“ Šis vokiečių poetės Judith Zander sakinys tapo taupiu ir taikliu diskusijos, šeštadienio popietę porai valandų atitraukusios nuo telefonų apypilnę Kauno menininkų namų salę, apibendrinimu.
Viešnia iš Vokietijos kartu su kolegomis Julija Cimafejeva iš Baltarusijos, Joel Haahtela iš Suomijos ir Martina Vidaić iš Kroatijos ant vienos sofos susėdo Kauno literatūros savaitės kvietimu. Jau plačiau papasakoję apie savo kūrybą, rašytojai šįkart diskutavo apie asmens ir algoritmo santykį ir socialinių tinklų įtaką gyvenimui.
Kaip paaiškėjo vos portalo „Nara“ redaktoriui Karoliui Vyšniauskui pristačius diskusijos dalyvius, ji buvo vienpusiška. Tai yra, net trys iš keturių Kauno literatūros savaitės svečių neturi aktyvių paskyrų socialiniuose tinkluose, o ketvirtoji – egzilyje gyvenanti J. Cimafejeva – tas paskyras kuriasi pirmiausiai ne dėl pramogos.
Viena vertus, galima manyti, kad toks dalyvių pasirinkimas atspindi paties festivalio kryptį, vedančią iš interneto. Juk ir penktadienio vakarą savo knygą „Nueinantys“ pristačiusi rašytoja Ieva Dumbrytė deklaravo išsitrynusi feisbuką; festivalio komunikacijoje nepastebėjau jau norma tapusių raginimų dalintis įspūdžiais, žymėti Kauno literatūros savaitę; sekmadieniais tradiciškai vyksta „gyvi“ grupiniai skaitymai tyloje ir t.t. Tokios detalės tarsi manifestuoja norą grįžti prie lėtesnio, tiesioginio kultūros patyrimo, atsiribojant nuo skaitmeninio triukšmo.
Žinoma, galbūt šis paradoksas – kai apie socialinius tinklus kalba jų nenaudojantys – tebuvo atsitiktinumas. Visgi, nors konfrontacijos tarp tiktoke nesančių ir jame tarpstančių pritrūko, vaisingų minčių pasėta pakankamai.
„Apšilimui“ K. Vyšniauskas perskaitė keletą citatų, iš kurių taikliausias – tuo pačiu šiurpinančiai pranašiškas – pasirodė Leonido Donskio tekstas iš 2013-ųjų, kuriame mąstytojas svarsto apie technologijų kuriamą neišvengiamybę. J. Zander į tai reagavo ironiškai – sakė tegalinti užjausti tuos, kuriems nuolatinis ryšys atrodo būtinas. Ji taip pat prisipažino užaugusi Rytų Vokietijoje ir namuose neturėjusi net telefono. Poetė pabrėžė šiandien socialinių tinklų nenaudojanti sąmoningai, nes tai atima laiką iš pagrindinio darbo – rašymo bei trukdo susikoncentruoti.
Pajuokavęs, kad gimė dar XIX a., suomių rašytojas J. Haahtela, kuris taip pat yra ir psichiatras, pritarė festivalio kolegės iš Vokietijos mintims. Jis pabrėžė poreikį saugoti savo vidinį laiką ir erdvę nuo skaitmeninio triukšmo ir iškėlė reikšmingą mintį, kad Švietimo epocha ir humanizmas pagimdė individo sampratą, o dabar ši dėl fragmentacijos ir bendruomenių nykimo patiria iššūkių. Prie to. neabejotinai prisideda ir socialiniai tinklai. Kalbėdamas apie rašytojo privatumą J. Haahtela teigė, jog socialiniai tinklai dažnai reikalauja atskleisti daugiau asmeninio gyvenimo, nei rašytojas galbūt norėtų ar jam tai naudinga kūrybai.
Pastarajai minčiai pritarė įtaigų romaną „Patalinės blakės“ festivalyje pristačiusi kroatų poetė ir prozininkė M. Vidaić. Ji išsidavė, kad vienu metu gimtojoje šalyje net pagarsėjo kaip „ta rašytoja be feisbuko“ ir neslėpė, kad, kaip rašytojai, svarbiau yra pats kūrybos procesas ir atidus darbas su tekstu, o ne nuolatinis buvimas matomai internete. Juk virtualus garsumas nėra tiesiogiai susijęs su literatūros (ar bet kurio kito meno) kokybe, tiesa? Pabandžiusi socialiniuose tinkluose įžvelgti teigiamų aspektų kroatė paminėjo poeziją, dėl savo formos atrandančią juose savo nišą, tačiau kartu įžvelgė ir paviršutiniškumo riziką.
Kitokiai pozicijai atstovavo baltarusė J. Cimafejeva. Šios moters atveju socialiniai tinklai – ne malonumas ar laisvas pasirinkimas, o būtinybė, gyvybiškai svarbus ryšio kanalas ir informacinio karo laukas. Apibūdinusi asmeninį santykį su buvimu „online“ ji apibrėžė ir Baltarusijoje likusių savo tėvynainių situaciją. „Į kalėjimą tave gali pasodinti vien už „laiką“, padėtą po ne tuo įrašu“, – neslėpė poetė ir vertėja. Tokie priminimai išblaivo ir verčia pasitikrinti, ar pats negyveni širdelių ir „laikų“ kalėjime.
Ar laisvojo pasaulio gyventojai neįkalina savęs „einamuosiuose formatuose“, bandydami siekti didesnio sekėjų skaičiaus ar įsitraukimo? Ar aktyviai naudodami socialinius tinklus neaukojame kūrybinės laisvės dėl algoritmų reikalavimų? Kitaip tariant, ar baimė būti neatrastam neverčia eiti į kompromisą su pačiu savimi? Tai klausimai ne tik rašytojams, bet ir kitų sričių kūrėjams, jų vadybininkams ir komunikatoriams.
Į diskusiją netruko įsitraukti ir renginio lankytojai, kėlę tokius klausimus, kaip ryšio su skaitytojais praradimas nebūnant soc. tinkluose. J. Zander į tai atsakė pabrėždama, kad jai svarbesnė gilesnė, lėtesnė komunikacija per knygas. Diskusijos moderatoriui K. Vyšniauskui priminus apie buko interneto srauto poveikio apibūdinimą, patekusį į žodynus – „brain rot“, vokietė patikino, kad literatūra išties gali tapti atsvara paviršutiniškam informacijos vartojimui.
Diskusijoje dalyvavę rašytojai, išskyrus priverstinę baltarusės situaciją, demonstravo gana aiškų atsiribojimą nuo aktyvaus socialinio gyvenimo ekranuose. Tai galima būtų nurašyti introvertiškumui ar kartos ypatumams, tačiau ar tai nėra ir savotiška strategija? Panašią taktiką, tiesa, visai kitoje srityje, taiko ir prabangos prekės ženklas „Bottega Veneta“, sąmoningai atsisakęs oficialių socialinių tinklų profilių, patikėdamas komunikaciją savo klientams ir taip kurdamas išskirtinumo aurą. Galbūt ir literatūroje toks „nebuvimas“ gali tapti tam tikru kokybės ar gilumo ženklu? Juk teksto įžangoje minėtas nuolatinis „performansas“, reikalaujantis energijos, laiko ir dažnai vedantis į paviršutiniškumą, ir yra tai, nuo ko kūrėjai nori pabėgti, saugodami savo autentiškumą ir kūrybinę erdvę.
Nors diskusijos pabaigoje imta svarstyti, kaipgi leidėjai ar rašytojai galėtų aktyviau gelbėti nuo „brain rot“ išvargusius vartotojus, mano manymu, atsakymas slypi čia pat – tokio formato renginiuose, susitikimuose ir pokalbiuose, kokius siūlo Kauno literatūros savaitė. Kodėl gi negalėtume jos pavadinti išties prabangiu renginiu? Jis nebūtinas, kaip ir daugelis kitų kultūrinių įvykių mūsų kalendoriuose, bet nebūtina ir aukštosios mados prekės ženklu pažymėta rankinė.
