Šiais metais minime 190-ąsias Antano Baranausko gimimo metines. Poetas gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose. Ta proga norėtųsi prisiminti A. Baranauską ir jo gyvenimą Kaune, kur „Anykščių šilelio“ autorius praleido ilgiausią laikotarpį – trisdešimt dvejus metus, nuo 1866 iki 1897 m. Daugiau apie šį laiką rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja Maironio lietuvių literatūros muziejaus Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Audronė Gedutienė.
1866 m. pradžioje paties prašymu atleistas iš Peterburgo dvasinės akademijos profesoriaus pareigų, skubiai iškviestas vyskupo Motiejaus Valančiaus, A. Baranauskas grįžo į Lietuvą, Kauną. Po aštuonerių metų, praleistų svetur, kraštą rado nusiaubtą sukilimo malšintojų, broliai sukilėliai Jonas ir Anupras ištremti, bičiulis Klemensas Kairys miręs tremtyje, bičiulė poetė Karolina Praniauskaitė taip pat jau buvo mirusi. Lyg atliepta „Kelionės Petaburkan“ žodžiams:
Kažin ar grįšiu, maž te supūsiu
Žieminių gudų pusėj,
Ė ir sugrįžęs savon šalelėn
Ašarėlėm paplūsiu.
Maž rasiu vargus, nelaimes, bėdas,
Maž nerasiu tėvelių;
Maž visa mano širdies patieka
Bus ant šaltų kapelių.
1866 m. sausio mėnesį A. Baranauskas paskirtas Kauno katedros vikaru, o tų pačių metų gruodį – Kauno kunigų seminarijos moralinės teologijos ir homiletikos (kunigų iškalbos meno) dėstytoju. Pastarąją discipliną nuo 1871 m. dėstė lietuvių kalba. Paradoksalu, bet lietuvių kalbai suklestėti Kauno kunigų seminarijoje padėjo Lietuvos engėjas Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas, dėl išskirtinio žiaurumo žmonių vadintas Koriku. Iki 1863 m. homiletikos buvo mokoma lenkiškai, kartu su ja – ir lenkų kalbos. M. Muravjovas griežtai uždraudė vartoti lenkų kalbą, leisdamas ją pakeisti rusų ar bent jau lietuvių kalba. Atkaklusis rusintojas nesitikėjo, kad „mužikiška kalba“ galima būtų mokyti iškalbos meno. M. Muravjovo įsakymą imta vykdyti, ir šio darbo ėmėsi A. Baranauskas. Anot poeto gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojos Reginos Mikšytės, tai idealus atvejis kultūros istorijoje, kai atsivėrusiai galimybei atsiranda žmogus, visiškai pasirengęs ta galimybe pasinaudoti. A. Baranauskas tapo mokslininku novatoriumi: kūrė ir patį mokslą, ir mokymo metodą, ir pats visa tai praktiškai patikrino.
Lietuvių kultūrai svarbus ir A. Baranausko kaip kalbininko indėlis. Jautęs didelį polinkį lingvistikai, nėrė į šią širdžiai artimą veiklą visomis proto galiomis ir išsiugdyta geležine valia. Kalbotyros klausimais bendravo su žymiais to meto kalbininkais Augustu Šleicheriu, Janu Boduenu de Kurtenė, Hugu Vėberiu. A. Baranausko mokiniais yra buvę Juozas Tumas-Vaižgantas, kalbininkas Kazimieras Jaunius. 1870 m. išvertė Augusto Šleicherio „Lietuvių kalbos gramatiką“, 1872 m. parašė „Mokslą lietuviškos kalbos“. Didžiausi nuopelnai, įvertinti ir užsienio lingvistų, – tarmių tyrinėjimo ir kirčio mokslo srityse. „Jis parašė savitą ir didelės mokslo vertybės gramatikos kursą,“ – A. Baranausko darbą įvertino lenkų kalbininkas J. B. de Kurtenė. Su vokiečių kalbininku H. Vėberiu sudarė leidinį „Rytų lietuvių tekstai“ („Ostlitauische Texte“, Veimaras, 1882 m.), kuriame paskelbė autorizuotą poemos „Anykščių šilelis“ tekstą dviem variantais – aukštaičių anykštėnų tarme ir perrašytą bendrine kalba, čia taip pat išdėstyta originali kirčių ir balsių kiekybės teorija. H. Vėberiui siųsti tarminiai tekstai sudarė pirmąją lietuvių tarmių chrestomatiją „Litauische mundarten“ („Lietuvių tarmės“), išėjusią dviem tomais Leipcige 1920–1922 m.
Beje, rinkti tarmes A. Baranauskas skatino ir klierikus – po atostogų jie turėdavo atvežti savo tarme užrašytų tekstų, kuriuos paskui drauge skaitė ir panaudojo moksliniams tyrinėjimams. Susirašinėjimas su H. Vėberiu, pradėtas mokslo klausimais, perėjo į draugišką atvirumą – viename laiškų poetas išsako savo vienatvę: „Aš kaip tas žolynėlis, tarpu erškėčių ir dagilių išžėlęs, vargstu, kartais suvaitoju. Dažniau savo skaudulį tarp keturių sienų nubraškinu“. Laiške, skirtame J. B. de Kurtenei, išryškėja, kad A. Baranausko kalbotyros darbus stabdė nuostata: „Visas laikas, visos sylos kunigystei pridera“.
1883–1887 m. poetas atsidėjo matematikai, siejo ją su teologija. To darbo rezultatas – knyga lenkų kalba „O progresji transcendentalnej oraz o skali i syłach umysłu ludzkiego. Studium matematyczno-filozoficzne“ („Apie transcendentinę progresiją, taip pat apie žmogaus proto skalę ir jėgas“ (Varšuva, 1897 m.)). Seną domėjimąsi matematika liudija 1890 m. balandžio 20 d. užrašytas prisiminimas. Kaune rašytame laiške poetui, kritikui, prelatui Aleksandrui Dambrauskui-Adomui Jakštui A. Baranauskas pasakoja: „Prieš 40 metų su viršum, dar piemeniu būdamas, išgirdau uždavinį: kiek galima nupirkti jaučių, karvių ir teliukų, mokant 10 rb. už jautį, 5 rb. už karvę, ½ rb. už teliuką, kad už 100 rublių nupirkus 100 gyvulių. Porą savaičių dirbau, kol suskaičiavau, kad išeina 1 jautis, 9 karvės ir 90 teliukų“. Šiame laiške A. Baranauskas rašo, kodėl paniro į matematiką: „Ne matematikoje glūdi kunigo pašaukimo tikslai ir uždaviniai. Visame dievo apreiškime nėra nė vienos matematinės formulės. Užsiimu, kad nedykinėčiau ir kad lavinčiau protą. Matematikos sritis yra laisva nuo politinių agitacijų insinuacijų. Taisyklės ir dėsniai skaičiuose mane žavi, juose matau amžinų nesulaužomų tiesų spindulėlius. Skaičių aibės yra laipsniai, pakeliantys protą prie begalybės supratimo“.
Matematikos mokslo istorijoje išliko A. Baranausko formulė pirminių skaičių kiekiui nustatyti. Jis taip pat sukūrė nemažai šiuo metu vartojamų lietuviškų geometrijos terminų: trikampis, daugiakampis, lankas, erdvė, status kampas, smailus kampas ir kt.
Pasinėręs į įvairias mokslo sritis, prie poezijos A. Baranauskas taip ir negrįžo:
Tylėt dvasia paprato.
Nors didi meilė širdy pleškėjo,
Nejuto šišo – ir kankliai tylėjo.
Kankliai tylėjo… ir visai nutilo,
Širdis ataušo ir nebesušilo.
(Iš eiliuoto A. Baranausko sveikinimo vyskupui Mečislovui Leonardui Palilioniui, rašyto 1883 m.)
1866 m. A. Baranauskas apsigyveno Kaune. Jo namuose, Rotušės a. 10 (dabar čia įsikūręs restoranas „Medžiotojų užeiga“), lankėsi daug to meto kultūros ir visuomenės veikėjų, jie paliko gražių atsiminimų apie poetą. A. Baranausko sekretorius kunigas Juozas Laukaitis pamena, kad poetas stebindavo draugiją atmintimi – galėdavęs ištisai cituoti Adomą Mickevičių, Julijų Slovackį, Aleksandrą Puškiną, Michailą Lermontovą. Yra išlikę suomių rašytojos Mailos Talvio atsiminimai apie 1894 m. viešnagę A. Baranausko namuose kartu su vyru kalbininku Josepiu Juliumi Mikkola: „Nuėjome pasveikinti lietuvių kalbos tyrinėtoją vyskupą Baranauską. Šis vyras buvo išvaizdus, taip pat ir jo namai smarkiai skyrėsi nuo kitų namų. Vyskupas mus priėmė labai draugiškai, šventiškoje savo bibliotekoje pavaišino arbata ir dainavo paties sukurtas ir subalsuotas lietuviškas dainas. Išgirdome ir žinomą „Sudie, Lietuva, man linksma buvo“. Kalbiniais reikalais iš Prūsijos atvykęs Aleksandras Kuršaitis, kalbininko Frydricho Kuršaičio sūnėnas, apie A. Baranauską rašė: „Tai buvo didingas, taurus žmogus… Jam pritiko ekscelencijos titulas. Jis buvo nepaprastai malonus ir šnekučiuotis su juo buvo lengva. Mes kalbėjomės lietuviškai. Vaišėms buvo patiekta stiprus vynas, cigaretės ir sausainiai“.
A. Baranauską prisimena ir Lietuvos patriarchas J. Basanavičius – dar būdamas studentas ir grįždamas iš Maskvos, jis užsukdavo į Kauną pas A. Baranauską: „Man tuomet jam į akis pasakius ir didį gailestį išreiškus, kad jis turėdamas taip puikų poetišką talentą jį žemėse užraukęs laiko ir nenori lietuviams ir ką daugiaus suteikti, kuomi jie pasidžiaugti galėtų, – Baronas [Baranauskas – A. G.], sutraukęs pečius, išsitarė: „Kunigystės priedermės ir poezija… Kaip sutaikinti? Sunku…“
Su A. Baranausku buvo susitikęs ir tuomet būsimasis poetas Maironis. Maironio lietuvių literatūros muziejuje Maironio rinkinyje tarp kitų rankraščių saugoma jo „Paskaita apie vysk. Ant. Baranauską“. Paskaita skaityta 1923 m. rudens ir 1924 m. pavasario semestre Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, kuriame be teologinių disciplinų Maironis skaitė ir lietuvių literatūros kursą „Donelaitis ir XIX a. pirmos pusės lietuvių poetai“. Įdomu, kad pirmame puslapyje virš paskaitos pavadinimo užrašyti žodžiai: „Sveika Marija, Dangaus lelija“. Tai A. Baranausko religinio teksto „Giesmė in Panelę Švenčiausią“, parašyto 1868 m., pirmoji eilutė. Galime tik spėlioti šio įrašo tikslą – galbūt studentams Maironis A. Baranauską pirmiausia pristatydavo kaip žinomos religinės giesmės autorių, o gal ši giesmė būdavo ir sugiedama. Paskaitoje aptariama A. Baranausko asmenybė ir įvairiapusė veikla, pateikiami biografiniai faktai, smulkiai nagrinėjama poema „Anykščių šilelis“. Maironis pasakoja ir apie asmeninį ryšį su A. Baranausku – 1888 m., važiuodamas mokytis į Peterburgo katalikų dvasinę akademiją, įteikė poetui poemėlės „Lietuva“ rankraštį, anot autoriaus, „savo pirmuosius eilių mėginimus“. Maironis vėliau pamena: „Baranauskas tačiau jų labai nepeikė ir padrąsino talento neužkasti“. Paskaitoje Maironis taikliai apibendrino A. Baranausko reikšmę moderniajai lietuvių literatūrai bei kultūrai: „…be jo gal ir mūsų nebūtų buvę“.
