Iš vaikystės kultūrinių gastroliavimų Kaune geriausiai prisimenu senovinį, galbūt kinišką, porcelianą pirmame M. Žilinsko dailės galerijos aukšte ir medžiagines šliures Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje. Taip, jas kažkodėl daug ryškiau nei pačias iškamšas, į kurias paspoksoti periodiškai nueinu ir šiais laikais. Šliurių nebeliko, šiuolaikiniuose muziejuose, jei prireikia, naudojami mėlyno polietileno antbačiai.
„Mokslo saloje“, kuri oficialiai vadinama mokslo ir inovacijų centru, antbačių neprireiks. Įdomu, kokias detales iš apsilankymų joje kokiais 2074-aisiais atsimins dabartiniai šešiamečiai, mąstau, pavydžiai dairydamasi po vidines pastato erdves. Jose stebėtinai šviesu, nors už lango – neprašvintanti lapkričio (lankiausi čia dar iki atidarymo, kuris įvyko gruodžio 12-ąją, – aut. past.) diena, o pagrindinėje salėje atjungta elektra. Rengiamasi atidarymui. Pastato išorę jau keliskart spėjau apvaikščioti, juk dar gerokai iki oficialios inauguracijos naujausias Nemuno salos objektas spėjo tapti instagramo hitu.
Būti dėmesio centre, tapti šiuolaikinio save kuriančio Kauno simboliu – šio projekto genuose, tai buvo įrašyta architektūrinio konkurso užduotyje, kaip ir reikalavimas pastatą integruoti į žalią salos kontekstą. Paprastai tariant, kad jo nesimatytų nuo Karaliaus Mindaugo prospekto. Pavyko. Vieną iš nedaugelio Kaune išties tarptautinių konkursų, kuriame dalyvavo apie 140 komandų iš 40 šalių, laimėjo Ispanijos ir Australijos architektų studija „SMAR Architecture studio“ su projektu „Sun never sets for science“, o bendraautoriais tapo kauniečių architektų biuras „G. Natkevičius ir partneriai“. Nors įprasta, kad tai, ką išvystame atidarymo dieną, būna gerokai žemiškiau, nei prieš keletą metų vaizduota pasiūlymuose, šįkart taip nenutiko.
„Projekte nurodyta, kad reikia lenktų berėmių stiklų, kurių aukštis – 7,5 metro. Paprastai Europos gamintojai gali pasiūlyti 6 m ilgio stiklus. Ilgokai pavargome, bet radome, kas galėtų padėti“, – šypsosi „Mokslo salos“ vadovė Aistė Lukaševičiūtė. Ji šiame projekte yra nuo idėjos užuomazgos, nuo tada, kai dirbant Kauno miesto savivaldybės administracijoje teko įrodyti, kad mokslo populiarinimo centras turi būti įkurtas Kaune, o ne sostinėje.
„Per tuos metus nenutolome nuo pirminės idėjos – visa ko centre yra žmogus. Tai ir senoviškai skambanti mintis, bet aktuali ir dabar, kai klesti individualumas ir asmenybės kultas. Gerai, tu – centre, so what? Vadinasi, turi prisiimti atsakomybę už tai, kad esi pagrindinis“, – dėsto Aistė, kviesdama akimis aprėpti daug prasmių savyje talpinantį 27 metrų skersmens diską. Stovint pastato viduje instagramiškasis diskas atrodo dar įspūdingiau – smegenys atsisako suprasti, kaip jis pakabintas. Meistriška.
Galiu lažintis, kad architektūrinės ekskursijos po „Mokslo salą“ bus labai populiarios. Nors Aistė moja, kad eitume toliau, prie dar vieno apskrito objekto, šiuo metu vienintelio Lietuvoje planetariumo, man niekaip nepavyksta atitraukti akių nuo visas lubas dengiančios sidabriškos akytos medžiagos. Pasirodo, tai aliuminis, kuris buvo pilamas į rūgštį ir todėl tapo porėtas. „Primena „Interstellar“, tiesa? Ir akustinės savybės labai geros“, – pastebėjusi susižavėjimą tarsteli mano gidė.
„Vaikai į mūsų čia pristatomas idėjas reaguoja kitaip nei suaugusieji, ir labai gerai, kad jie reaguoja, nes mes juk kuriame iš žinančio žmogaus perspektyvos“, – neslepia Aistė. Anot jos, įrengiamos „Mokslo salos“ apžiūrėti atėję suaugusieji iškart domisi, kaip gi čia viskas padaryta, kur čia ta gili mintis. O vaikams labiausiai patinka grindimis groti „Du gaidelius“. Aistei irgi. Čia prisimenu, kad Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje yra labai visų mėgstami grojantys laiptai.
Ne taip seniai inovatyvumas muziejuose ir kitose panašiose įstaigose buvo matuojamas ekranų, geriausia – liečiamų, skaičiumi. Čia „Mokslo sala“ yra žingsniu priekyje – ekspozicijos techninėje specifikacijoje buvo numatytas maksimalus ekranų skaičius. Jie čia naudojami daugiausia tam, kad būtų patogu pateikti duomenis, kinetinę informaciją, vaizdžiai aiškinančią, kaip veikia dalykai dalykėliai. Nors informacija „Mokslo saloje“ nėra esmė, jos pasaulyje jau yra per daug. Svarbiau yra kelti klausimą kodėl.
„Tik nedidelė dalis eksponatų yra liečiami ekranai, kuriuose žaidžiamas žaidimas, ir vis tiek prireiks rankų darbo – štai, turime vaikų jau pamėgtą žaidimą apie trikdžius. Pavyzdžiui, nors kelias yra būdas sujungti Kauną su Vilniumi, stirnoms tai yra trukdis. Tik 7 proc. žemės paviršiaus – pavyzdžiui, teritorijos Sibire – suskirstyta ne mažesniais nei 100 × 100 km gabalais. Tai va, siūlome misiją – padėti pereiti kelią varliukui“, – sako Aistė.
„Ar žinai, kiek vandens reikia tam, kad išgertum vieną puodelį kavos? 140 litrų“, – man pristatomas dar vienas eksponatas iš mokslo ir inovacijų centro vadovės mėgstamiausiųjų sąrašo. Taip, ūkininkams ir kavos pramonei reikia 20 tonų vandens, kad parduotuvėje galėčiau įsigyti kilogramą kavos. Nuo 1900 metų vandens suvartojimas išaugo šešiskart. „Mokslo saloje“ galėsite pabandyti pripumpuoti tiek vandens, kiek jo reikia užauginti 5 gramams įvairių maisto produktų. Viskas turi kainą.
Iš esmės „Mokslo sala“ – į moksleivius orientuota vieta, 7–14 metų vaikams skirtos septynios nuolatinės ekspozicijos dalys: „Žmogaus kūnas ir sveikata“, „Maistas“, „Gamta ir aplinka“, „Atliekos ir tarša“, „Energija“, „Transportas“, „Komunikacija“. Bet atėjus su šeima juk norisi veiklų visiems jos nariams, o ir erdvių adekvačiam poilsiui. Tad dalykas, tiesiogiai nesusijęs su ekspozicija, bet man pasirodęs labai inovatyvus, – dvi kavinės. Tai yra, viena – pasiekiama ir neperkantiems bilietų, o kita – pačioje ekspozicijoje, prie aštuntosios, ikimokyklinukams skirtos, labiau pramoginės ekspozicijos dalies. Dar yra STEAM laboratorijos, o ir erdvė laikinoms parodoms, kurios galės būti rengiamos išorinių operatorių, tai yra, meno ir kultūros kūrėjų, įstaigų, prodiuserių. Manau, norinčių atsiras nemažai.
Pagrindinėje „Mokslo salos“ ekspozicijoje – 140 eksponatų, kuriuos verta ne tiesiog prabėgti, bet kūnu ar bent smegenimis patirti. Yra ir verčiančių išties susimąstyti apie tai, kur link veda nuolatinis progresas, ir tai – dar viena inovacija. Pavyzdžiui, ar turite atsakymą į klausimą, kada žmogus nustoja būti žmogumi. Tai yra, kiek žmogaus kūno dalių galime pakeisti dirbtinėmis, kol pradėsime jį vadinti robotu? Kas bus kaltas dėl avarijos, į kurią papuls autonominis automobilis? Arba – kaip svajonę gyventi kuo ilgiau galime suderinti su ribotais resursais ir gyvenimo kokybės klausimu?
Simboliška, kad sovietų okupacijos metais Nemuno saloje, toje vietoje, kur iškilo naujasis statinys, buvo sąvartynas, kuriame kaupėsi neirstančio plastiko kalnai. Apie rūšiavimą ekspozicijoje irgi teks pagalvoti, o apsisprendus paspausti atitinkamą mygtuką, kad jūsų pasirinkimas nukeliautų iki jį vizualizuojančios „Salos širdies“.
Tik grįžusi iš salos į žemyną suprantu, ką savo ambicija, kurios kvapas tvyro ore, „Mokslo sala“ man primena. Žinoma, ispano Santiago Calatravos projektuotą Ateities muziejų (Museu do Amanhã), esantį Rio de Žaneiro (Brazilija) uoste. Į vandenyną žvelgiantis už savo sėkmingą bei įtraukią veiklą susilaukęs ne vieno oficialaus apdovanojimo muziejus, kaip deklaruojama jau pavadinime, kviečia kūrybiškai projektuoti tai, kaip gyvensime po pusšimčio metų. Iš esmės „Mokslo sala“ kelia sau tokį patį iššūkį. 2074-aisiais Kaunas (o ir visas regionas) iš tiesų skins vaisius to, ką čia patirs, kuo nustebs, kokius moralinius klausimus sau kels dabarties vaikai.