„Neįmanoma pamatuoti, kiek iš tiesų gyvenimo būdas turi reikšmės kūrybai, bet faktas tas, kad „Diseris“ būtų gerokai plonesnis ir prarastų dalį savo žavesio, jei nebūčiau susidūręs su tam tikromis patirtimis“, – balandžio 10-osios vakarui Ąžuolyno bibliotekoje einant į pabaigą sakė menininkas Darius Žiūra. Visai neseniai jis tapo Nacionalinės premijos laureatu, o jo „Diseris“ – kūrybiškiausia 2024 m. knyga.
Pats D. Žiūra apie Nacionalinę premiją yra sakęs, kad tai „solidus, bet nuo atsitiktinumų priklausantis įvertinimas“. Visgi premijos skyrėjai gana aiškiai įvardino, kad kūrėjas įvertintas už vizionierišką žvilgsnį į kintančią Lietuvos tikrovę, metafizinį kūrybos skambesį. Abu dėmenys veriasi „Diseryje“. Ši knyga – tikros disertacijos „SWIM, Monumentas utopijai, Gustoniai, metatekstas“, 2017 m. D. Žiūrai „uždirbusios“ meno daktaro laipsnį (disertacijos vadovė – dr. Agnė Narušytė), pagrindu parengtas autobiografinės prozos kūrinys.
„Diseris“ menininko pasaulėžiūrą ir kelią nuo Joniškėlio per Žaliakalnį į sostinės šiuolaikinio meno akivarus pristatė daug platesniems visuomenės sluoksniams, nei įprastai susirenka į parodų atidarymus. „Diserį“ pradėjau rašyti, kai susilaužiau koją, nes negalėjau judėti ir nebuvoką veikti, liko tik rašyti“, – susitikimo metu išsitarė autorius. Knyga pirmąkart pristatyta pernykštėje Vilniaus knygų mugėje, bet pasipylus premijoms, artėjant akcijos „Metų knygos rinkimai“ finalui, leidykla „Kitos knygos“ neseniai pakartojo jos tiražą. Tiesa, išleista ir vertinga naujiena – tai knyga-albumas „Portretai“, kuri, kaip rašoma anotacijoje, apibendrina pastarųjų dviejų dešimtmečių D. Žiūros kūrybines idėjas ir įvairialypį, daugiasluoksnį jo santykį su portretu.
Bibliotekoje „Diserio“ autorių priėmęs žurnalistas Rytis Zemkauskas neslėpė, kad jiedu pažįstami itin seniai, bet paskutinįkart gyvai matėsi dar 1999 metais. Šis susitikimas įvyko D. Žiūros parodoje „Kita erdvė“ sostinės Šiuolaikinio meno centre. Nuo parodos, tapusios, R. Zemkausko žodžiais tariant, menininko pakilimo taku, ir prasidėjo knygos „Diseris“, kartu ir menininko biografijos bei pasaulio matymo būdo, aptarimas.
Rytis: Kuo paroda „Kita erdvė“ tau pačiam buvo ypatinga?
Darius: Tuomet meno parodose dažniausiai buvo eksponuojami įvairūs erdvėje išdėlioti daiktai – paveikslai, objektai. Jie ir būdavo svarbiausi. O „Kitoje erdvėje“ kūrinių praktiškai nebuvo, esmę sudarė atmosfera. Mėlyna šviesa, mėlynos sienos, grindys, lubos – visa erdvė mėlyna, ir tik vienas materialus kūrinys. Tai buvo lydinys iš monetų, surinktų fontane. Dar buvo tekstai ant sienų, video projekcija, vaizduojanti povandeninį pasaulį, skaidrių projekcija „Miegančioji gražuolė“, specialiai parodai sukurtas garsas. Na, dar svarbus elementas buvo tai, kad aš visą mėnesį, kol vyko paroda, buvau gretimame kambaryje – per stebėjimo kameras mačiau, kas vyksta. Žiūrovai su manimi galėjo bendrauti ausinių ir mikrofono pagalba. Tai buvo gana netipinis tiems laikams sprendimas.
Rytis: O mes tuo metu kūrėme TV laidą „Lankos“ ir Kęstutis Kuizinas, tuometinis ŠMC direktorius, sakė: „Žinai, čia pas mane bus gera paroda, bus įdomu“. Mes atvažiavom, sako: „Dabar užsidėk tas ausines, ten greičiausiai menininkas su tavim kalbėsis“. Užsidėjau ausines, ir girdžiu:„O, kokie žmonės!“ Galvoju, čia bus kietas bičas. Mes pasišnekėjome, kamera nufilmavo, ir tik paskui aš atėjau į tą kambarėlį, ir mes dar gyvai pakalbėjome.
Paminėjai monetų lydinį, jis aprašytas knygoje. Jei gerai pamenu, įlindai paryčiais Palangoje į fontaną ir surinkai monetas, kurias žmonės sumeta laimei. Kitaip sakant, pavogei. Knygoje rašai ir apie tai, kad Paryžiuje vogei piešimo priemones iš parduotuvių.
Darius: Taip, bet tik todėl, kad mane privertė aplinkybės.
Rytis: Teisme visi taip sako. Tavęs nepagavo? Nei Palangoj, nei Paryžiuj?
Darius: Ne, nepagavo.
Rytis: Ir šioje knygoje viskas tikra, neišgalvota?
Darius: Aš sakau, kad knygoje nėra nei vienos išgalvotos istorijos ar personažo. Bet skaitytojas gali pasirinkti, ar tikėti tuo, ar ne.
Rytis: Knyga pavadinta „Diseris“. Studentų žargonu „diseris“ visada reiškia disertaciją, tad ar tai, ką aš laikau rankoje, ir yra disertacija?
Darius: Taip. Na, disertacijoje buvo privalomi akademiniai priedai, kurių „Diseryje“ nėra – įvadas, išvados, santrauka anglų kalba, darbų dokumentacija. Reikėjo sudaryti įspūdį, kad leidinys yra disertabilus.
Rytis: Pavyko?
Darius: Taip, aš ją apsigyniau.
Rytis: Man atrodo, esi pirmas žmogus, apsigynęs disertaciją štai tokiu formatu.
Darius: Ko gero. Ši disertacija pralaužė ledus, dabar jau yra daugiau apsigynusių tekstą, parašytą remiantis autofikcinėmis strategijomis. Bet tuo metu, kai rašiau aš, buvo daug ginčų – kaip tokį tekstą vertinti, kaip čia su mokslu… Tai buvo prieš dešimt metų, „Diseris“ – šiek tiek paredaguota, į šiuolaikinį kontekstą įpinta ano teksto versija, nes per dešimt metų perspektyvos ženkliai pasikeitė.
Rytis: Ar dabar tu esi mokslo daktaras?
Darius: Meno daktaras.
Rytis: Hm, čia kaip kunigas-suvirintojas, labai sudėtinga, tiesą sakant. Ar tapęs meno daktaru geriau supranti meną?
Darius: Turbūt, kad ne. Tai ne visai susiję dalykai
Rytis: Tai kam tada reikalingas mokslas menui, jeigu tai nesusiję dalykai? Kam tau reikėjo šio laipsnio?
Darius: Įsivaizduok – darai tai, kas tau įdomu, ką ir taip darytum, ir dar už tai ketverius metus gauni stipendiją. Vadinasi, gali ženkliai sumažinti kitų darbų, pavyzdžiui, mokytojavimo dailės mokykloje, kuris atima gana daug laiko ir energijos. Be to, turi institucinį palaikymą, profesionalų konsultacijas, turi galimybę dalyvauti aukščiausio lygio tarptautiniuose renginiuose – „doktorantų mokyklose“ kurios vykdavo Nidos meno kolonijoje. Tai buvo intensyvus ir koncentruotas intelekto treiningas, kurio negautum kitais būdais.
Rytis: Knygoje cituoji filosofus – Deleuze’ą, kitus, teoretikus. Ar menininkui svarbu, ką sako teoretikai? Ar menininkas gali gauti iš jų naudos?
Darius: Tai, ką sako teoretikai, gali būti įdomu. Orientavimasis kritiniame diskurse ypač praverčia, kai turi kalbėti apie savo kūrinius arba rašyti projektus. Pamenu, kai savo kūrybinio kelio pradžioje, rezidencijoje Stokholme, pristatinėjau dvi projekto „Gustoniai“ serijas, tiesiog sakiau – štai nufilmavau kaimą, po minutę laiko kiekvieną žmogų… ir daugiau nelabai turėjau ką pridurti. Bet jeigu jei tai, ką darai, sugebi pozicionuoti kritiniame diskurse visiems tampa aišku, kad nesi visiškai naivus. Vadinasi, sugebi reflektuoti savo kūrybą.
Rytis: Ilgą laiką turėjome XX a. pradžioje ar net XIX a. pabaigoje susiformavusį supratimą apie tai, koks yra menininkas, ir tik XXI a. pradžia tą supratimą pakeitė, tiesa?
Darius: Manau, tas supratimas visą laiką keičiasi. Bet turbūt didžiausias lūžis buvo iš dailininko į menininką – jis įvyko praktiškai sulig Lietuvos nepriklausomybės atgavimu. Iki to laiko buvo tiesiog dailė, o dailininkas buvo pagrindinė figūra meno pasaulyje.
Rytis: Knygoje rašai apie tapytojo prestižą. Patys didžiausi antpečiai, lyg generolas, panašiai, kaip skulptorius ar grafikas.
Darius: Taip, o atsiradus „menininkui“ pradėjo formuotis šiuolaikinio meno laukas. Tiesa, menininko situacija buvo gana sudėtinga, nes tas žodis sociume nieko nereiškė.
Rytis: O jei dar, neduok Dieve, tarpdisciplininis menininkas? Nei tu tapytojas, nei tu skulptorius, nei tu keramikas, nei tu stikliorius, kaip vadino „Stepžukio“ technikume. Kas tu toks? aferistas.
Taigi apie „Stepžukį“. Gimei ne Kaune, ir gyveni ne Kaune, bet esi kaunietis ta prasme, kad studijavai „Stepžukyje“, buvusioj Kauno meno mokykloj, ant Pelėdų kalno. Daug mūsų pažįstamų ten kėlėsi ir krito. Kaip prisimeni tuos laikus?
Darius: Po aštuntos klasės įstojau į keramiką. Tai buvo tiesiog kosminis lūžis – ateini į mokymo įstaigą, ir niekas tau nesiūlo į galvą (juokas salėje). Aš negalėjau patikėt, kad taip gali būti, tai buvo kitas pasaulis, lyg knygose – tolimas nuo realybės. Aišku, buvo keistų reiškinių, ideologinių niuansų. Bet šiaip buvo smagu.
Rytis: Knygoje pasakoji apie vieną iš dėstytojų, apie susitikimą su juo, kurį pats susiorganizavai. Gali daugiau apie tai papasakoti? Tau grėsė sovietinė armija, buvo likę pora savaičių, taip?
Darius: „Stepžukyje“ pradėjau tapyt aliejiniais dažais. Paveikslus vinimis prikaldavau prie sienų. Galiausiai visos kambario sienos ir lubos tapo apkaltos paveikslais. Kai reikėjo išsikraustyt, reikėjo ir tuos paveikslus kažkaip nuimt. Pasidarė gaila – tai buvo dalis mano gyvenimo. Nebuvau jų viešai rodęs, pats mąsčiau, ką jie reiškia, ir pamaniau, kad būtų įdomu išgirsti kompetentingo žmogaus nuomonę. Tai, ką mes mokėmės, nieko bendro su tapyba neturėjo – tapėm dekoratyvinius natiurmortus su guašu, o tai visai kita technika, spalvos labai išblunka, nėra tokio optinio gylio.
Giedra Purlytė, kuri mokėsi paraleliniame kurse, su entuziazmu pasakojo, kad atsirado jaunas dėstytojas, ką tik iš instituto, Antanas Andziulis. Susižinojau „Stepžukio“ raštinėje jo adresą, nuėjau pas jį į namus, radau ką tik grįžusį iš kolektyvinio sodo, pavargusį ir be didelio entuziazmo, bet paaiškinau, kad reikalas rimtas, ir atsitempiau jį į studiją. Nieko tokio jis man nepasakė, bet reakcija buvo įdomi. Ilgai sėdėjo ant kėdės kambario viduryje ir žiūrėjo į sienas. Pasakė, kad tai per daug asmeniška ir nesijaučia turįs teisę vertinti. Pasakė kelias formalias pastabas, ir ištarė: „Gal tau reikia į tapybą stot, pagalvok.“
Rytis: Iš kur dvasios tvirtybė, Dariau? Iš kur tas savikliovos užtaisas? Aš taip bijočiau – va, ateikit pažiūrėt mano kūrybos. Ar tu tiek tikėjai ja?
Darius: Matai, aš į armiją ėjau. Tai atrodė kaip gyvenimo galas. Dvasios tvirtybė man čia per garsiai skamba.
Rytis: O armijoje davei į snukį smurtautojui seržantui. Argi tai ne dvasios tvirtybė?
Darius: Buvo tokia istorija. Bet neturėjau kitos išeities…
Rytis: Gerai, eikime toliau. Sovietinė armija baigėsi, tu grįžai ir stojai į tapybą?
Darius: Įstojau iš antro karto.
Rytis: Esu pastebėjęs, kad labai retai tapytojai būna akiniuoti, kaip ir fotografai. Man atrodo, kažkas yra su spalvos matymu pro akinius ir ne pro akinius.
Darius: Absoliučiai taip.
Rytis: Tai tu galiausiai ir netapai tapytoju?
Darius: Daug kas mano, kad tapytojas turi būtinai tapyti paveikslus. Bet iš tiesų tuo metu tai buvo aukščiausio lygio vizualinės studijos, kurias buvo galima gauti Lietuvoje, ir daugelis dalykų, kuriuos man pavyko išsiaiškinti studijų metu, man praverčia iki šiol. Kai kurie vaizdo suvokimo dėsniai yra būdingi įvairioms disciplinoms – fotografijai, kinematografijai. Visą gyvenimą dirbu su vaizdu. Tad jokiu būdu neišsižadu studijų metu įgytų žinių.
Rytis: Laima Kreivytė rašo, kad tu priklausai lūžio kartai. Kad jūs esat lūžę ne kartą, aš žinau. Bet ką tau pačiam tai reiškia? Ar jūs jautėt, kad esat karta, kuri padarys revoliuciją?
Darius: Iš tiesų, kai 1991 metais įstojau į akademiją, gaivališkas revoliucijos ir laisvės kvapas tvyrojo ore. Lietuvos nepriklausomybė buvo ką tik atgauta, viskas keitėsi, kūrėsi, senoji akademijos nomenklatūra buvo išspirta, dirbo nauji dėstytojai. Buvo didelis bardakas ir labai daug energijos – tiek destruktyvios, tiek kūrybiškos.
Patylint irgi galima suprasti vienas kitą, arba ne.
Rytis: Ką drąsaus tuo metu esi padaręs?
Darius: Ribos nuolat buvo perženginėjamos, visą laiką bandžiau kurti savo taisykles, bet tokio vieno „wow“ gal nebuvo.
Pamenu, surengiau pirmąją savo parodą akademijos galerijoj, ir… nieko. Tylu. Padariau antrą parodą – tylu. Galvoju, ką aš čia darau? Nulis reakcijos, niekas apie mane nekalba, niekam nesu įdomus. Pirmasis lūžis buvo tada, kai pradėjau rinkt žvakių liekanas iš kapinių ir kurti tapybą iš spalvoto vaško.
Rytis: Ieškojai kuo paveikti auditoriją, ar kas tau pačiam įdomu?
Darius: Tiesiog bandžiau sukurti tobulą paveikslą, tai, ko atrodė nebeįmanoma pasiekti aliejiniais dažais. Už tą seriją laimėjau prizinę vietą studentų meno dienose, ir staiga tapau žinomas.
Tuo metu negalvojau apie kažkokį naujumą, man tiesiog buvo svarbu susikurti savo žaidimą. Juk galima visą gyvenimą tuos paveikslus tapyt ir niekur nenuvažiuot, o man rūpėjo kritinė polemika su tapybos diskursu.
Rytis: „Polemika su tapybos diskursu“ išvertus iš menotyrinės kalbos būtų „sukurti kažką naujo“.
Neretai menininkams prikišama: „Tai ką jie čia padarė, kažkokią dėmę? Ar jis mokėtų žmogų nupiešt?“ Štai tu esi žmogus, kuris žmogų nupiešt moka ypatingai gerai, nes tu išvykai į Paryžių, sėdai Senos krantinėje ir piešei, piešei, piešei praeivių portretus. Apie tai nemažai pasakoji „Diseryje“. Kokių žmonių pamatei? Ką ten išmokai? Juk čia daug kiečiau negu „Maximos“ kasoj sėdėt. Įgavai daug patirties. Apie ką ji?
Darius: Tai patirtis ne tiek apie patį piešimą. Tai buvo užribinė būsena. Negali išsipirkti ten vietos ir niekaip savęs įteisinti, jeigu nesi Prancūzijos pilietis. Esi niekas. Visa ten dirbusi bendruomenė buvo daugiausia iš posovietinių šalių, tarp jų buvo tikrai kietų profesionalų.Vasarą prieš tai buvau piešęs Palangoje, jaučiausi šį tą sugebantis, bet atsidūręs Paryžiuje supratau, kad nesugebu nieko.
Rytis: Rašei, kad tie, kurie užsakydavo jūsų piešinius, tarkim, amerikiečių turistai, šventai tikėjo, kad jūs esat prancūzų menininkai.
Darius: Taip, ir jiems tai buvo tikras menas.
Rytis: Jei rimtai, o tai nėra menas?
Darius: Sėdėdamas gatvėje turi atlaikyti rinką, dirbi negailėdamas savęs, miegi po tris valandas, varai iš visų jėgų, . Iš esmės pieši pinigus. Iki meno čia labai toli, veikia kiti dalykai. Tuo tarpu žmonėms, kurie yra tavo klientai, atrodo, kad tu nuoširdžiai kuri grožį. Tai čia toks clash’as tarp to, ką suvokia klientas, ir ką mąsto tas, kuris teikia paslaugą.
Rytis: Tavęs niekad nekvietė į verslo konferencijas? Turi daug įdomesnės patirties nei daugybė jų pranešėjų.
Darius: Bet nesu verslininkas.
Rytis: Pabuvai užribyje ten, o paskui ėmei kurti užribio žmonių portretus Lietuvoje. Apie tai rašai „Diseryje“ – tai ir gatvės merginų portretai, ir kita.
Darius: Manau, kad šie dalykai siejasi. Kurdamas portretus per kitus įvaizdžius kalbėjau apie savo patirtis.
Rytis: Ar tau su savo herojais po savų patirčių tapo lengviau susikalbėti?
Darius: Taip, nes viską supranti ir nieko nereikia aiškint.
Rytis: Tu apskritai nesi linkęs daug aiškinti, labiau patylėti.
Darius: Patylint irgi galima suprasti vienas kitą, arba ne.
Rytis: Sukūrei visą seriją vizualių portretų, kuriuose žmonės tyli ir žiūri į kamerą. Kodėl, tavo nuomone, įdomu žiūrėti į tokį žmogų? Ar būna žmonių, į kuriuos tylinčius žiūrėti neįdomu?
Darius: Įdomumas – sąlyginis dalykas. Tokie projektai nišiniai, tai ne trileris. Ten nėra tokio įdomumo, kuris iš karto tave užburia, įtraukia ir pakelia adrenalino lygį. Tyliam žiūrėjimui ir įsigilinimui reikia sąmoningumo.
Rytis: Gustoniai yra kaimas šalia Joniškėlio, ir Gustoniuose tu gimei, tiesa? To kaimo gyventojus tu taip pat filmavai.
Darius: Taip, kas trejus metus iki šiol filmuoju visus Gustonių kaimo žmones, kurie sutinka pozuoti. Projektui jau beveik 25 metai.
Rytis: Ir tu panorai tiems žmonėms parodyti ir tau iškilo klausimas, kaip tai pristatyti, kokiu būdu įmanoma tai padaryt. Kaip ten buvo?
Darius: Filmavau Gustonius 15 metų ir žmonės man pradėjo sakyti: „Tai tu parodyk, ką tu čia filmuoji, nes aš numirsiu ir taip ir nebepamatysiu.“ O kaip man visa tai parodyti? Ilgai sukau galvą ir galiausiai pavyko sukurti schemą, kai rodomi ne visi filmai iš eilės viename ekrane, bet tuo pačiu metu šeši filmai šešiuose ekranuose, ir matai tą patį žmogų, nufilmuotą kas treji metai, po minutės matai jau kitą žmogų, nufilmuotą kas treji metai ir taip toliau. Už šią idėją esu dėkingas kuratoriui ir meno kritikui Andersui Kreugeriui. Tada iš tikrųjų tampa įdomu žiūrėti. Bet kaip tai parodyti kaime? Juk ten nėra tokios gryčios, kur tilptų ir šeši ekranai, ir visi žiūrovai. Tada organizavau kultūros ir meno festivalį – pirmą viešą kultūrinį renginį Gustonių kaime.
Pievoje pastatėme didžiulę palapinę, po jos kupolu įrengėme instaliaciją su šešiais ekranais. Pasikviečiau kino operatorių Eitvydą Doškų, kad jis dokumentuotų dviejų dienų renginį su visa kultūrine programa, skirtingų folkloro kolektyvų ir Kristupo medinių pučiamųjų kvinteto pasirodymais. To festivalio metu Gustonių žmonės pirmą kartą pamatė save nufilmuotus, 15 metų savo gyvenimo. Tai buvo nenupasakojamos emocijos ir, ko gero, stipriausia prasmės patirtis man, kaip kūrėjui. Iš to vėliau gimė dokumentinis filmas „Gustoniai Gustoniuose“, atidaręs 2020 m. Vilniaus dokumentinių filmų festivalį.
Rytis: Dėstai akademijoje. Ar ateina gerų studentų? Gal tu iš tų, kurie sako, kad šiais laikais jaunimas nieko nesugeba?
Darius: Būna visokių.
Rytis: Ar esi pajėgus įvertinti, kad atėjo už tave talentingesnis?
Darius: Na, menas nėra dailė, kur talentą galima matuoti spalvine klausa, tono jautrumu ar formos pojūčiu. Menininkas gali naudotis neribotų priemonių arsenalu arba jas išrasti pats. Talentas veikia, kai atrandi specifinį būdą kalbėti.
*
Dariaus Žiūros knyga „Diseris“ („Kitos knygos“, 2024) dalyvauja akcijoje „Metų knygos rinkimai“, prozos kategorijoje. Savo balsą iki balandžio 23 d. galite atiduoti čia. Akcijos laimėtojai bus skelbiami gegužės 7 d., Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.
