Šančiai – viena įdomiausių mūsų miesto dėlionės dalių, pasižyminti ne tik beprotiškai gražiu kraštovaizdžiu, bet ir savitu identitetu. Mažytė neoficiali respublika, apjuosta upės vingio ir vis dažniau prilyginama sostinės Užupiui. Kai kurie sako, kad Žemųjų Šančių bendruomenė – gal net aktyviausia miesto bendruomenė Lietuvoje. Kylame iš Žemųjų Šančių į kalną, į svečius pas aktyvų šio fenomeno kaltininką, Lietuvos muzikos legendą Gediminą Zujų.
Vis dar gan gerai pamenu A. Juozapavičiaus prospektą po Nepriklausomybės atgavimo: apleistas karinis miestelis, desantininkų pėdsakai, įgriuvę stogai, klestintis nusikalstamumas, „kamuolinių“ tvarka, neįžengiama „krantų“ zona, autobusuose laikomos cirko meškos ir t. t. Dabar čia aukštųjų technologijų įmonės, geriausiai vertinami vaikų darželiai bei privačios mokyklos, išskirtiniai daugiabučiai bei sparčiausia gentrifikacija mieste. Tačiau vienas dalykas išlieka stabilus: ketvirta mūsų pašnekovo giminės karta vis dar šiltai įsikūrusi tame pačiame mediniame name, kurį baigia apsupti vis augantis miestas.
Aplink pasaulį ir į Šančius
Mane ir Donatą pasitinka pašnekovo pusbrolis: Gediminas vėluoja, bet tikrai galima suprasti. Laiką pokalbiui jis rado tiesiai po kelionės ne tik iš Vilniaus, bet ir iš kito pasaulio kampo, kuriame jau ne pirmą sykį vykdo svarbią švietėjišką lietuvybės veiklą.
Šančiuose yra ir mano namai, ir mano namas. O ten, sostinėje, tik butas.
„Spalio pirmą dieną sužinojau, kad lapkritį būsiu Australijoje, o paskui prisidėjo Singapūras, Malaizija, tada dar ir Naujoji Zelandija. Šioks toks ruduo. Dar buvo Dubajus, Emyratai, Londonas. Oho! Ir va dabar nutupiau, iškart atskubėjau, o dar pakeliui reikėjo ataskaitas priduoti“, – apie neįtikėtiną gyvenimo tempą pasakoja kavos pasidaryti dar nespėjęs Gediminas Zujus.
Ir taip jau kelis dešimtmečius. Kontaktą su užsienio lietuviais Gediminas užmezgė dar 1989 m. ir nuo to laiko aktyviai visame pasaulyje palaiko lietuvybę, organizuoja įvairias veiklas užsienio lietuvių bendruomenėms. Kaip pats sako, viskas prasidėjo nuo jo dėdės Toronte: „Akys buvo didelės, kupinos noro, šilumos, meilės. Ir išleidau ten kasetę apie Lietuvą, išplatinom. Ten anuomet tai buvo labai didelis įvykis. Ir iš tos kasetės aš net kažkiek užsidirbau, galėjau įsigyti pirmą užsienietišką instrumentą.“
Tarp Vilniaus, pasaulio ir Kauno
Bandau klausti – kas jūs? Prodiuseris, pianistas, garso inžinierius, aranžuotojas, pedagogas, renginių organizatorius? Mus įsileidęs šeimininkas šypteli: „Na va, aš ir pats pamiršau, kiek visko veikiau.“ Spauda jau anksčiau praminė kaunietį muzikos mohikanu. Ir ne veltui.
Žinau, kad, be įvairių prodiuserinių veiklų, Gediminas jau porą dešimtmečių dirba ir keliose Vilniaus ugdymo įstaigose: LMTA ir VTDK. Sostinėje pašnekovas turi ir butą, ir įrašų studiją, ir kitų veiklų. Ten praleidžia daug laiko. „Gediminai, o kur namai? Juk dažniausiai būnat Vilniuje arba užsienyje“, – klausiu lengvai provokuodamas, nors numanau atsakymą. „Tai aišku, kad čia, Šančiuose. Visom prasmėm. Čia yra ir mano namai, ir mano namas. O ten, sostinėje, tik butas – grįžti, pavalgai, išsimiegi ir keliauji į darbą“, – sako žmogus, kelis dešimtmečius dirbantis Vilniuje ir visame pasaulyje.
Šimtametė gryčia
Ir nesunku suprasti, kodėl. Įsitaisę ant puikiai išlaikytų šimtamečių baldų, ištiesęs kojas prie spragsinčio židinio su tarpukario Lietuvos tapytojų originalais už nugaros, senų knygų apsuptyje jautiesi labiau ne namuose, o poilsiui skirtoje sodyboje. Tik pasistengęs pro langą gal net įžiūrėtum miesto centrą, nes esame vidury šlaito tarp Aukštųjų ir Žemųjų Šančių.
„Aš esu ketvirta karta čia. Mano vaikai, penkta karta, irgi augo čia. Šitame name buvo visko, daugybė istorijų, vertų atskirų knygų. Todėl atsisveikinti ar palikti tokį turtą būtų tiesiog nesąmonė. Atmintį reikia saugoti.“ Ir aš, smarkiai linksėdamas, pritariu Gediminui.
Šančių kultūros kiemo pavadinimą gavęs sodybinio tipo namas bei sklypas – jau ne sykį minėti ir spaudoje. Ši erdvė spėjo tapti bendruomenės simboliu dėl čia vykstančių renginių, kuriuose pasirodo žinomi Lietuvos muzikos kūrėjai.
Kaip ir daugelis kitų Kauno (ir Lietuvos) medinukų, šis čia atsistojo po tarpukariu vykdytos žemės reformos, kai karų bei progreso nustekentos dvarų valdos padalintos kariams savanoriams, bežemiams ir mažažemiams Lietuvos gyventojams. G. Zujaus prosenelis čia atsikėlė 1919 m. po tarnybos kariuomenėje.
Tuo metu čia nebuvo nieko, pelkės ir laukai, tik vienas namas kiek toliau. Pašnekovo prosenelių rankomis statytas namas buvo antras naujai besikuriančiame Aukštųjų Šančių rajone. Šiuo metu tai seniausias originalus išlikęs statinys, nes pirmakurių kaimynų gryčia toliau Servitutų gatvėje jau seniai perstatyta ir pakeitusi originalią išvaizdą.
„Stengėmės išlaikyti autentiką. Vienintelis didesnis pakeitimas yra kiek išplatinti langai. Tiek aš renovuodamas viską saugojau, tiek mano bobutė. Ji buvo labai tvarkinga: visą sovietmetį itin saugojo lietuviškus baldus, mums aiškindavo, ką valyti šlapiai, ką sausai, ką vaškuoti. Tas noras išlaikyti autentiką buvo įdiegtas ir man“, – pasakoja kompozitorius.
Aktyvumas – iš kartos į kartą
„Namo traukia židinys, istorija, Kauno gamta. Bet ir kiti dalykai, ypač bendruomenė. Tai irgi perduodama iš kartos į kartą: aktyvūs buvo ir mano mama, ir senelis. Jisai net priklausė bendruomenės valdybai: vadovavo Šančių bažnyčios (Kauno Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios) statyboms, buvo vargonų fundatorius. Jie ten stovi iki šiol, gaila, kiek apleisti. Prašiau, kad, jeigu ardys, padovanotų bent klaviatūrą, tačiau sakė, kad kada nors tikrai restauruos“, – tęsia kaunietis.
Be to, G. Zujaus senelis dalyvavo kuriant ir vietos M. Valančiaus draugijos (Lietuvių katalikų blaivybės draugijos) skyrių. Tačiau ne mažiau aktyvi buvo ir močiutė: jai įteiktas ne vienas medalis ir apdovanojimas už aktyvią labdaros veiklą Raudonajame Kryžiuje, kur dirbo sekretore. Kaip sako pašnekovas, šios pareigos net svarbesnės už vadovo: pirmininkai keisdavosi, o sekretoriai likdavo, užtikrindavo organizacijos veiklos stabilumą.
„Na, istorija, aišku, liūdnėja atėjus rusams. Močiutė gavo kelialapį į Sibirą. Viską atėmė kareiviai, visus ordinus, visus medalius. Mama pasakojo, nes viską matė, buvo namuose, jai buvo trylika metų. Išdraskė absoliučiai visą namą ir išnešė viską, kas naudinga. Vaikai tuomet bėgo išlydėti tėvų Šančių prekių stotyje. Sakė, visų tėvai pro tas grotas kišo rankas prie verkiančių rajono vaikų. Visgi, džiugu, kad iš tremties pavyko grįžti.“
Istorijų tuose namuose slypi kur kas daugiau: uolūs katalikai šitame pačiame name globojo ir žydą vokiečių okupacijos metais. Kaip teigia pašnekovas, paveikslas šalia įėjimo – tapytas būtent to žmogaus ir išlikęs iki šių dienų – primena, kiek daug gali tilpti tarp kelių paprastų medinių sienų.
Kokia ta Šančių bendruomenė?
Servitutų gatvė slepiasi šlaite tarp Aukštųjų ir Žemųjų Šančių. Muzikas juokiasi, kad, matyt, todėl čia patogiausia sutraukti bendruomenės aktyvistus tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės.
„Šiuose namuose, be mano muzikos kolegų, spręsti klausimų renkasi ir aplinkiniai gyventojai, ir seniūnaitis, ir pirmininkė. Labai gražiai bendraujame, draugaujame, priimame nutarimus, analizuojame projektus. Ir dėl žymiosios Šančių pakrantės gatvės, ir dėl Ąžuolyno, ir dėl stovėjimo aikštelių“, – pasakoja pašnekovas. Dabartinei, menininkų Vitos Gelūnienės ir Edo Carrollo suburtai aktyviai bendruomenei kiek daugiau nei 10 metų. Pas Gediminą vyko ir jubiliejaus minėjimas.
Vakarėlių netrūksta
Be abejo, kalbėdami apie bendruomenę, prieiname ir tai, dėl ko šis kiemas pastaruoju metu labiausiai išgarsėjo ir gavo Šančių kultūros kiemo vardą, – koncertų, kuriuose pasirodančių žinomų kūrėjų, muzikantų ir dainininkų sąrašas galėtų konkuruoti su rimtais Lietuvos festivaliais.
Sėdame žiūrėti videomedžiagos iš čia vykusių renginių. Fone pro langą matau sceną, ant kurios vasaromis yra lipę: Stepas Januška, Petras Vyšniauskas, Arvydas Joffė, Pranas Grišmanauskas, Kauno styginių kvartetas, Veronika Povilionienė, Merūnas Vitulskis, Asta Pylipaitė, Edmundas Kučinskas, Egidijus Sipavičius, Kastytis Kerbedis ir begalė kitų, kuriuos man atpažinti sunkiau.
Kaip taip? Paprastas mirtingasis tiek nesukviestų. „Be abejo, per tiek metų muzikos pasaulyje, televizijoje, įrašų studijose, akademiniame darbe susipažinau su daugybe žinomų šalies artistų. Jiems čia patinka, čia kitaip, čia jauku. Tai šventė ir mums, ir Šančių bendruomenei, ir kauniečiams.“
Be to, čia rodomi ir spektakliai, pavyzdžiui, S. Čėplos „Taikos diena“, ir filmai, tarkim, J. ir A. Mekų „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“. Pramogų būna ir mažiesiems – rodyta Saulės Degutytės „Eglė Žalčių karalienė“.
Muzikos mohikanas
Jeigu pasakymas, kad žmogų pažinsi pagal jo draugus, tikrai ką nors reiškia, tai nesunku suprasti, kad Gediminas Zujus ne veltui vadinamas Lietuvos muzikos mohikanu. Tarp jo nuopelnų ir pirmoji privati profesionali įrašų studija Lietuvoje.
„Uždirbę iš pirmų įrašų, nusipirkę pirmus užsienietiškus instrumentus, ėmėme kurti studiją Kaune, senamiestyje. Oficialaus pavadinimo gal ir neturėjo, kažkiek vadinome „MA Studio“. Tai reiškė „Midi Audio“, – tęsia G. Zujus.
Jeigu domiesi muzika ir augai Kaune, šis pavadinimas turbūt bus girdėtas, o man pokalbio metu atsiminimai tiesiog plūsta. Mano kartai „Midi Audio“ buvo vartai į muzikos atlikimo pasaulį: čia įsigijau savo pirmą instrumentą ir pirmas būgnų lazdeles. Bene visiems pažįstamiems tai buvo vienintelė vieta, kurioje galima pačiupinėti, išbandyti ir padiskutavus įsigyti įrangą tais laikais, kai visko jau buvo, bet dar gerokai mažiau.
Gediminas Zujus ne tik padarė, bet ir toliau daro didelę įtaką tiek Lietuvos muzikos pasaulyje, tiek ir už jo ribų. Mažame Šančių mikrokosmose ir didžiajame gaublyje. Kai ėjau Servitutų gatvės link, nebūčiau nė pagalvojęs, kad šio žmogaus darbai yra palietę ir mane, iš subkultūrų kilusį ir nieko nepasiekusį muzikantą. Visgi tuo šis miestas ir nuostabus: nuvykęs į Šančius gali susipažinti ne tik su grandais, bet ir, kaip pats sakė, dinozaurais.
