„Birute, labai sveikinu, ar galime ateiti pas jus į svečius?“ – „Į „Aurą“?“ – „Ne, ne, pas jus į namus, į Lelijų gatvę.“ – „Tai kad aš „Auroj“ gyvenu…“ Prireikė net ne vieno skambučio, kad su Svetlana Batura, gerai pažįstančią šokio, taigi ir „Auros“, fotografavimo specifiką, įsiprašytume pas šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatę, šokio teatro „Aura“ įkūrėją, choreografę Birutę Letukaitę.
Ji neapsimetinėjo – savo bute pirmame tarpukarinio namo Žaliakalnyje aukšte praleidžia nedaug laiko, visos dienos skirtos repeticijoms ir nesibaigiantiems reikalams, vakarai – spektakliams ir kultūros renginių lankymui. „Einu, kur pakviečia, nors renginių jau gal ir per daug, o gerų – mažai“, – paklausta, ar nepabosta visur dalyvauti, nes Kaune Birutę sutiksi dažnai, korektiškai atsako ji. Pareigos jausmo, užsispyrimo, kūrybinio polėkio ir žavesio moteriai gali pavydėti daugelis. Tiesą sakant, tik dabar, neoficialioje ir nedarbinėje aplinkoje, Birutei stovint savo virtuvėje ir šypsantis, suprantu, kad ji labai panaši į Catherine Deneuve. Gal tai žvilgsnis, kuriame telpa pasitikėjimas savimi, patirtis, užtikrintumas ir taip pat jaunatviškas gebėjimas žavėtis, kai objektas to vertas.
„Visą laiką – Žaliakalnyje, tik anksčiau Molėtų g. 8, o pradinėje mokykloje gyvenau Vaisių gatvelėje, kur „kompotas“. Svajodavau, kad per Vaisių gatvę važiuotų autobusai – na, kad būtų didelė gatvė“, – savo gyvenamųjų vietų sąrašą išberia kaunietė. Dabartiniai jos namai, kuriuose užaugo ir dabar po pasaulį keliaujanti duktė Gabija ir kaip tik mums svečiuojantis grįžęs sūnus Ugnius, paveldėti iš mamos. Dar buvo trumpas epizodas kooperatiniame bute. Nors gyvena istorijų kupiname kvartale (apie netolimą Žemuogių gatvę jos gyventoja Gabrielė Gudaitytė pernai išleido knygą, o Birutės kaimynė Aistė Ramūnaitė žurnale viešėjo praėjusių metų spalį), sakosi kaimynų nelabai pažįstanti.
Jau buto lauko durys ir stakta – ryškiai mėlynos, o įėjus į vidų akys raibsta nuo spalvų spalvelių, siluetų (dažniausiai šokėjų), žiedų, kriauklių, žvakių, stiklo, paveikslų, atvirukų, akreditacijų, kvepalų, tekstūrų ir kultūrų. Taip, čia tikrai Birutės Letukaitės namai.
„Kaip aš galiu išmesti? Gaila ir gražu. Žiūriu į puokštę ir prisimenu spektaklį, po kurio ją gavau – kiekvieną judesį“, – atsakymas pasigirsta dar nespėjus užduoti klausimo, ar visas gautas gėles džiovina. Ant sienos kabo net įrėmintas jos tunikos atspaudas, sukurtas Jūratės Rekevičiūtės. Tiesa, menininkė norėjo suknelės, bet choreografė nesutiko, sakė, duosiu šokėjos tuniką. „Kaip jus norėjau į teatrą vestis, taip ir su ta tunika.“
„Čia Vaisių gatvės namelis, čia parsivežiau iš Turkijos, o čia sovietų laikais važiavom į Drezdeną, į kursus, užėjau, pamačiau Degas balerinas, o dieve!“ – oranžiniame koridoriuje tankiai sukabintus paveikslus ir reprodukcijas komentuoja šeimininkė, parodydama ir dukters dailės mokykloje nulipdytą daiktelį. Net užuolaidos svetainėje vos atkūrus Nepriklausomybę parsivežtos iš Duisburgo, iš šokio festivalio, tiksliau, iš sendaikčių turgaus. „O dieve!“ – Svetlana irgi aikteli – pamačiusi savo darytą nuotrauką, panaudotą atvirlaiškiui, kurį Birutė irgi nusprendė pasilikti. Pasiliko ji ir Seišeliuose surinktas kriaukles, kurias teko parsivežti sūnaus gitaros dėkle, jam tai nebūtinai žinant, ir Australijoje pirktą skėtį su Degas balerinomis, kurio iki šiol nepametė.
„Iki ryto pintereste“, – prisiminusi, kaip rengėsi savo miegamojo pertvarkymui, kaip svarstė, ką gi čia padarius, kvatoja Birutė. Šviesus kampinis kambarys – jos susikurtos valdos. Čia kabo Aldonos Gustas grafika. Su šia menininke choreografę sieja kūrybinis ryšys – „Auros“ spektaklis „(M)eilės (m)eilėse“ įkvėptas išeivės darbų. Tai miegamajame Birutė „priima poziciją“ grįžusi po spektaklių, repeticijų ar renginių. Tada darbas feisbuke – juk reikia viską sudėti, paskelbti, prieš tai nuotraukas patvarkyti, apkirpti, pašviesinti: „Žiūriu, jau pirma, antra, trečia, ketvirta valanda…“ Bet svarbiausia – išmiegoti bent šešias valandas.
Prisėdusios virtuvėje, laukdamos arbatos, pro langą žvelgiame į sodą, kuriame auga garsioji magnolija. Garsioji, nes Birutė mėgsta jos žiedais pasidalinti feisbuke. Pasirodo, ilgus metus prie namo buvo tikros džiunglės, bet sodą suplanavo, magnoliją ir kitus augalus pasodino seni Birutės pažįstami, šeima, kurių dukros kadaise lankė „Auros“ studiją. Neįmanoma pamatuoti moters užsidegimo įkurti studiją, mokyti šokio kitus, auginti naują kartą, o tuomet dar ir dar vieną, poveikio Lietuvai. Ne tik šokiui, kurio samprata eilinio kultūros renginių lankytojo sąmonėje suformuota „Auros“, nors ir be jo bent jau Kauno miesto gyvenimas sunkiai beįsivaizduojamas. Jei kokiame nors svarbiame atidaryme šoka ne tarptautinė „Auros“ trupė, tai joje šokusių choreografės ar choreografo suburta trupė. Profesionaliais šokėjais netapę „Auros“ auklėtiniai, dirbantys įvairiausiose srityse, vis tiek į gyvenimą išsinešė šį tą birutiško, padedančio neapkiausti.
„Aš turbūt perdegiau“, – paklausta, ar jau apsiprato su nauju Nacionalinės premijos laureatės titulu, nutęsia Birutė. Suprantama, juk šiam, aukščiausiam Lietuvoje, įvertinimui ji buvo nominuota net keturis kartus. „Esu rašiusi – kas yra blogai, ko dar norite? Nebežinau, ką dar padaryti daugiau, ir viską dariau pirmąkart. Kaip kadaise rašė Vita Mozūraitė, Letukaitė – ledlaužis.“ Iš tiesų, toliau lyg ir nėra kur, bet sustoti ar, neduok dieve, išeiti į pensiją irgi nėra jokių galimybių.
Prieš porą dešimčių metų pradėtą remontą Birutė pratęsė tik prasidėjus pandemijai, atsiradus vos vos laiko – tuomet užbaigė du kambarius ir vonią, nors jaudinasi, kad tvarkyti dar yra ką. Po remonto rankdarbiams iškeliavo ir daug tuščių kvepalų buteliukų, ir džiovintų gėlių miškas. Bet gėlių ir dabar daug, jos traukia akį – nes daug spektaklių, daug progų, kuriomis žmonės apdovanoja. Birutės gyvenimas yra pilnas, šiemet laukia 35-asis festivalis „Aura“, o iki jo – premjeros, gastrolės. Viena ilga ilga darbo diena. Bus specialus kūrinys Čiurlionio metams – su Kauno miesto simfoniniu orkestru trupė interpretuos „Jūrą“, tik apie jūrą ir pasaulio dabartinę būseną kalbės jau iš šiuolaikinio žmogaus prizmės. „Kai Čiurlionis rašė savo nuostabią muziką, situacija buvo visai kita. Jūra irgi buvo nuostabi, o dabar? Kiek visko pasaulyje įvyko per šitą laiką? Koks kontrastas tarp Čiurlionio grožio ir mūsų gyvenimų!“ – būsimą trupės pasirodymą, kuriamą jau viename festivalyje rodyto pastatymo pagrindu, balsu eskizuoja choreografė.
Ar galėtumėte patikėti, kad Birutė dalyvavo ir Čiurlionio 100-mečio renginiuose? Metas atversti kalendorių tuos pusšimtį metų atgal ir pasiaiškinti, kas lėmė, kad ji gyvenimą paskyrė būtent šokiui. Atsakymas mane nustebina: „Šeštoje klasėje, pamačiusi filmą „Mano kvailystės istorija“, aš nusprendžiau tapti aktore.“ Pirmiausia į aktorinį įstojo… kartu Kiros Daujotaitės išraiškos šokio trupę „Sonata“ lankiusi draugė Dalia Storyk. Nors Birutei ji buvo sakiusi, kad rinksis bibliotekininkystę! „Aš čiut nenuvirtau nuo laiptų.“ Birutė ir Dalios sesuo Nijolė nenorėjo pasiduoti – net į Panevėžį pas Miltinį važiavo ir bandė patekti į jo kursą…
„Aktorinis ir konservatorija man buvo kaip kita planeta. Tie, kurie ten studijavo, atrodė iš kito pasaulio, į kurį patekti ir tą gyvenimą gyventi buvo mano didžiausias noras“, – svajonę prisimena Birutė. Galiausiai, priartėjus jau kitiems stojamiesiems, ji pasidomėjo, kur paduota mažiausiai prašymų, ir įstojo į bibliotekininkystę. Dar buvo bandymas siekti manekenės karjeros, ir, vos tik nusišypsojo sėkmė ir prisireikė kraustytis į Vilnių, Birutė suprato, kad jos vieta – ten, kur „Sonata“. Įsidarbino baigusi studijas dabartiniame Ąžuolyno bibliotekos Meno ir muzikos skyriuje, modernistiniuose rūmuose K. Donelaičio g. 8: „Tai buvo Giedriaus Kuprevičiaus laikai, į jo renginius susirinkdavo minios.“
Skyriaus kolegos Čiurlionio 100-mečiui parengė programą ir pakvietė „Sonatą“, kad atliktų pagal „Zodiaką“ sukurtą šokį. „Ir mes važiavome po visą Lietuvą, jie skaitė literatūrinius intarpus, o mes šokome, man tai buvo viršūnė – būti scenoje!“ Vadovė tuomet joms sakydavo: „Mergaitės, turite prašyti, kad šokio menas būtų lygiavertis teatrui ir kitiems menams.“ Birutė juokiasi, kad nelabai suprato, ko ir dėl ko turi prašyti, bet, matyt, „Auros“ sėkla pasėta tuomet. O nuvykusi į jau minėtą Drezdeną pamatė, kiek toli per visą okupaciją nuėjo pasaulis ir kas iš tiesų yra modernus šokis. „Pagalvojau, reikia kažką daryti, reikia vytis.“
Atsiskirti nuo „Sonatos“ Birutę motyvavo ir tai, kad ji norėjo daugiau, negu iš jos reikalavo. Po dešimties metų studijoje jau matė jos realybę, minusus, ribas. Taip 1980 metais įkūrė „Aurą“. „Daugiau man niekas nebuvo svarbu.“ Kurti tai, ko nebuvo, dirbti po darbo, kai tikrai ne visi artimieji palaikė, buvo svarbiau nei XX a. 9-ojo dešimtmečio visuomenėje vyravę stereotipai. „Atrodė, ten nenueisi – sugrius.“
Skambantis ir skambantis, į „Aurą“ viliojantis, apie susitarimus primenantis Birutės telefonas rodo, kad ir šiandien visa kita nelabai svarbu. „Atrodo, gyvenu vis tą pačią dieną, tik greitis nebe tas. Neseniai supratau, kad paskui jaunus savo šokėjus sunkiai spėju, bet ne dėl to, kad jie taip greitai lekia.“ Dar pora Svetlanos apgalvotų kadrų, dar kelios istorijos, ir viskas, turime išlydėti laureatę jau į kitą interviu.
P. S. Norite blynų, kuriuos Birutė kepdavo Ugniui prieš pamokas, recepto? Tereikės miltų, vandens… O iškepus – grietinės ir obuolienės iš Birutės sodo obuolių, net pačių mažiausių, kurie irgi verti būti ne išmesti, o sunaudoti. „Nes man jausmai sukildavo – lyg jie gyvi… Per naktis pjaustydavau tuos obuolius. Suverti į puodą, užpili cukrum ir verdi. Dabar tų blynų nebekepu, nes pusryčių nevalgau.“
