„Jaunosios kartos kompozitorė“, – taip prieš penkerius metus buvo pristatoma Marija Paškevičiūtė. Žinoma, toks apibūdinimas jai puikiai tinka ir šiandien. „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė, 2020 m. apdovanota už muziką choreografo Martyno Rimeikio baletui „Dienos, minutės“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras), sėdi priešais mane stilingoje Kauno centro kavinėje ir… niekaip negali apsispręsti. „Aš svarstyklės“, – lyg atsiprašo manęs ir padavėjo.
Bent jau aš tikrai niekur neskubu, nes jau seniai knietėjo artimiau susipažinti su naktinės kultūros pasaulyje geriau kaip Maria Paskevic žinoma, paveikiais DJ setais garsėjančia kūrėja. Vardai panašūs, bet gal ir jums bus įdomu patikrinti, kaip skirtingai šias dvi asmenybės, o ir svarstyklių, puses atspindi dviejų „Google“ paieškų rezultatai.
Stockhausenas kolektyviniame sode
„Mano idealas buvo Kate Moss, svajojau tapti modeliu, bet norėjau ir gauti Nobelio literatūros premiją“, – paauglystės laikų fotografiją, kurioje pozuoja pasipuošusi tuomet stilingais, o šiandien vėl madingais akiniais nuo saulės ir džinsais, pristato Marija.
Šiauliuose augusi, bet jiems didelių sentimentų nejaučianti kompozitorė neslepia, kad už tvirtus pamatus santykiuose su muzika yra dėkinga savo mamai muzikologei. Fortepijonu muzikos mokykloje grojusi mergina visgi nepasirinko šio kelio, nes bijojo scenos, be to, pristigo kantrybės ir motyvacijos: „Nepatiko kartoti tą patį per tą patį.“ Tik priminsiu, kad dabar ji kuria techno ir groja žmonėms klubuose.
„Tiesiog muzikos pamokoje išgirdau Stockhauseno kūrinį, ir man žiauriai patiko – nieko panašaus nebuvau girdėjusi. Taip paauglystėje pradėjau klausytis avangardo“, – dėsto mano pašnekovė. Nuo Karlheinzo Stockhauseno ir Iannio Xenakio nebetoli ir iki šiuolaikinės elektroninės muzikos, kurios Marija pirmiausia klausydavosi ausinėse, ne klubuose, nė nenutuokdama, kokia patirtis jos dar laukia ateityje. Pasitikslinu, ar ji tikrai vaikščiodavo po Šiaulius klausydamasi Stockhauseno. Taip, ir ne tik mieste, bet ir, pavyzdžiui, kolektyviniame sode. „Pamenu, kai sode išjungiau muziką, visi garsai aplink suskambo visiškai kitaip.“
Iš Lietuvos ambasados – į techno ministeriją
Taigi ta Nobelio literatūros premija. Paauglystėje mergina iš tiesų daug rašė – ne romanus, bet noveles ir apsakymus. Rašo ir dabar – dienoraštį. Ir skaito. „Norėjau būti išsilavinusi ir viską perskaičiusi, bet paauglystėje rydama knygas turbūt nieko jose nesupratau“, – juokiasi. Vokiečių autoriai Marijai visuomet patiko, tad Vilniaus universitete ji pasirinko filologijos studijas. Ir iškart pribloškia istorija apie studentišką praktiką.
Ją atliko Lietuvos ambasadoje Vokietijoje – na, ne šiaip sau Vokietijoje, o Berlyne. Čia (beveik) iškart apsilankė jau keliolika metų svarbiausiu techno muzikos klubu esančiame „Berghain“, garsėjančiame griežta durų politika. Sakau „beveik“, nes pirmąkart į klubą jos tiesiog neįleido, bet įžvalgi mergina netruko suprasti, kaip reikėtų atrodyti, kad vartai į naktį atsivertų. Juokiasi prisiminusi, kad savo laisvalaikio istorijomis, matyt, skaidrindavo nuobodoką ambasados klerkų kasdienybę.
Filologijos studijas Marija, žinoma, baigė ir diplomo į stalčių labai giliai neįgrūdo. Vienas jos darbų – filmų vertimai. Bet studijuoti toliau ji taip pat norėjo, tad diplomų kolekcijoje – ir kompozicijos studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijojemagistras. Beje, pažintį su kompozicijos teorija ji pradėjo kaip laisva paskaitų klausytoja, dar studijuodama VU.
Grįžusi po praktikos Berlyne Marija tapo ištikima Vilniaus klubo „Kablys“ lankytoja. „Visi šoka sau po vieną, nėra žmonių, su kuriais būtų nejauku, nereikia galvoti apie savo išvaizdą – čia man buvo gera“, – akimirką, kai toji muzika iš ausinių užvaldė jau visą jos pasaulį, prisimena Marija. Šiandien ji yra ir „Kablio“ dukterinės vietos „Elastica“ rezidentė. Taigi, jei norite patys pamatyti ją prie didžėjaus pulto, eikite į šį klubą.
Kauno romantika
Ne mažiau svarbus Marijos gyvenime yra Kaunas, į kurį ją pirmąkart pakvietė anksčiau klube „Lizdas“ dirbęs, dabar festivalio „Audra“ programą sudarinėjantis ir nuolat aktualių, įdomių, vertų garsiai suskambėti talentų ieškantis Šarūnas Šimaitis. Taip 2022 m. balandį šiaulietė debiutavo legendinėje vakarėlių serijoje „Prisukamas Abrikosas“. Jai teko burtai „Pergalės“ metalo fabriko erdvėse susispietusiems, masyvių renginių po pandemijos ištroškusiems, Europos kultūros sostinės dvasią jau pasigavusiems šokėjams groti iškart po ypatinga raw energija pasižyminčių svečių iš užsienio „Brutalismus 3000“.
Šiam DJ setui ji ruošėsi itin ilgai, daug laiko skyrė kūrinių melodijų analizei, aiškinosi, kaip jos galėtų skambėti kartu, parinko daug įvairių žanrų. „Man DJ setuose patinka keisti dinamiką, negalėčiau groti vien techno – tai ne mano charakteriui, mieliau savo setuose banguoju, ir tai veikia“, – pasakoja. Pastangos neliko neįvertintos – kauniečiai Mariją iškart pamilo. M. Žilinsko dailės galerijoje esančiame klube „Auditorija“, išaugusiame iš „Lizdo“, ji kuruoja savo renginių seriją.
„Galbūt man čia taip gera būtent todėl, kad niekada Kaune nebuvau iš tiesų įsikūrusi“, – paprašyta pasidalinti, kuo mūsų miestas ją vis privilioja, tęsia Marija. Jai smagu po grojimo klube įsitaisyti ką tik sutvarkytame viešbučio kambaryje, visuomet tame pačiame. Malonu tai, kad daiktų su savimi turi tik tiek, kiek turi, – vieną kuprinę. Gera išsimiegojus pereiti savaitgališkai nusiteikusią Laisvės alėją ir prisėsti sočių pusryčių. Tarsi mažos atostogos.
Beje, anksčiau šiemet mudvi susipažinome Ąžuolyno bibliotekoje, į kurią ji atlydėjo savo bičiulę, ir, laukdama interviu pabaigos, tapo bibliotekos skaitytoja. Vadinasi, dabar į Kauną periodiškai keliaus ne tik pagroti, bet ir pasikeisti skaitinių.
Kompozitorė, bet ne prodiuserė
Metas aptarti pačios Marijos kuriamą muziką. „Duodama šį interviu jaučiuosi ramiai, nes turiu paruošusi keturis kūrinius, kurie vėliau šiemet bus išleisti, – jei nebūtų tos naujos muzikos, turbūt manyčiau, kad neturėtume kalbėtis. Bet dar norėčiau kurti ir šokiui, scenai. Norėčiau, kad į teatrą mane kviestų kurti tokią muziką, kokią aš kuriu. Neįdomu būtų tiesiog vykdyti režisieriaus užduotį – tai yra, mėgstu teatrą, bet ne tiek. Muziką mėgstu labiau“, – neslepia Marija. Beje, jos muzika jau skamba Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje, spektaklio paaugliams „Taisykla“ metu.
Paklausta, ar padėjo karjerai pačioje jos pradžioje gautas „Auksinis scenos kryžius“, Marija sako, kad juo apdovanota ėmė sulaukti daugiau kvietimų groti klubuose: „Man tai tiko, nes buvau nedrąsi ir nieko nepažinojau, buvo sunku prasimušti DJ scenoje, bet pasiekimai kitame pasaulyje vakarėlių organizatoriams pasirodė įdomi pridėtinė vertė.“
Klubinės elektroninės muzikos scena itin demokratiška – niekas nereikalauja diplomų ar idealios klausos. Šiame žurnale publikuojamas pokalbis su Aurimu Šabasevičiumi šią tezę puikiai iliustruoja. Visgi Marija brėžia aiškią skirtį tarp vadinamųjų prodiuserių muzikos ir komponavimo. Nors būtent prodiuserio terminas čia labiau įprastas, Marijai jis netinka.
„Prodiuseris lyg kala produktą pagal iš anksto nusimatytą šabloną, ir viskas, – o maniškis procesas kitoks. Daugybę vadinamųjų prodiuserių laikau kompozitoriais. Ir čia ne tik filologė manyje kalba. Juk kompozicija yra medžiagos organizavimas, struktūros ir dermės paieškos, ir man šis etapas daug labiau patinka nei idėjų generavimas“, – aiškina pašnekovė. Ji čia mato panašumą su terminų „turinio kūrėjas“ ir „rašytojas“ painiojimu.
Susiradus Marijos „Soundcloud“ paskyrą ir įsijungus, pavyzdžiui, kūrinį „Best of All Possible Worlds“, pribloškiantį savo sparta, šie jos žodžiai įgauna labai konkretų, tuo pačiu nevienalytį ir išties meistriškai struktūruotą muzikinį svorį. Šiame ir kituose ankstesniuose Marijos kūriniuose subtiliai dera agresija ir svajokliškumas – viliuosi, šio kontrasto ji nepames. Kompozitorė intriguoja, kad naujoje kūryboje išgirsime bendradarbiavimo su kolege Migluma rezultatus.
Artimiausias vizitas – balandžio 11 d.
Sekantiems klubinę kultūrą jokia paslaptis, kad šiuo metu ji išgyvena keistus laikus – viena vertus, publika užauginta tiek, kad nori gerų vardų iš užsienio kiekvieną savaitgalį, įdomių scenografijos ir interjero sprendimų, saugios aplinkos, bet… nėra linkusi tuo pasimėgauti ateidama. Tai yra, trūksta pačios publikos. Tai – kartų kaitos ženklas. Marija, save priskirianti milenialsams, sako, kad jau ima jausti jaunesnių baltą pavydą – „genziukai“ auksinius klubinės kultūros laikus pažįsta tik iš nuotraukų, bet nori tai atkartoti. Geras to pavyzdys yra 2000-ųjų pradžios klubinės estetikos sugrįžimas. Be to, galbūt klubai, kaip ir teatrai ar kitos kultūros įstaigos, taps užtikrintomis offline oazėmis.
Abi su Marija juokiamės, kad ir pačioms reikėtų dažniau pabūti offline. Pokalbiuose ir pojūčiuose, ne instagrame. Artimiausia proga susimojuoti ne tik su Marija, bet ir su Maria – balandžio 11 d., kai ji gros antrą M. Žilinsko dailės galerijos aukštą transformuosiančiame „Prisukamame Abrikose“. Ne viena, o su mėgstamu scenos partneriu Mirror Slave. Ateikite be telefonų.
