Kaskart susidūrus su nuo šios vasaros oficialiai VšĮ „Kauno tvirtovės parkas“ vadovaujančiu Egidijumi Bagdonu, jis atskleidžia vis naują Kauną supančių mūrų paslaptį. Ne dėl to, kad tausotų jas stalčiuje – pats su įgula tyrinėdamas ne tik keliolika fortų, bet ir šimtus kitų tvirtovės statinių mieste ir rajone jis vis turtina savo žinias. Šįkart Egidijus susitikti pakvietė į… įkvėpkite… Kauno tvirtovės kairiojo Nemuno kranto centrinių artilerijos sandėlių kompleksą. Na, vieną jo dalių Lakūnų plente. Skamba romantiškai – ir atrodo.
Užsiropštęs ant sandėlius gaubiančios kalvelės jautiesi lyg koks atradėjas – nuo kalvos atsiskleidžia dar neregėta gerai pažįstamo miesto panorama. Yra išlikusi romantiška citata:
„Kartais, beeidamas mūsų keliais ir stebėdamas kapą kokio nors vokiško Fritz’o, kurio kaulai guli greta rusiško Ivan’o palaikų, klausi savęs: „Kuriems galams juodu tuomet smaugėsi ir žuvo? Argi tam Hannover’io Fritz’ui būtų lengviau, jeigu koks nors prūsiškas Von’as tuktų Lietuvos ūkininko prakaitu? Argi Uralo kazokas Ivan’as praturtėtų nuo uriadniko priespaudos Lietuvoje? Bet, matyt, taip buvo likimo lemta, kad nuožmiausioje dviejų prispaudėjų tarpusavio kovoje turėjo laimėti nuskriaustasis – trečiasis. Tas trečiasis, kuris amžių būvy savo žemelę pūreno, prakaitu ją laistė, dėl jos sielojosi ir už ją ėjo mirti. Tokios mintys pynėsi mano galvoje, kai, susitikęs su atvykusiu šių metų rugpiūčio mėn. 28 d. į Lietuvą Švedijos karališkosios kariuomenės generolu, ponu Reutersward, stebėjau Kauno fortus. Man buvo ypač malonu, kad garbingas Švedijos svečias iš tos pat Fredos aukštumu ši kartą matė jau naują, lietuvišką, Kauną.“ (Pulkininkas Stasys Zaskevičius, Lietuvos karininkų laikraštis „Kardas“, 1935 m. rugsėjo 15 d.)
Vėjuota, tad plačiau pasikalbėti apie tai, kas naujo XIX a. menančioje tvirtovėje, lendame į vieną iš skliautuotų sandėlių. Jis, išklotas paprastomis, kvepiančiomis medinėmis lentomis, tapo jaukiu tvirtovės biuru. Ar visgi štabu?
Galbūt daugelis jau žino, bet verta priminti, kad Kauno tvirtovės parkas rūpinasi tik dalimi to, kas liko iš Rusijos caro užmojo. VI fortas perleistas Vytauto Didžiojo karo muziejaus žinion, VII – privatus, IX-ajame veikia muziejus. Dalis tvirtovės, taigi ir parko objektų, – miesto, dalis – Kauno rajono savivaldybės teritorijoje. Bet iš esmės už tai, kas vyksta fortuose, sandėliuose ir kituose statiniuose, atsakingas parkas – ir tie, kurie nusprendžia čia vykdyti veiklas. Pačias įvairiausias: nuo rugsėjį garsiajame Šančių „Parake“ veiksiančios aktų parodos iki poezijos skaitymų, tradicinių ar visai netradicinių švenčių. Galų gale, dažasvydžio.
„Tenka išgirsti, kad mes nekonkretūs – bet mes turime laisvę tokiais būti“, – šypsosi E. Bagdonas, manantis, kad būtent polėkiu ir galimybėmis atverti fantaziją Kauno tvirtovė ir vis auganti jos bendruomenė išsiskiria iš panašių istorinių objektų kitur Europoje: „Kadaise tvirtovė gaubė miestą, vėliau buvo ignoruojama dėl nesaugumo, o dabar pamažu žmonės apglėbia ją.“
Miestus-tvirtoves, ieškančius būdų būti aktualiems XXI a., vienija tinklas EFFORTS, kurio viena iš steigėjų 2017 m. buvo ir Kauno tvirtovė. Kitų metų pabaigoje būtent pas mus planuojamas Europos tvirtovių kongresas – jis įtrauktas į „Kaunas 2022“ programą. Bet tai, rodosi, dar labai negreit. Priežasčių pirmąkart ar iš naujo aplankyti kurį nors fortą rasite kad ir šį savaitgalį. Net ir vėliau, žiemojant šikšnosparniams, – dabar kalbamasi su gamtosaugininkais, kaip ir žiemos metu turistauti saugiai, nes naktiniai gyviai juk paprastai ilsisi ne visame forte, o tik jo dalyje. Galbūt mažiau šikšnosparnių mėgstamuose objektuose pakaks nuorodų, tvorelių, ir ekskursijos galės vykti toliau.
Egidijus prisimena, kad būta bandymų vienos ekskursijos metu aprėpti keletą fortų, ir prisipažįsta, kad net pats, tvirtovės entuziastas, po valandėlės jau nebeišlaikydavo dėmesio. Todėl pačiam atrodo prasmingiau siauresnio profilio pasivaikščiojimai besidomintiems konkrečiomis temomis (karyba, gamta, inžinerija…) – juos veda tiek Kauno tvirtovės parke dirbantys gidai, tiek nepriklausomi profesionalai. Kaip tik rugsėjį parkas pakvies į gidų kursus – gal tai idėja naujai „popamokinei“ veiklai? Pavasarį tokie kursai vyko savo aplinka itin besidominčioje Domeikavos (čia stūkso nebaigtas statyti, bet karo ragavęs fortas) bendruomenėje, juos baigė ir gidais tapo apie dešimt vietos gyventojų.
Būtent paliesti karo fortai ir yra Egidijaus bei jo komandos interesų sritis. Griuvėsiai, tinkamai išvalyti, atidengti, konservuoti, – tai labai įdomu! Parko vadovas juokiasi, kad vokiečiai Pirmojo pasaulinio karo metu Belgijoje atakavo kaip papuola, o štai Kauną per II, I ir III fortus ėmė jau kone juvelyriškai. Vieną tokių patrankos „Berta“ paliktų skylių architektas Mantas Maziliauskas I-ame forte verčia skulptūriniu objektu – žiūrint iš apačios, tai bus lyg kupolas, lyg „Bertos“ akis, o iš toliau – gal Mistinio Kauno Žvėries guolis? Sužinosime taip pat dar šį mėnesį.
Beje, tai dėl I-ame forte „Kaunas 2022“ kvietimu Lino Kutavičiaus sukurtos šviesos instaliacijos vasarą buvo kilę diskusijų – menas tai ar paveldo darkymas? Rugsėjį kalbų greičiausiai irgi bus – o ir vėliau, juk tai nevienadienis objektas. Gal net taps tokiu svarbiu kaip Vilniaus vamzdis?.. Egidijus į tai žiūri filosofiškai. Anot jo, nuomonių priešprieša, idėjų karas – agnostika – yra pasakojimą ir istoriją kurianti jėga. „Gal tai tiesmuka mintis – Laisvės tvirtovė, bet aš mūsų veiklą matau būtent taip. Juk Laisvės alėją ar Soborą retas kuris dabar pavadintų okupaciniu simboliu, o tai tos pačios epochos palikimas. Turi praeiti laiko.“
Nėra tikslo viską atkurti, atstatyti, restauruoti – tačiau siekiame išsaugoti tiek, kiek liko.
Dar grįžkime į pokalbio lokaciją. Greta tvirtovės vado štabo – ir daugiau panašaus dydžio patalpų, – visos sujungtos. Vienoje bus įrengta virtuvė, kitos taps atviros kūrybinėms idėjoms. Gaila, ne visų sandėlių fasaduose išliko stiklinės durys – matyt, per jas į dirbtuves patekdavo šviesa. Kaip Lakūnų plento sandėliai atrodė tarpukariu, galite pamatyti kieme eksponuojamoje fotografijų parodoje. Tvirtovės laikotarpiu čia buvo tvarkomi pabūklai, o teritoriją perėmus Lietuvos kariuomenei įsikūrė šarvuočių rinktinės štabas ir tankų (prancūziškų, dalyvavusių Pirmajame pasauliniame kare ir vėliau perpirktų) garažas. Veikė ir valgykla, kurios maistas patikęs pačiam Smetonai… Netoliese gyveno lakūnai, juk šalia aerodromas, aviacijos dirbtuvės. Sovietų okupacijos metais sandėliuose saugotas aviacinis kuras. O tada…
„Vis užsuka vietiniai senoliai ir ką nors įdomaus papasakoja – pavyzdžiui, kad čia galimai buvo pirmasis Kauno „šrotas“. Sovietinių automobilių. Ir dabar mašinos stogu uždengtas kaminas virš sandėlių – detalių vis randame“, – po kiemą vedžioja E. Bagdonas.
Ką randa – tą sunaudoja. Medžiai, kelmai iš fortų šildo Kauno pastatus žiemą – kol kas svarstoma, gal vietoje randamu biokuru apšildyti ir sandėlius, fortus: „Pernai čia šildžiausi krosnele.“ O iš visokių kitokių radinių gimsta ir gražaus meno. Šių metų sausio numeryje rašėme apie architekto-menininko šiukšlių skulptūras VIII forte, o III forte gimsta steampunk stiliaus metalo skulptūros. Tvarumo principas svarbus ir perdirbant radybas, ir įveiklinant pačią tvirtovę.
Šįkart su fotografu Donatu Stankevičiumi neapsilankėme, bet tikimės netrukus būti pakviesti į kokį koncertą greta esančiame buvusiame parako (taip, vėl parako) sandėlyje. Šio pastato betoninių sienų storis – daugiau nei 2 m, sakoma, kadaise tai buvo vienas saugiausių statinių Kaune. Saugu būtų ir įvairių žanrų muzikai – čia gali tilpti kokie 500 žmonių.
Dar šį tą Egidijus pridūrė mums jau išlėkus iš Lakūnų plento. Kauno tvirtovės parko štabas baigia įrengti lankytojų kambarį III-iojo forto kareivinių sargybinėje patalpoje: „Pernai atkasėme grindinį, įrengėme tiltuką. Lankytojų kambaryje darbo metu forto svečiai galės sutikti ir forto gidą, apžiūrėti forto maketą, veikiančias parodas, išgerti kavos ir daugiau sužinoti apie kitus fortus“, – intriguoja per karantiną tvarkytis itin pamėgęs devyndarbis pašnekovas. Ir prideda, kad dar šiemet bus įrengti apsauginiai stogeliai IV-ajame ir III-iajame fortuose – tam, kad būtų išsaugoti trupantys kareivinių karnizai.
„Tai vienas iš svarbių mūsų rūpesčių ateičiai – užkonservuoti tiek, kiek išliko, sustabdyti mūro eroziją, apsaugoti nuo griuvimo. Nėra tikslo viską atkurti, atstatyti, restauruoti – tačiau siekiame išsaugoti tiek, kiek liko.“ Įgulos vadovas juokauja: gal ta keista būsena tarp kArybos ir kŪrybos ir yra nuolatinis, tikrasis kauniečio būvis? Bet kuriuo atveju džiugu, kad nebesikauname, o kartu jaukinamės laisvės tvirtovę. Laisvą plotą veikti ir kurti.
