Ar prisimenate, kada paskutinį kartą rankose laikėte tikrą laišką, vis dar dvelkiantį naujo popieriaus kvapu? O kada jį rašėte patys? Gal tai buvo meilės laiškas? Artėjant meilės švente vadinamai Valentino dienai, Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų namai kviečia išgirsti žymių praėjusio amžiaus Lietuvos muzikų meilės istorijas, kurios bus pristatytos parodoje „Gyvenimas kaip meilės opera“. Apie būsimą parodą plačiau pasakoja M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė Irma Grigaitytė.
Muziejų rinkiniai – tikri lobynai, kuriems pristatyti, ko gero, neužtektų ir dešimtmečių. Žinoma, kiekvieno muziejaus rinkinių specifika skirtinga, tad skiriasi ir eksponatų kaupimo kryptys. Visgi, patys asmeniškiausi yra memorialinių muziejų rinkiniai – juose dažnai saugomi daiktai, iliustruojantys ir menantys visą istorinės asmenybės gyvenimą. Dažniausiai viešinami eksponatai, susiję su tokių asmenybių profesiniais pasiekimais ir laimėjimais, tačiau dėl asmeninių, privačių istorijų viešinimo dažnai kyla klausimų ir dilemų. Ar pasielgtume teisingai, jei tai paviešintume? Ar neįžeistume tam tikros asmenybės atminimo? Tačiau turime kelti ir kitus klausimus – ar praeities kultūros veikėjai mums svarbūs tik dėl savo karjeros ir reikšmės šiandienos istorijai? Ar ta jų gyvenimo pusė, kuri nebuvo skirta viešumai, yra neįdomi ir nesvarbi? Priešingai – tyrinėtojus ir skaitytojus vis labiau domina kasdienybės istorija, ta žmogiškoji asmenybių bei įvykių pusė, kuri anksčiau dažnai būdavo nustumiama į šalį.
Viena iš vertingiausių eksponatų grupių, galinčių atskleisti praeityje gyvenusio žmogaus asmenybę, yra epistolika, paprastai vadinama laiškais. Kauno miesto muziejaus rinkiniuose saugoma daug ir įvairių laiškų – dalis jų rašyti darbo ar mokslų reikalais kolegoms bei pažįstamiems, kita dalis – šeimos nariams ir artimiesiems. Tačiau šiuos laiškus paliksime kitoms istorijoms. Šiandien kalbėsime apie meilės laiškus, tyrėjų kartais vadinamus intymiąja korespondencija. Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus rinkinyje saugoma šimtai tokių laiškų, didžioji jų dalis – trijų žymių praėjusio amžiaus Lietuvos muzikų: solistų Kipro Petrausko (1885–1968) ir Antano Kučingio (1899–1983) bei kompozitoriaus Stasio Šimkaus (1887–1943). Laiškai rašyti mylimosioms iš gastrolių, mokslo bei darbo kelionių ir net tremties tolimojoje SSRS šiaurėje.
„Brangi mano Liole!“
Elena Žalinkevičaitė (1900–1986) ir solistas K. Petrauskas pirmą kartą atsitiktinai susitiko dar 1913 m., kai Kipras dirbo Peterburgo Marijos teatre. Tuo metu Elena buvo vos 13 metų paauglė, tad šis susitikimas nei vienam, nei kitam tuo metu atmintin neįstrigo. Būsimoji pora pažintį atnaujino 1920 m., K. Petrauskui jau grįžus į Nepriklausomybę atkūrusią valstybę ir dirbant prie pirmosios operos Lietuvoje pastatymo – buvo nutarta statyti G. Verdi operą „Traviata“. Lemtingu galima laikyti susitikimą, susijusį su šia opera – perklausoje tarp norinčiųjų vadinti buvo ir dramos teatro artistė E. Žalinkevičaitė. Nors vaidmens operoje ji ir negavo, tačiau pradėjo bendrauti su K. Petrausku. Dviejų teatrą mylinčių žmonių draugystė greitai peraugo į šiltus jausmus.
Kaip ir įprasta teatralų gyvenime, K. Petrauskui teko daug keliauti – 1923 m. solistas stažavosi Milane, Italijoje, 1929 m. gastroliavo Pietų Amerikoje, taip pat dažnai lankėsi Europos teatruose ir vykdavo į Rygą. Būtent dėl šių kelionių išliko K. Petrausko rašyti laiškai, liudijantys jo meilę Elenai. Rašydamas jis meiliai kreipdavosi į ją „Liole“, o pasirašydavo – „Tavo Kipras“.
Pirmieji išlikę laiškai rašyti 1923 m. iš stažuotės Milane. Nors tuomet Kipras ir Elena dar nebuvo susituokę, bet muzikas buvo užtikrintas – ši moteris taps jo gyvenimo palydove. Laiškuose iš Milano K. Petrauskas rašė:
„Tave skaitau savąja žmona ir visos mintys ir visados tik apie tave.“
„Džiaugiuosi iš tavo džiaugsmo, nes davė tas suprasti, kad mane myli, o jeigu teip, tai aš esu laimingas ir pilnas energijos dirbti…“
„Trauk juos visi velniai, man tik viena svarbu – tai tavo meilė.“
„Mano mylimoji, kaip aš esu laimingas, kad mane tu myli ir lauki!“
K. Petrausko rašytuose laiškuose gausu ne tik meilės, bet ir nekantrumo, kartais netgi pykčio:
„Beveik penkias dienas laukiau iš tavęs laiško, buvau pradėjęs pykti, o mintys į galvą lindo tokios, kad galėjau pasiusti.“
1928 m., vėl stažuodamasis Italijoje, K. Petrauskas rašė Elenai:
„Daug dienų iš eilės mane širdis mano ir siela vertė pergyventi visokių jausmų, visokios mintys, tamsios ir šviesesnės gal kaip kada, bet vis tiek sukuria abejones, kankina…“
„Tikiu kad myli mane, tikiu kad mūsų ryšys tai paskatins mūsų gyvenime, gal pasenę džiaugsimės atsiminimais, džiaugsimės ta ramybe, kuri mūsų širdyse.“
Tų pačių metų birželio 21 d. pora savo meilę sutvirtino santuoka.
1929 m. K. Petrauskas leidosi į gastroles po Pietų Ameriką – jo laukė ilga kelionė garlaiviu per Atlanto vandenyną ir pasirodymai didžiausiuose Pietų Amerikos miestuose. Iš šių gastrolių taip pat išliko visas šūsnis laiškų. Juos rašydamas, K. Petrauskas į Eleną meiliai kreipiasi „žmonele“ ir dalijasi savo jausmais:
„Laimę tikrą pajusiu kada pamatysiu mano brangią, mano mylimą vargšę žmonelę.“
Laiškuose jaučiamas mylimosios ir Tėvynės ilgesys:
„Bet mane viskas tai mažai linksmina, nes be tavęs, miela, ir be Lietuvos visai gyventi negaliu – kaip smakas ėda ilgesys ir nuobodumas.“
Juose užfiksuotos ir kasdienybės akimirkos:
„Klimatas čionai mainosi, kaip pančiakos, tai tvanku kaip pirty, tai šalta, su lietum;“
Taip pat netrūksta ir gastrolių įspūdžių:
„Nežinau, padėjo gal tavo laimė, bet dainavau triumfališkai, visi sveikino, bučiavo džiaugdamiesi ir publika plojo be galo.“
Antrojo pasaulinio karo negandos neaplenkė ir Petrauskų šeimos. Frontui traukiantis į Vakarus, K. Petrauskas liko vienoje jo pusėjo, o E. Žalinkevičaitė-Petrauskienė su dukromis kartu su frontu pasitraukė į Vokietiją. Lietuvoje likęs K. Petrauskas rašė Vokietijoje buvusiai žmonai. Šiuose laiškuose juntamas mylimosios ir dukrų ilgesys, skausmas bei liūdesys dėl to, kad teko likti vienam, be šeimos:
„Man skaudu buvo, kad išvažiavote palikę mane, bet sužinojau, kad verčiamos buvot, dėl to ir pykti nustojau ir viską užmiršęs laukiu jūsų visų sugrįžtant į savo kraštą.“
Elenai su viena iš dukrų pavyko grįžti 1948 m., tačiau kita dukra emigravo į Australiją ir su tėvu daugiau niekada nesusitiko. Po šio sugrįžimo Elena ir Kipras daugiau niekada nesiskyrė – kartu gyveno Vilniuje iki K. Petrausko mirties 1968 m. Simboliška, jog 1977 m. Kaune, brolių Miko ir Kipro Petrauskų statytame name įkurtame muziejuje Elena buvo pirmoji lankytoja, įžengusi į savo buvusius namus.
„Mažyte mano Dute!“
Marijos Magdalenos Ambrasaitės (1898–1975) ir A. Kučingio draugystė prasidėjo 1919 m. Būsimasis solistas savo karjerą tuomet siejo su kariuomene – 1919 m. jis buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, o 1920 m. sausio 1 d. įstojo į Kauno karo mokyklą, kur įgijo pėstininkų leitenanto laipsnį. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, A. Kučingis pasižymėjo kaip topografas – atliko matavimus ir braižė žemėlapius. Išlikusius ir M. ir K. Petrauskų rinkinyje saugomus A. Kučingio žmonai rašytus laiškus galima suskirstyti į tris laikotarpius: rašytus 1919–1925 m. tarnybos Pirmosios Lietuvos Respublikos kariuomenėje metu; rašytus 1948–1956 m. iš tremties SSRS šiaurėje ir rašytus 1956–1960 m. iš Vilniaus, kur grįžęs į Lietuvą A. Kučingis dirbo teatre. Tarnybos Lietuvos Respublikos kariuomenėje laikotarpio laiškai – džiugūs ir ilgesingi. Pirmieji laiškai rašyti dar poros draugystės pradžioje – M. M. ir A. Kučingiai susituokė po trejų metų draugystės, 1922 m. vasarą. Dėl darbo specifikos A. Kučingiui teko nuolat keliauti, todėl jis dažnai rašė mylimajai, švelniai kreipdamasis į ją trumpiniais „Magdute“ arba „Dute“ ir pasirašydamas „Tavo Antanas“. Šiuose laiškuose užfiksuota daug tarnybos kariuomenėje įspūdžių, supančios gamtos vaizdinių ir daug meilę liudijančių žodžių. Štai 1921 m. iš Alytaus A. Kučingis rašo:
„Tu – mano dievaitė, kurią aš garbinu labiau viso, kas dar yra šiame nelaimingame gyvenime.“
„Kaune manęs nėr, bet siela mano pas tave.“
„Oi, tu Dute mano, brangioji Dute! Ilgu man be tavęs velniškai!“
1923 m. sausį, žmonos paskatintas, A. Kučingis išpildė seniai puoselėtą svajonę – įstojo į Kauno muzikos mokyklos dainavimo klasę. Nors mokėsi dainavimo ir vėliau jau dirbo Valstybės teatro solistu, karinės tarnybos nenutraukė – tik 1925 m. jam pavyko persikelti į Kauną. Iki tol A. Kučingis ir toliau rašė žmonai, laiškuose minėdamas ne tik mylimosios, bet ir 1923 m. spalį gimusios dukrelės ilgesį.
Antrasis išsiskyrimas, šįsyk priverstinis, šeimą užgriuvo 1948 m. Dėl sūnaus Algimanto pogrindinės antisovietinės veiklos buvo suimta ir nuteista beveik visa Kučingių šeima. Vienintelei M. M. Kučingienei pavyko išvengti tremties, tačiau ir jai teko slapstytis. Dešimčiai metų tremties nuteistas A. Kučingis rašė Lietuvoje likusiai žmonai, tiesa, kreipdamasis į ją „teta Dute“ – taip buvo daroma siekiant apsaugoti moterį. Dalis šio laikotarpio laiškų ir atvirlaiškių parašyti rusų kalba, nes iš pradžių tremtiniams rašyti gimtąja kalba nebuvo leidžiama. Šie laiškai labai jautrūs, kupini ilgesio, nerimo, vilties – tiek daug jausmų, pažįstamų daugeliui Lietuvos šeimų, nukentėjusių nuo sovietinių represijų. Savo ruožtu, Lietuvoje likusi M. M. Kučingienė nuolat siuntė vyrui siuntinius: maistą, vaistus, pinigus, vokus bei atvirlaiškius. Gauti daiktai minimi laiškuose, už juos nuolat dėkojama. Sunku net įsivaizduoti, kaip ilgai tada išskirtiems sutuoktiniams bėgo laikas, kaip baisu turėjo būti laukti laiško nežinant, ar už tūkstančių kilometrų esantis mylimasis vis dar gyvas ir sveikas. Ir kiek tvirtybės reikėjo tuo tikėti. 1951 m. A. Kučingis žmonai rašė:
„Vien dėl tos laimingos dienos, kada aš pasimatysiu su tavimi ir kitais man brangiais mano artimais, aš ryžtuosi dar viltingiau žiūrėti į ateinančią dieną. Visa mano laimė – nueiti likusį gyvenimo kelią su tavim, mano mieliausioji, laisvėje, mūsų tėvynėje.“
„Tie tūkstančiai kilometrų, kurie skiria mus – niekis, nes visos mano mintys, maldos, sapnai ir troškimai ir dieną, ir naktį su tavim, mano mieloji, iki paskutiniojo mano atsikvėpimo.“
Praėjus aštuoneriems tremties metams, 1956 m. kovo 3 d. A. Kučingis buvo paleistas iš lagerio, o į Lietuvą grįžo simbolinę, šiandien kiekvieno lietuvio minimą, liepos 6 d.
A. Kučingiui grįžus į Lietuvą, šeimos išsiskyrimas dar kurį laiką tęsėsi – solistui teko dirbti Vilniuje, o M. M. Kučingienė gyveno ir dirbo Verpenoje. Vėliau buvo išleista į pensiją ir apsigyveno Kaune. Muzikas ir toliau rašė žmonai – šio laikotarpio laiškus turbūt būtų galima prilyginti meilės poemoms. Juose juntamas švelnumas ir prisirišimas. 1956 m. lapkritį A. Kučingis rašo:
„Ir vėl aš pasiilgau tavęs, mano ištikimos draugės, mano gyvenimo paguodos.“
Romantiški ir šio laikotarpio kreipiniai:
„Dute, karaliene mano, vargšele mano!“
„Brangių brangiausioji, mielų mieliausioji!“
„Dute, gulbele mano baltoji!“
Nepaisant visų negandų, M. M. ir A. Kučingių meilės istorija tęsėsi visą gyvenimą – iki pat M. M. Kučingienės mirties 1975 m. Net ir po jos solistas mylimosios nepamiršo – kaip 1978 m. jis rašė Juozui Andriui:
„Štai jau ketvirti metai kiekvieną sekmadienį nukanku pas Ją, Mielą brangią, neužmirštamą mano gyvenimo laimę ir buvusio gyvenimo prasmę.“
„Ziulyte, siela tu mano!“
Apie Sofijos Vilkaitės (1895–1945) ir kompozitoriaus S. Šimkaus draugystės bei meilės pradžią nėra daug išlikusių duomenų. Žinoma, kad 1915 m., kai S. Šimkus buvo siunčiamas į Jungtines Amerikos Valstijas rinkti aukų nuo karo nukentėjusiai Lietuvai, Sofija vyko kartu su juo. Šimkų šeima JAV praleido penkerius metus, ten pora susilaukė dviejų sūnų. Grįžęs į Lietuvą, S. Šimkus netrukus išvyko į Vokietiją – 1921–1922 m. mokėsi Berlyno ir Leipcigo konservatorijose. Būtent iš šio laikotarpio yra išlikę pirmieji laiškai, rašyti Lietuvoje likusiai mylimajai. Be Vokietijos, dėl darbo reikalų S. Šimkus lankėsi JAV (1927–1928), Austrijoje (1930), Italijoje (1930–1931) ir Prancūzijoje (1931). Iš viso muziejaus rinkinyje saugoma daugiau nei 60 laiškų, rašytų Sofijai iš šių šalių. Laiškuose kompozitorius dažnai į žmoną meiliai kreipdavosi suasmenintu vardo trumpiniu „Ziulyte“, o pasirašydavo – „Tavo Stasys“. Laiškuose juntama meilė ir šeimos ilgesys. Štai 1922 m. kovo mėnesį iš Frankfurto siųstuose laiškuose kompozitorius rašo:
„Visa gi mano siela, mintys, atsiminimai, visa mano gilioji meilė, pagarba, ilgesys ramių, laimingų dienų – viskas į tave traukia…“
„Mano troškimas: tuoj grįžti pas Jus ir likti su Jumis neatskiriamai visuomet.“
1927 m. Iš JAV:
„Širdis mano liūdna kaip tavo veidukas, Mintis su tavim. Būk rami: ir minėsiu ir mylėsiu tave!“
„Liki sveika, mažyte mano ir visi mano bernužėliai!“
„Spaudžiu Tave prie besiblaškančios širdies ir visus Tavo puputes – vaikus.“
„Myliu tave tiek, kiek Kiršos „Aiduos aidužiuos“ parašyta. Dar daugiau!“
S. Šimkaus laiškai kupini ne tik meilių išsireiškimų ir ilgesio, bet ir kasdienių rūpesčių, buities reikalų, kūrybinių kančių bei globos mylimajai. Studijų laikais Vokietijoje rašytuose laiškuose kompozitorius daug dėmesio skiria mylimos žmonos sveikatai. Jis ragina ją rūpintis savo sveikatos pataisymu, kad „neprikibtų prie tavęs toji bjaurybė džiova!“, pataria mesti muzikos pamokas, priaugti svorio, daug miegoti ir nesušalti. Iš JAV siųsti laiškai primena dienoraščius– juose gausu kasdienybės fragmentų:
„Visų pirma buvo baisiai karšta. Negalima buvo nei miegoti, nei vaikščioti, nei mąstyti.“
„Savo dirbamą įsitaisiau požemy. Bet dar gatvė girdėti, tad užsakiau dvigubus langus.“
„Turiu baisų šaltį; sunkiai kosau.“
Taip pat minimi ir darbo reikalai:
„Galų gale praėjo mano pirmasai koncertas. Dirbau kaip mulas, bet užtat ir pavyko!“
„Esu užimtas repeticijomis kai kurią dieną po 10 valandų.“
„Esu rimtas vyras ir smarkiai pradėjau dirbti; šnapskio negeriu nei trupučio, tad atrodau lyg piktas, bet piktas nesu.“
Be to, laiškuose minimos ir Lietuvoje likę skolos – kompozitorius vis siunčia pinigus su nurodymais, kaip žmona turėtų jas apmokėti. Mylimajai patikėti ir kiti namų ūkio darbai, pavyzdžiui, kompozitorius ragina sodo takelius įrengti ten, kur žmonai norisi, svarbu, kad būtų kur vaikščioti. Taip pat, kone kiekviename laiške S. Šimkus teiraujasi apie šeimos buitį bei gyvenimą Lietuvoje:
„Kaip mano kalafiorai ir visi kiti dalykai?“
„Ar dideli kalafiorai, ar pirkote karvę, ar daug vištų ir visa kita su meiliais žodeliais sumaišius man atsiųsk.“
1930–1931 m. S. Šimkus dar keliavo po Europą – lankė Austrijos, Prancūzijos bei Italijos teatrus, kur mokėsi operos pastatymo subtilybių. Šio laikotarpio laiškuose jaučiamas praktiškumas ir kasdienybės vaizdų gausa:
„Su miestu jau apsipažinau ir visur pėsčias nueinu.“
„Labai gailiuosi nepasiėmęs plačiojo švarko. Žinai, surišk ir paštu atsiųsk man.“
„Tu parduok juodąją ir sudaryk man 50–60 dolerių. Tuoj po Naujų Metų tau grąžinsiu.“
1931 m., pasibaigus kelionėms po Europos valstybių teatrus, kompozitorius grįžo į Lietuvą ir su šeima daugiau nebesiskyrė – dirbo Švietimo ministerijoje, Vilniaus filharmonijoje bei Kauno konservatorijoje, kūrė muzikinius kūrinius. Sofijos ir Stasio meilės istorija nutrūko 1942 m. spalio 15 d., kompozitoriui mirus.
Visa tai – tik dešimtmečius trukusių meilės istorijų nuotrupos, užfiksuotos muzikų rašytuose laiškuose bei atvirlaiškiuose. Jas papasakoti viename straipsnyje – tiesiog neįmanoma. Tad norinčius sužinoti daugiau Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų namai kviečia aplankyti parodą „Gyvenimas kaip meilės opera“. Parodos atidarymas vyks vasario 13 d. 18 val. M. ir K. Petrauskų namuose (K. Petrausko g. 31).
Atidarymo metu Jūsų laukia paskaita-pokalbis, kurio metu išgirsite apie straipsnyje pristatytų muzikų gyvenimus ir meilės istorijas, išvysite jas papildančias fotografijas bei kitus muziejaus rinkinyje saugomus eksponatus. Po atidarymo paroda veiks tris savaites – ją aplankyti galėsite iki kovo 3 d.
Naudoti informacijos šaltiniai:
- Operos solistas Kipras Petrauskas 1885–1968, parengė Vida Bingelienė ir Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė, Kaunas, 2005 m.
- Antanas Kučingis. Laiškai, dokumentai, atsiminimai, sudarė ir parengė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė, Kaunas, 2012 m.
- Stasio Šimkaus laiškai žmonai, Dana Palionytė, Vilnius, 1997 m.
