Pastarąjį dešimtmetį Lietuvos elektroninės muzikos laukas vis dažniau linksniuojamas užsienyje. Dinamiški festivaliai, kokybiški vakarėliai ir čia atvykstantys aukšto kalibro atlikėjai neabejotinai kelia scenos vertę. Įvaizdžiu didžiuotis galime, tačiau tikrai mažiau dėmesio skiriame prodiuseriams ir muzikos leidykloms. Nors tai yra mūsų kūrybinio polėkio ir mentaliteto veidrodis. Tad kokią žinią apie save transliuojame pasauliui?
Šis tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2025 m. balandžio numeryje, skirtame elektroninei muzikai. Kviečiame prenumeruoti teksto autoriaus Justo Kontrimo paskyrą „Substack“.
Muzikos leidyklos sąvoka daugialypė. Nors komercinėje industrijoje leidyklos dažnai asocijuojamos su pelno siekiu, nepriklausomoje scenoje prigijo sinonimiškas žodis „leiblas“, turintis papildomą atspalvį, – jis dažniau siejamas su bendruomeniškumu, nišine kūryba, menine laisve ar „pasidaryk pats“ dvasia. Šiame tekste abi sąvokos bus vartojamos apibūdinant nepriklausomas platformas.
Šiuo metu šalyje veikiančius leiblus, ko gero, būtų galima suskaičiuoti ant abiejų rankų pirštų. Ne paslaptis, kad finansiškai tokia veikla dažniausiai nuostolinga, tad absoliučiai daugumai tai tėra aistra ir hobis po pagrindinio darbo. Pusė tokių platformų veiklą vysto aktyviai, kitos retkarčiais išnyra į paviršių, o likusios yra letargo būsenos. Todėl šiame tekste išskirsiu keturias aktyvias leidyklas, kurios užsiima kokybiško turinio propagavimu, skatina vietinius kūrėjus ir planuoja tolesnę ateitį. Penktoji – „PZ Records“ ir visa dueto „Partyzanai“ veikla plačiau apžvelgiama kitame šio žurnalo numerio tekste.
„Amulet of Tears“
Kas yra konceptualus leiblas? Kaip jis pakviečia į muzikinę kelionę? Kokią istoriją jis nori tau papasakoti? Šių klausimų svarbą supranta vilnietis Andrėjus Surgutanovas, 2020 m. įkūręs leidyklą „Amulet of Tears“, kuri bene vienintelė Lietuvoje tyrinėja ambiento muziką.
Pirmojo leiblo rinkinio „The Birth of Tragedy“ išnašose pasakojama: „Apoloniškoji ir dionisiškoji žmogaus prigimtis atspindi mūsų svarbiausią vidinę kovą – chaoso ir tvarkos šokį, proto ir širdies prieštarą, tyros harmonijos ir svaigios euforijos mūšį.“ Penketas atlikėjų čia interpretuoja apoloniškąją formą (tvarką, harmoniją ir aiškumą), o likusieji – dionisiškąjį archetipą (instinkto vedamą ir ribų neturintį chaotišką išsilaisvinimą). Kituose rinkiniuose panašiai narstomos Sigmundo Freudo sapnų interpretacijos bei Italo Calvino knygos „Nematomi miestai“ skyriai.
Platformoje spėjo užderėti 19 autorinių albumų (didžioji dalis – vinilinių plokštelių ir kasečių formatu), kurių psichogeografija driekiasi nuo Teksaso per Melburną į Vilnių. Visus juos vienija stipri introspekcijos ir organiškumo sąveika, kurioje, atrodo, dažnai mūsų gniaužiamos emocijos pasireiškia originaliu sintezatoriniu gausmu, gyvais įrašais ir avangardiniais eksperimentais. Leible „Amulet of Tears“ albumus išsileido trys lietuviai: Jonas Raudonius kinematografišką „Imaginary Freedom“, Arnas Berezė (Undveld) žiemos pasaką primenantį „Cloud Atlas“ ir Vytautas Petrauskas (Arkhad) su KAOSMOS elegiškumu pulsuojantį bendrą darbą „The Lost Columns“. Leible galima rasti ir universaliojo Viktoro Urbaičio (Teatre) kūrybos.
Kruopšti A. Surgutanovo kuratorystė, subtilus žvilgsnis į atmosferiškumą ir muzika, kurioje gali užmegzti dialogą su savimi, – šios priežastys jau subūrė „Amulet of Tears“ klausytojų ratą pasaulyje.
„Area127“
Rašydamas šį tekstą galvojau, ką galima būtų pavadinti lietuvišku elektroninės muzikos skambesiu, o ką – tarptautiniu. Kalbant apie klubinę muziką, unikalią perspektyvą pastaraisiais metais į mūsų padangę atnešė Tadas Majeris (Tadan) ir jo leiblas „area127“.
Dešimtmetį praleidęs Londone, o užpernai ilgam Lietuvoje nutūpęs prodiuseris yra vienas iš techno ir trance muzikos reformatorių, jau sulaukusių tarptautinio pripažinimo. Sielos atspindžių bei kitoniškos garso architektūros jis ieško ir leiblo veikloje, kurioje bendradarbiauja su įvairiais menininkais. Štai vienam rinkiniui buvo suburti prodiuseriai, pirmą kartą kūrę muziką kartu, kitame suteikta erdvė mažai žinomiems „miegamojo prodiuseriams“. Tokios avantiūros drąsios, bet kokybės kartelė išlaikoma aukštai. Kaip ir leidyklos vizualiniame identitete, dėl kurio kartais norisi pasididinus panagrinėti viršelį. Pulsuojanti energija, kintančios hipnozės išraiškos ir gylis, flirtuojantis su intensyviu tempu, – taip būtų galima apibūdinti didžiąją dalį leiblo diskografijos. Per trejus metus „area127“ pristatė 11 leidinių: keturias vinilines plokšteles, tris skaitmeninius albumus ir keturis rinkinius.
Pernai „area127“ surengė pirmą vakarėlį Vilniuje, o 2025 m. rudenį laukia pirmasis leiblo renginys šokių muzikos meka vadinamo „Berghain“ klubo „Saule“ erdvėje.
„Electric Shapes“
COVID-19 pandemija pagimdė ne vieną leiblą Lietuvoje, tarp jų – ir „Electric Shapes“. Leidyklą įkūręs ir ilgą šokių aikštelės stažą turintis Aleksandras Lukačiovas tiki autentiškumu, o platformos šūkis „Music is the cure“ („Muzika gydo“) kalba pats už save.
„Electric Shapes“ jau penkerius metus pristato šiuolaikinę elektroninę muziką, kurios spektras pasižymi eklektiškumu. Po vienu stogu čia randame lėtai verdančią leftfield psichodeliką, pulsuojantį tranzą ir netgi indie house apraiškų. Visgi didžiąją dalį iš visų 36 leidinių jungia įvairiapusė hipnotinė linija, kuri pastaruoju metu įgavo tamsesnį atspalvį.
Čia pirmuosius albumus išleido lietuviai Dovydas Platakis (Jokios Kultūros), Gedas Mekšriūnas (FAR EAST FLIGHT), Tadas Majeris (Tadan), o kituose leidiniuose savo kūryba prisidėjo Matas Petrikas (EXEM), Gediminas Jakubka (Patricia Kokett), Andrius Grinevskis (Auren), Aleksandras Pletnevas, Laura Mikučionytė (Hairdressa), Rugilė Norbutaitė (thelastsunday), Justas Jelisejevas, Dovydas Kaubrys ir kiti. Tarptautiniame kolektyve netrūksta ir lietuviams pažįstamų vardų, kurie atliepia skirtingų kartų pomėgius.
Pernai leiblas pristatė debiutinę prancūzo Kalocain vinilinę plokštelę „Genetic Memory“ bei surengė ne vieną vakarėlį Lietuvoje ir užsienyje.
„Good Skills“
Lietuviai myli indie elektroniką, dark disco ir geromis emocijomis išpoliruotą atmosferą šokių aikštelėje. Ši sėkmės formulė priklauso prodiuseriui ir didžėjui Liudui Lazauskui (Roe Deers), kuris šimtais vakarėlių ir produktyvumu užaugino kelias kartas klausytojų.
2019 m. jis su bičiuliu Titu Motuzu žengė naują žingsnį bei įkūrė leiblą „Good Skills“, kurio tikslas – suteikti platformą jauniesiems talentams ir pristatyti juos pasauliui. Savo pirmuosius mini albumus čia išsileido Marius Gerulis (Etika/Drum Tales), Nikita Shurminas ir tropinės psichodelikos duetas Deserted Island, kurių leidinius papildo žinomų užsienio prodiuserių interpretacijos. Visus juos sieja groovy boso linijos, žaismingumas, besidubliuojantis su melancholijos blykstelėjimais, ir optimistiškos gamos.
Pažintį su leidykla visgi pradėčiau nuo pilnametražio paties Roe Deers albumo „Salt Town Boy“, kuris brandžiai įprasmina ne tik ilgą jo karjerą, bet ir įvairiais kampais pažvelgia į atstovaujamą žanrą. Taip pat intrigą žada bendras darbas su „Solo Ansambliu“ – „SAoRD“, kuriame emocijos sodresnės ir daugiau pankiško leitmotyvo.
***
Pastaraisiais metais Lietuvoje taip pat veikė ir kitų leiblų, kuriuos noriu rekomenduoti. Eksperimentinės muzikos lauke svarbią žymę paliko „Isla to Isla“, kurių nuotykingoje diskografijoje galima sutikti tokius vardus kaip Vladas Dieninis, Patricia Kokett, punktò, Exoternal ir Jūra Elena Šedytė. Kokybišką ambient, drone ir techno paletę nuosekliai piešė Rook (Roko Bareišio) ir Undveld kuruotas leiblas „static motion“, šiuo metu padaręs neapibrėžtą pertrauką. Patikrinti verta ir globalias „Redscale“ bei „Greyscale“ leidyklas, kuruojamas lietuviškojo dub techno pionieriaus Aleksandro Martinkevičiaus (grad_u).
Visų minėtų leiblų diskografiją ir nepriklausomą mūsiškių kūrybą galima paremti „Bandcamp“ platformoje. Joje 80–85 proc. gautų pajamų atitenka atlikėjams, o 2025 m. gegužės, rugpjūčio, rugsėjo, spalio ir gruodžio pirmąjį penktadienį visos pajamos už tą dieną įsigytą muziką atiteks kūrėjams.
