LEO – taip sutrumpintai buvo vadinamas Lietuvos estradinis orkestras, žmonių dažnai tiesiog vadintas Tiškaus orkestru. Kodėl viskas prasidėjo būtent nuo jo? Ir kokią įtaką jis padarė lietuviškos estradinės (pramoginės, lengvosios) muzikos raidai? Apie tai šioje „Muziejaus trečiadienio“ rubrikoje pasakoja Kauno miesto muziejaus Ekspozicijų ir parodų skyriaus kuratorė Deimantė Kondrotaitė.
Pirmasis profesionalus estradinis orkestras Lietuvoje
1958 m. gegužės 1 d., tuometinio kultūros ministro Juozo Banaičio iniciatyva, Kauno filharmonijoje buvo įsteigtas Lietuvos estradinis orkestras. Jo sudėtyje numatyta 18 darbuotojų, kurių atlyginimams kas mėnesį skirta 20 200 rublių. Pagal filharmonijos planus orkestras turėjo surengti 14 koncertų per mėnesį ir uždirbti 3500 rublių. (LLMA, f. 264, ap. 1, b. 139 a)
LEO pagrindą sudarė buvę Kauno miesto jaunimo estradinio orkestro nariai. Po sėkmingo pasirodymo VI pasaulio demokratinio jaunimo ir studentų festivalyje Maskvoje, orkestras parengė neįtikėtinos sėkmės sulaukusią programą „Festivalio suvenyrai“, kuri pelnė publikos simpatijas. Tikėtina, kad būtent po šių koncertų nuspręsta kolektyvą paversti profesionaliu orkestru. Be to, tuo metu orkestrai buvo itin populiarūs – kiekviena respublika turėjo savo kolektyvą, o Lietuvoje tokio dar nebuvo.
Orkestrą sudarė penki saksofonai, keturi trimitai, keturi trombonai, fortepijonas, kontrabosas, mušamieji ir gitara. Prie orkestro taip pat buvo priskirti septyni solistai, kurie pasirodydavo tarp orkestro numerių, kad paįvairintų koncerto programą. Tarp jų – du vokalistai, du kalbamojo žanro solistai (konferansjė – renginio vedėjai, humoristai) ir trys fizkultūrinio žanro solistai: gimnastai, žonglieriai ar baleto šokėjai, kurie scenoje atlikdavo akrobatinius etiudus, šokdavo įvairių stilių šokius, žongliruodavo. Jų atlyginimams buvo numatyti papildomi 9700 rublių per mėnesį. (LLMA, f. 264, ap. 1, b. 139 a)
Pirmasis LEO koncertas įvyko liepos 28 d. Kauno dramos teatre. Pasirodymas sulaukė didžiulio pasisekimo – vieno koncerto neužteko, todėl jau kitą dieną orkestras koncertavo dar kartą.
Džiazas prisidengęs estrada
Oficialiai LEO turėjo propaguoti lietuvišką tarybinę estradinę muziką, tačiau realybėje viskas klostėsi kiek kitaip. Kaip rašė muzikologė Rūta Skudienė tinklalapyje www.jazzhistory.lt, „vieno koncerto metu skambėdavo 12–14 sudėtingiausių džiazo partitūrų orkestrui – Dizzy’io Gillespie’io, Counto Basie’io, Quincy’io Joneso, Benny’io Golsono kompozicijos.“ Už tai orkestro vadovas neretai sulaukdavo priekaištų.
Kita programos dalis buvo skirta populiariai lietuvių kompozitorių ir užsienio šalių autorių lengvesnio žanro muzikai. Orkestro nariams teko nuolat laviruoti tarp to, ko trokšta jų širdys, ir primetamų ideologinių reikalavimų. A. Listavičiūtės straipsnyje pažymima, kad „to meto orkestrų programos buvo sudarinėjamos pagal Maskvos primetamą ideologiją – 50 proc. atliekamų kūrinių privalo būti tarybiniai. Lietuviai šią direktyvą traktavo taip: 50 proc. lietuviškų, 30 proc. tarybinių, 20 proc. užsienio kūrinių“. (Muzikos barai, Nr. 7–8, 2002 m.)
Dėl to repertuare atsirasdavo iki tol negirdėtų kompozitorių pavardžių, įvairių šalių liaudies dainų ir melodijų. Kartais užtekdavo nurodyti, kad tai tarybinio autoriaus kūrinys arba suteikti jam ideologiškai „teisingą“ pavadinimą. Orkestras netgi buvo pagirtas už socialinių problemų sprendimą, kai atliko Felikso Bajoro pjesę „Malkapjoviai“. 1966 m. kolektyvas (tuo metu jau „Estradinės melodijos“) įrašė Rolando Kirko kompoziciją „Serenada gegutei“, tačiau plokštelės metrikoje buvo nurodytas išgalvotas autorius ir kūrinys – J. Šenkas „Senovinis laikrodis su gegute“. Štai ką galėjo lemti vienas pavadinimas. (Atsiminimai apie Maestro Juozą Tiškų. Sudarė N. Ščiukaitė, V. Mickevičiūtė. Vilnius: Versus aureus, 2008)
Juozo Tiškaus vadovaujamas orkestras pirmasis „didžiojoje“ scenoje pradėjo groti klasikinius džiazo kūrinius.
Pirmasis talentų ieškotojas ir novatorius
Pradėjęs vadovauti LEO, Juozas Tiškus susidūrė su rimtais iššūkiais – trūko ne tik muzikantų ir dainininkų, bet ir lietuviško repertuaro. Nors buvo paskelbtas konkursas orkestrantų vietoms užimti, aukšto lygio džiazo muzikantų Lietuvoje tuo metu paprasčiausiai nebuvo. Muzikologė Rūta Skudienė patebi, kad „tuometinei Lietuvių muzikantų kartai atlikti sudėtingą džiazo orkestro repertuarą dar buvo per sunku“ (www.jazzhistory.lt). Todėl J. Tiškus gerus muzikantus surinko po vieną – jis domėjosi, kas groja kaimyninėse valstybėse, o talentingus muzikantus kviesdavosi į savo kolektyvą. Jis net nueidavo į cirką – žinojo, kad ten dažnai grodavo bent vienas geras muzikantas. Vienu metu LEO kolektyve grojo net septynių skirtingų tautybių muzikantai. (Muzikos barai, Nr. 7–8, 2002 m.)
„Estradines dainas tuo metu dainavo tik operos dainininkai Romanas Marijošius ir Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas Vytautas Rimkevičius“ – pasakojo J. Tiškus (Respublika, 1999-11-17). Taigi, orkestro vadovui reikėjo ieškoti jaunų, talentingų atlikėjų, galinčių dainuoti estradines dainas. Taip į orkestrą pateko Jadvyga Baravykaitė ir buvusi perspektyvi tinklininkė Lilijana Ablėnaitė, kuri pirmoji Lietuvoje pradėjo dainuoti vakarų autorių kūrinius – ne tik jų kalba (angliškai, prancūziškai, vokiškai), bet ir su visa tuo laikotarpiu neįprasta stilistika ir manieromis. Kadangi tuo metu nebuvo jokios mokymosi įstaigos, kuri ruoštų estradinės muzikos atlikėjus, galima sakyti, kad J. Tiškaus orkestras tapo pirma neoficialia lietuviškos estrados mokykla.
Didelių iššūkių kėlė ir repertuaras – lietuviškų estradinių dainų buvo vos kelios. Pradžioje LEO kūrinius rašė vienintelis Benjaminas Gorbulskis. Kartą programoje buvo net devyni kompozitoriaus kūriniai – dėl to J. Tiškus sulaukė kritikos. Vėliau maestro susipažino su jaunais kompozitoriais Raimondu Paulu, Uno Naissoo, Evaldu Vainu ir papildė orkestro repertuarą jų kūriniais. LEO dainas taip pat kūrė Vygandas Telksnys, Mikas Vaitkevičius, Mikalojus Novikas, Teisutis Makačinas. Orkestrui kūrinius išradingai aranžavo tiek pats J. Tiškus, tiek orkestrantai. (Muzikos barai, Nr. 7–8, 2002 m.)
Kaip pastebėjo Rita Aleknaitė-Bieliauskienė: „J. Tiškus siekė įprasminti meniškumo kriterijus, ieškojo grojančių, dainuojančių potencialių jaunų žmonių, juos ugdė, skatino kompozitorius, poetus, net šokio specialistus kurti modernias kompozicijas“. (Aleknaitė-Bieliauskienė R. Vaikas nusileidęs iš dangaus. Vygando Telksnio asmenybės fenomenas. Vilnius: Knygų kelias, 2011)
Orkestras, garsinantis Lietuvos vardą
Po pirmojo LEO koncerto Kaune iš karto prasidėjo koncertinis turas po Lietuvą: Klaipėda, Gargždai, Tauragė ir kiti miestai. Netrukus neliko nė vieno miesto ar miestelio, kuriame nebūtų koncertavęs LEO. Pirmosios orkestro kelionės už Lietuvos ribų vedė į Estiją ir Latviją. Vėliau, kai LEO buvo įtrauktas į sąjunginį koncertų planą (lietuviai negalėjo rinktis kelionių maršruto), prasidėjo ir tolimesnės kelionės. Orkestras ne kartą koncertavo įvairiuose Ukrainos, Gruzijos, Armėnijos, Azerbaidžano, Baltarusijos ir Rusijos (įskaitant ir Sibiro platybes) miestuose. Gastrolės po socialistines šalis trukdavo tris mėnesius, todėl orkestrantų žmonos nenoriai išleisdavo savo vyrus. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl orkestro sudėtis dažnai keitėsi.
LEO buvo labai populiarus – bilietai į jų koncertus būdavo išgraibstomi akimirksniu, o pasirodymus transliuodavo radijas. Kai kurie muzikos gerbėjai į koncertus atsinešdavo juostinius magnetofonus, pasidėdavo juos ant kelių ir įrašinėdavo visą orkestro programą. (Atsiminimai apie Maestro Juozą Tiškų. Sudarė N. Ščiukaitė, V. Mickevičiūtė. Vilnius: Versus aureus, 2008)
1963 m. Magnitogorske, po itin sėkmingų gastrolių, kai žiūrovai, netilpę į salę pro duris, veržėsi vidun net pro langus, visasąjunginiame laikraštyje „Izviestijos“ pasirodė straipsnis „Duokite atkirtį bjaurasčiai/vulgarumui“, kuriame teigiama, kad „darbininkų miestas pasipiktinęs atmetė apgailėtiną vakarietiškos scenos imitaciją, atmetė išdaigas ir klounadą scenoje, begėdišką orkestro vadovų požiūrį į klasikinį muzikinį paveldą“ (Известия, 1963, balandžio 18 d.). Po šio straipsnio kilo skandalas – LEO buvo atšauktas iš tolimesnių gastrolių ir jiems buvo surengta papildoma perklausa, kurioje dalyvavo net Antanas Sniečkus. Tačiau jis orkestro programoje neįžvelgė nieko blogo, tad LEO koncertinę veiklą tęsė toliau.
Per aštuonerius savo gyvavimo metus LEO surengė apie 1200 koncertų. Jie plačiai garsino Lietuvos vardą, supažindino publiką su klasikiniais džiazo kūriniais ir padėjo formuoti naują požiūrį į lengvosios muzikos žanrą. (Šaltenis, L. Mūza su mikrofonu, Vilnius: Mintis,1983)
„Manau, nei vienas mūsų bigbendas nepasiekė Lietuvos estradinio orkestro meistriškumo viršūnės – K. Džonso „Parado“. Jeigu tektų sudaryti žymiausių visų laikų lietuviškos estrados įvykių dešimtuką, pirmąją vietą atiduočiau LEO atliekamam „Paradui“, – rašė K. Šiaulys. (Šiaulys K. Estrada. Vilnius: Petro ofsetas, 2002)
Orkestras, įkvėpęs pokyčius
LEO tapo pavyzdžiu ir įkvėpimo šaltiniu tūkstančiams muzikos entuziastų. Paskatinti orkestro kūrybinės veiklos, įvairiuose Lietuvos miestuose pradėjo kurtis nauji kolektyvai: Šiauliuose įsikūrė Statybos tresto orkestras, vėliau tapęs VIA „Nemuno žiburiai“ (LLMA f. 264, ap. 1, b. 192), 1958 m. susibūrė Vilniaus universiteto džiazo sekstetas, buvo suformuotas Lietuvos radijo estradinis orkestras. LEO trombonistas Mindaugas Tamošiūnas įkūrė Kauno „Oktavos“ bigbendą. V. Telksnys, įkvėptas orkestro veiklos, atsisakė elektromechaniko karjeros ir pasuko muzikos keliu – įstojo į Juozo Gruodžio muzikos technikumą. LEO atlikėjai, įgavę profesionalumo ir patirties, pasklido po kitus kolektyvus. Tad galima teigti, kad viskas prasidėjo nuo LEO.
Kodėl iširo LEO?
1966 m. LEO buvo performuotas į vokalinį-instrumentinį ansamblį „Estardinės melodijos“. Pagrindinė kolektyvo iširimo priežastis – muzikantų trūkumas. Aukštos kvalifikacijos estrados muzikantų Lietuvos mokymo įstaigos nerengė, o kviestiniai atlikėjai, kiek pabuvę, dažnai ieškodavo geresnių sąlygų kitur. J. Tiškus prisimena, kad daug muzikantų paliko Lietuvą, kai Maskvoje buvo renkama nauja Rusijos Federacijos estrados orkestro grupė – ten jiems buvo siūlomas gerokai didesnis atlyginimas bei gyvenamasis plotas Maskvoje. (Respublika, 1999-11-17)
Taip pat vadovybė skundėsi, kad išlaikyti orkestrą yra brangu – tą pačią pinigų sumą galėjo uždirbti ansamblis. Įdomus, net kiek komiškas pastebėjimas: 1958 m. balandžio 10 d. sudarius liepos–gruodžio mėn. orkestro pajamų ir išlaidų sąmatą, iš karto buvo aišku, kad orkestras bus nuostolingas ir patirs 75 000 rublių nuostolį (LLMA, f. 264, ap. 1, b. 139 a). Tad galbūt kolektyvas buvo performuotas ir dėl kitokių priežasčių.
Tikėtina, kad įtakos turėjo ir pasikeitusios muzikinės mados. Scenoje vis labiau ėmė dominuoti vokaliniai-instrumentiniai ansambliai.
P.S.
Kaip bebūtų gaila, nebuvo išleista nei viena LEO plokštelė. Išliko tik keturi 1965 m. Vilniuje įvykusio koncerto įrašai, iš kurių du pateko į Lietuvos džiazo antologiją. Šių unikalių įrašų galima pasiklausyti Lietuvos džiazo istorijai skirtame tinklalapyje: www.jazzhistory.lt.
