Pirmąkart šiame bute, kurio raktinis žodis yra „vaizdas už milijoną“, lankiausi praėjusių metų gegužės pabaigoje. Buvo saulėtas, šiltą vasarą pranašavęs vakaras. Tiesa, kopdama į Pelėdų kalną nė neįtariau, kad einu pas gitaristą Roką Jurkų. Tuomet su kolega ėmėme interviu iš jaunimo programos „Kylantis Kaunas“ vadovės Sandros Karnilavičiūtės – apie tai, kaip keičiasi Kaunas ir ji jame. Sandra tuomet minėjo, kad namuose būna retai, o štai jos kambario draugas Rokas kartais net rengia koncertus.
Jau tąvakar sužavėjo saulėlydžio laižoma fisharmonija. Ne kiekvienuose namuose aptiksi fisharmoniją, o greta jos – stalo futbolą. Čia pat – ant pjedestalo įkurdintas gėlių vazonas. Galbūt dėl tos išdykusios vakaro šviesos tuomet nesuerzino lentelės, kuriomis išklijuotos devyniasdešimtinius menančios arka ir virtuvė. Nustebino krosnis svetainėje – juk esame daugiabutyje! O galiausiai iš kambario išlindo ir Rokas. Prireikė dar kelių mėnesių, kad išvysčiau jį scenoje, o tuomet namie, ausinėse, pasitikrinčiau, kas gi tos „Mėlyno smėlio piramidės“, įrašytos į debiutinį gitaristo albumą, kuriame skamba Arvo Pärtas, Dušanas Bogdanovićius, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir kiti. Panirusi į melsvą melancholiją jau tvirtai žinojau, kad į tą butą A. Mackevičiaus gatvėje grįšiu jau su tikslu pašnekinti Roką.
Taigi tarpušventis. Prieš mano akis vėl pilkšvas plytinis daugiabutis, statytas Chruščiovo eroje, apie XX a. 7 deš. vidurį. Jis apsuptas tiek naujos architektūros, tiek tarpukarį, kai gatvė vadinosi Italijos, tiek ir senesnius, caro laikus menančių pastatų. Netoli – Juozo Zikaro namai-muziejus, šimtametė Kauno kolegijos Menų akademija, tai yra, Kauno meno mokykla, ir pirmoji Čiurlionio galerija. Pastarosioms plotą miestas skyrė anuomet atokų, anksčiau naudotą tvirtovės reikmėms. O dabar čia gyventi ir būti – jau prestižas.
Prestižas, nors ir slaptas, yra ir pro buto langus matyti filharmoniją, muzikinį teatrą, kitus istorinius Kauno pastatus. Užsikaitę arbatos su Roku ir fotografu Donatu migruojame į erdvią svetainę, kurios viduryje retoka, visai nesidabriška, dėl to taip senoviškai atrodanti eglutė. Pro langus vaizdo matosi nedaug, gal tik už 300 tūkst., nes, jei pamenate, gruodžio pabaiga Kaune buvo užpilta rūko puta. Klestelime į žalią, taip pat visai nemodernišką sofą.
Kaip tik per Kalėdas Rokui pavyko iš gerbėjų, draugų, o gal visgi nepažįstamų juo patikėjusių žmonių surinkti norimą sumą, skirtą išleisti naujam, jau vien Čiurlioniui skirtam albumui. Ir tai yra pirmas kartas šio kompozitoriaus muzikos atlikimo istorijoje! Plokštelė jau įrašyta ir greičiausiai pasirodys čiurlioniškųjų 2025-ųjų vasarą. Dairausi po svetainę – gitara atremta kampe, prie krosnies, o greta jos – nedidelis paveikslas. Čia Čiurlionio kūrybos aranžuotes gitarai Rokas ėmė užrašinėti prieš kelerius metus, dar studijuodamas Prancūzijoje, Lilio mieste, kuris savo studentiška atmosfera priminė namus. Kodėl čia? „Jei rimtai žiūri į šį dalyką, tai susirandi dėstytoją ir keliauji pas jį, – paaiškina. – Feisbuke pamačiau straipsnį, kad itin aukštai vertinamą GFA konkursą eilinį sykį laimėjo Judicaëlio Perroy mokinys, ir man pasirodė labai įdomu, kas tai per mokytojas.“ Sutapimas – J. Perroy tuomet jau buvo pakviestas į Baltijos gitarų festivalį Birštone, kuriame lietuvis, jau užsirašęs į jo stovyklą, su prancūzu susipažino gyvai. Tiesa, pasilikti Prancūzijoje nesvarstė, nes šaukė gimtasis Kaunas.
„Visada žinojau, kad noriu kurti Kaune ir būti su Kauno bendruomene, aš tiesiog geriau gaudausi, kaip čia vyksta gyvenimas, man svarbūs šio miesto kultūriniai ir istoriniai kontekstai – eidamas gatve, atrodo, suprantu nepažįstamuosius, ko niekada nejaučiau Prancūzijoje“, – šneka buto ant Pelėdų kalno gyventojas. Užaugęs Dainavoje ir Eiguliuose, iš kurių į J. Naujalio muzikos gimnaziją važinėti užtrukdavo nemažai laiko, Rokas nusprendė, kad nori būti arčiau centro ir veiksmo. Be to, jo šilutiškiai tėvai vaikystės namuose irgi nebegyvena, įsikūrė Kulautuvoje.
„Tiesiog buvo skelbimas. Atėjom, pasitikrinom, ir pasirodė, kad čia labai gerai. Pirmasis mano butiokas, jis irgi muzikantas, sakė, kad per brangu, bet vis tiek atėjom, ir visa kita, ką žiūrėjom po to, nebetiko“, – prieš daugiau nei ketverius metus vykusią buto (tiksliau, tai du į vieną sujungti sovietinio dydžio butai) radybų istoriją prisimena Rokas, įsitaisęs ant pagalvėlės su užrašu „Milan“. Kremtame kalėdinius meduolius, fone skamba „Garbanotas“. Prie patefono – vinilų krūvelė, išduodanti vyraujančias muzikines nuotaikas. Arčiausiai mūsų – Nancy Sinatra.
iš Jono Meko prisimokiau, kad nereikia išmesti daiktų, bet dabar jau pykstu ant jo, kad iš mano namų padarė šiukšlyną.
Klausiu Roko, ar tikrai, kaip Sandra pasakojo, čia būna koncertų. Keli nutiko, o klausytojų juose buvo gal tuzinas. Bet tai daugiau ekspromtas nei tradicija. „Man atrodo, gitara tokiems koncertams žiauriai geras instrumentas, nes jai nereikia akompanavimo, ją gali kur nori atsinešti, ir garso atžvilgiu ji ideali, gali jautriai suskambėti“, – Rokas nesako „ne“ ateities ekspromtams.
Mums – matyt, triukšmingai – artėjant prie miegamųjų zonos iš vieno kambario išlenda naujoji Roko buto draugė. Pasirodo, su Akvile esame pažįstamos – prieš kurį laiką ji dirbo mano dažnai lankomo kino teatro „Romuva“ kasoje. Interviu ekspromtu tapo pokalbiu apie naują Paolo Sorrentino filmą, kurį Rokas jau matė, o visi kiti – dar ne. Stovime tarp fisharmonijos ir stalo futbolo, ir jausmas – tikrai lyg kokioje „Kultūroje“, tik kad šviesu.
Už Roko nugaros – spinta, kurioje knygos, žurnalai, visokie buities rakandai. Pasirodo, tai – atiduotuvė, iš kurios gali pasiimti, ką tik nori. Dar vienas labiau viešai erdvei nei namams būdingas elementas. Bet garsiausiai apie tai, kad šis butas yra daugiau nei vieta valgyti ir miegoti, trimituoja ironiška instaliacija apie fortūną (taip, joje naudojami saldainiai „Fortūna“), kurią galima semti kibirais.
Ant fisharmonijos, kuri, pasirodo, gaminta XIX a. Prancūzijoje ir kurią pirmasis Roko kambariokas rado skelbimuose, siūlomą lyg dekoraciją, bet restauravo, – neseniai Lietuvoje viešėjusio Jacobo Collier muzikos natos. Pradedame šnekėtis apie tai, kas Rokui yra geras muzikantas. „Man svarbu, kai ne tik gerai groja, bet dar ir savo kuria, ir daro tai įdomiai. Kai aš mokiausi, atlikimas ir kompozicija buvo gana griežtai atskirti, tik vėliau sau pripažinau, kad kūryba svarbu, ir man reikėtų geriau gaudytis jos aspektuose, – atvirauja kaunietis. – Labai džiaugiuosi, kad Collier atvarė į Lietuvą ir galėjau jį pamatyti, įsitikinti, kad jis tik žmogus“, – juokiasi. Kad Rokas atviras įvairiam skambesiui, galiu paliudyti, nes vasarą sutikau jį vienos dienos festivalyje „Manifestas“, klausantis punktò.
Kuo toliau, tuo labiau muzikantui, pernai atšventusiam 25-ąjį gimtadienį, svarbesnė tampa aplinka, kurioje jis pats koncertuoja. Paklaustas, kuris viešas pasirodymas jam iki šiol įsimintiniausias, Rokas nė nemirktelėjęs atsako, kad Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus vidiniame kieme, ekspozicijoje „Kryžių Lietuva“. „Sakralu, tie kabantys kryžiai, nuo jų krentantys šešėliai…“
Su gitara Rokas dažniausiai leidžia laiką vienas, ir tai būna miegamajame. Ypač naktimis. „Kažką švelnaus.“ Mėgsta Eriką Satie ir baroko laikotarpį. Ir daug daug kitų. Pastaruoju metu miegamajame dažnai skamba „Ne me quitte pas“ – patikrinkite „YouTube“, kaip skamba dainos autoriaus belgo Jacquesʼo Brelio balsas, pritariant klavišams, o aš į „Kauno pilno kultūros“ instagramą turbūt jau įkėliau Roko blic pasirodymo atkarpą.
„Pirmiausia buvo tėvų impulsas – vedam tave į muzikalkę“, – santykio su gitara pradžią prisimena Rokas. Namie šis instrumentas jau buvo, juo šiek tiek grojo tėtis. „Gal tai buvo jo neišsipildžiusi svajonė – bet aš tik spekuliuoju. Dabar suprantu, kad man fantastiškai pasisekė. Muzika yra mano gyvenimo dalykas, o klasikinė gitara atrakina dar kelis lygius. Tai man ir meditacija, ir malda. Jei tik mažiau groju, jaučiu, kad savijauta prastėja.“
Vos grįžęs iš Prancūzijos, Rokas dirbo mokyklose, bet gavęs darbą teatre pedagoginę karjerą pristabdė. Neslepia, kad, nors toje aplinkoje daug žavių aspektų, pačių pradmenų mokyti jam nebuvo labai įdomu. Bet yra sulaukęs komplimento iš vienos mokinės, pasakiusios, kad užaugusi nori būti… gitaros mokytoja.
Vėl stovime prie fisharmonijos bendroje buto erdvėje, į kurią patenki iš visų kambarių, – tai ne koridorius, o kone aikštė. Šalia Collier natų – nedidelio formato Manto Valentukonio paveikslas, kuriame pavaizduotas rožinis dramblys. Ne tas, nuteptas Vytenio Jako, kurį Rokas mato keliaudamas darban į teatrą, nusileidęs vienais iš keliolikos Žaliakalnio laiptų, bet tas, kuris vienu metu gyveno to paties Jako įkurtoje Kiemo galerijoje. Paveikslą namo parnešė Akvilė, studijuojanti meno istoriją ir kritiką.
„Turbūt iš Jono Meko prisimokiau, kad nereikia išmesti daiktų, bet dabar jau pykstu ant jo, kad iš mano namų padarė šiukšlyną“, – į klausimą, ką reiškia jo namuose šen ir ten pakabintos ar vazose įstatytos džiovintos gėlės, kurių atsiradimo nebūtinai prisimena, atsako gitaristas. Po džiovintais gvazdikais įsitaisęs valgomojo stalas virtęs parodų vieta – čia eksponuojami trys nedidelio formato paveikslai. Dar viena, fotografijų, paroda – ant krosnies kamino. Čia suklijuoti polaroidai, kurių didžioji dalis nufotografuota čia pat, Roko namuose. Suprantu, kad jau įsijaučiau į žaidimą „įrodykime, kad šis butas nėra tik butas“. Todėl grįžtame į virtuvę, bet ir čia viskas lyg surežisuota.
„Atsivežiau iš Garliavos“, – ant palangės surikiuotus moliūgus moliūgėlius pristato Akvilė. Šalia jų – kačiukų puokštė. Šis tarpušventis tikrai labai šiltas, ir jei ne ta eglutė svetainėje, galėtum pagalvoti, kad jau kovas.
O kas tie rojaus sodai straipsnio pavadinime? Taip vadinosi paroda apie istorinius Lietuvos želdynus dailėje ir dokumentikoje, kuri Kauno paveikslų galerijoje veikė 1999 m. rugsėjo 16–spalio 16 dienomis. Rokas gimė spalio 5-ąją – taip, tų pačių metų. „Čia Žilinsko galerijoje pasiėmiau, tiesiog nurašyti plakatai, galėjom prisirinkti.“ Dar vienas plakatas, anonsuojantis 1999 m. Kaune vykusią parodą apie art deco, – koridoriuje. Toks kabo „Kultūroje“, ir staiga prisimenu, kad tokį buvau pasikabinusi savo kambaryje, kai dar mokiausi mokykloje.
