„Šį paveikslą tėvai gavo dovanų per vestuves. Jis kabėjo pas mus sode, prisimenu jaukią židinio ugnį ir tą akvarelę“, – stovėdamas prie parodai „Paveikslų paroda. V. K. Slavinskas“ paskolinto kūrinio sako jo savininkas Vytautas Paplauskas.
Kauniečio šeima – viena daugybės, kurių gyvenimą pažymėjo Viliaus Ksavero Slavinsko (1943–2023) akvarelės, vaizduojančios pajūrį. Dažniausiai – Kuršių neriją.
Esu įsitikinusi, kad V. K. Slavinsko darbą turėjo ir mūsų šeima – jei gerai pamenu, kai gyvenome Šilainiuose, jis kabėjo koridoriuje, ant lino audiniu išmuštų sienų. O gal svetainėje? Man labiausiai įsiminė „firminiai“ menininko debesys, lyg su spygliukais – tokį efektą bandžiau išgauti, kai jau vėliau lankiau dailės pamokas, bet, aišku, nieko nesigavo.
Būtent švelniai dygliuoti debesys mane pasitiko vos įžengusią į projektų erdvę „Avietė“, buvusią vaistinę Zanavykų turgaus pašonėje. Pamenu, sausį naujiena apie kuratorės Agnės Bagdžiūnaitės asmeninę iniciatyvą sukėlė tikrą pasiekiamumo audrą socialiniuose tinkluose – daug žaliakalniečių buvo nustebinti netikėto kultūrinio ėjimo.
Ir jie atėjo! Itin malonu buvo pirmosios „tikros“ Agnės kuruotos „Avietės“ (šioje vietoje pernai rudenį veikė Kauno menininkų namų ciklo paroda) parodos atidaryme pamatyti ne tik šiuolaikinio meno crowdą, bet ir šios istoriškai įkrautos Kauno dalies kultūros lauko senbuvius. Tai – netoli turgaus esančio pusiau slapto Poetų sodo (apie jį esame rašę sodams skirtame „Kaunas pilnas kultūros“, tekstą rasite čia) įkūrėjas poetas Edmundas Janušaitis, jo kaimynas ir pakeleivis skulptorius Sigitas Straigis, odos menininkė Gražina Kuprevičienė (daugiau apie jos kūrybą skaitykite čia) ir kiti, matyt, tolimiau ar artimiau pažinoję ir parodos „kaltininką“.
V. K. Slavinskas, tiesa, gyveno kitame Žaliakalnio gale, prie Kauno sporto halės – „Avietės“ įkūrėja parodė neseniai darytų jo namo, kuriame, legendos eina, veikė ir neoficiali galerija, nuotraukų. Rodosi, jokio judesio nuo pat tapytojo mirties čia nebūta. Net keista – juk menininkas buvo itin produktyvus, surengė per 120 solinių parodų, kurių paskutinė 80-mečio proga vyko Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Akvarelė Slavinską lydėjo nuo kūrybinio kelio pradžios, vėliau peizažų siužetus ėmė keisti abstrakcijos, o arsenalas pasipildė kitomis technikomis.
Slavinsko akvarelė kabėjo ir Agnės Bagdžiūnaitės namuose, ir dar šimtuose (na, gal ne tūkstančiuose?). Visgi būtent jos vaikiškas smalsumas ir dėmesys detalėms po daugelio metų, tapus meno lauko dalyve, įvaldžius įrankius ir žodyną, įgavo konceptualaus įvykio formą. Socialiniuose tinkluose paskelbusi atvirą kvietimą paskolinti paveikslų – ir pasidalinti jų atsiradimo namuose istorijomis – kuratorė neslėpė nesitikėjusi, kad atsiliepusių bus tiek daug. Ir toliau rašo, siūlo!
Vieną eksponuojamų kūrinių net galite įsigyti – kaina, beje, šiandienos kontekste labai prieinama, ir tai kelia naujų klausimų. Juk nostalgija madinga, galbūt ją įkainoti reikėtų atitinkamai? Visgi ar prieš trejetą dešimtmečių į tinklainę įsirėžę motyvai laikytini nostalgijos elementu? Gal tai tiesiog saugi erdvė atminčiai, veikianti taip raminančiai, kaip kokia „Merkurijaus“ fotografija? Ir gal istorijos, kartu su tabako dūmais it kirvarpos pragraužusios grubokus medinius rėmus, net brangesnės už popieriuje meistriškai paskleistą vandeningą dažą? Juk be istorijos apie vestuves, įkurtuves ar kitą progą, kuria paveikslas kažkur atsidūrė, jis kuriame nors sendaikčių turguje galėtų būti įvertintas ir kokiais dešimčia eurų.
Naujosios meno erdvės nedidelės, tad ekspozicija išties tanki, sodri, ir jūros vėjas čia tikrai buvo jaučiamas. Ypač vakaro viešniai Barborai Valiukevičiūtei stryku palietus smuiko stygas ir padovanojus susirinkusiesiems šiek tiek Bacho. Jei Zanavykų turgaus vietinių nestebindavo su krepšeliu nasruose bėgiodavusi senbernarė bitė (bronzinė jos skulptūra, išlieta Luko Šiupšinsko, stovi priešais vitrininį „Avietės“ langą), gal ir klasikinė muzika, besiliejanti iš buvusios vaistinės – kažkas lyg specialiai šiai vietai sukurto?
Visgi kiek tų Kuršių nerijos peizažų prilieta? Kur juos reikėdavo įsigyti prieš dovanojant – ar visi eidavo pas Slavinską į namus? Kuri akvarelė ant kauniečių sienos nutūpė pirmoji, kuri – paskutinė? Toks laisvas priėjimas prie kultūrinio Kauno audinio dalimi tapusio menininko ir jo palikimo – gaivus ir todėl budinantis už klaustukus atsakingą smegenų dalį.
P.S. Jau pasidalinus įspūdžiu iš parodos atidarymo instagrame brūkštelėjo bičiulė – pasirodo, jai, klaipėdietei, draugai Slavinsko darbą įteikė 2001-aisiais – kad Kaune turėtų jūrą…
Paroda veiks iki gegužės 20 d.
III – VI nuo 15 iki 18 val.
Parodų erdvę „Avietė“ rasite Zanavykų g. 25
