„Aš panašesnė į močiutę nei į mamą“, – sako Vytautė Trijonytė. Jos močiutė Danutė Kastutė Eidenienė nuo 1964 m. balandžio dirbo kojinių fabrike „Koton“ (anksčiau „Cotton“) Šančiuose, o šiandien ramiai pensininkauja viename Dainavos daugiabučių.
Moteriškos kojinės ir sovietinė okupacija, grožio ir moteriškumo samprata už geležinės uždangos, vyresniosios ir jaunosios kartų santykiai kaip istorinių lūžių pasekmės – šiandien Vytautei, gimusiai jau atkūrus Nepriklausomybę, visa tai įdomu. Jungtinėje Karalystėje ir Belgijoje fotografiją studijavusi menininkė neseniai pristatė dar vykstantį meninį tyrimą „Kotonas“, kuriame ir narplioja visus šiuos klausimus.
Viskas prasidėjo nuo Vytautės tėčio, kuris sutiko būti jos fotografinio projekto „Homo (Sovieticus)“ pagrindiniu veikėju. Artimas ryšys su šeimos nariais, gyvenusiais okupacijos sąlygomis, jų prisiminimų tyrinėjimas ir vertinimai svarbūs siekiant suvokti, kaip iš tiesų viskas vyko, kaip reikėjo elgtis. Vėlesni projektai buvo mažiau asmeniški, bet vis tiek apie praeitį.
„O tada atėjo suvokimas, kad močiutė negyvens amžinai. Panorau įprasminti jos istoriją. Nors močiutei ji neatrodė įdomi“, – tai, kaip nusprendė į savo kūrybą įtraukti ir mamos mamą, prisimena Vytautė. Ši močiutė, kitaip nei tėčio tėvai, gyveno Kaune, tad, atvirkščiai nei daugeliui vaikų, Raudondvaryje augusiai mergaitei „kaimas“ iš tiesų buvo miestas, kuriame buvo smagu leisti vasaras.
Nežinau, kodėl nedavė valytojos darbo. Gal todėl, kad buvau graži.
„Kotone“ dirbančios močiutės Vytautė nepamena – kai gimė, sovietinėje darbo knygelėje jau buvo atliktas paskutinis įrašas, liudijęs, kad 1993 m. gegužę pildymas nutrauktas, išduotas valstybinio socialinio draudimo pažymėjimas. Bet komiškais nutikimais Danutė su anūke mielai dalindavosi. Antrojo pasaulinio karo metais gimusiai moteriai kojinių fabrikas buvo pirmoji ir vienintelė darbovietė. Ji buvo atsakinga darbuotoja – knygelėje ne vienas įrašas apie premijas už „gerus gamybinius rodiklius“, „aktyvų darbą kovoje su turto grobstymu“, „sąžiningą darbo atlikimą“. Nors priimta manyti, kad tais laikais visi vogė, sukosi ir kitaip prisidūrinėjo, Vytautės močiutė – ne iš tokių. Netgi sako, kad žmonės laikydavo ją šnipe, nes nevogdavo.
„Nežinau, kodėl nedavė valytojos darbo. Gal todėl, kad buvau graži. Taip sakydavo žmonės“, – jau suaugusiai anūkei, paprašiusiai pasidalinti atsiminimais apie darbą fabrike, pasakojo močiutė. Ši mintis cituojama nedidelio formato leidinyje, kuris taip ir vadinasi – „Kotonas“. „Padovanojau jį močiutei per praėjusias Kalėdas, džiaugėsi, nors gal vis tiek iki galo nesuprato, kas čia tokio, kodėl kam nors įdomi jos istorija“, – ziną primenantį leidinį pristato Vytautė.
Leidinys iliustruotas pačios fotografės sukurtais vaizdais – ji nusivežė močiutę į Šančius, pasivaikščiojo po „Kotono“ fabriko kompleksą. Močiutei daug kas atrodė pasikeitę, stebino nauji priestatai. Senų fotografijų leidinyje nedaug, o to priežastis labai paprasta – močiutė visas tiesiog sudegino. Užliejus butą ir prisireikus kraustytis kitur, jai nepasirodė svarbu išsaugoti prisiminimus, kuriuos stropiai fiksavo jos vyras, pats fotografas, supratęs dokumentavimo svarbą. „Kilo šaršalas, apėmė toks bendras nusivylimas“, – prisimena Vytautė, faktą, kad senas nuotraukas močiutė sunaikino, netyčia išdavusi savo mamai, kuriai viską kaupti ir saugoti labai svarbu.
Klausiu, ar močiutė dar mažai Vytautei buvo moters idealas. „Mano močiutė buvo stipri moteris. Gal net ne visai moteriška pagal standartus. Ir ji, ir aš vaikystėje buvome išdykusios. Ir vėliau ji nebuvo dama, poniutė. Labiau žaisminga. Tai man imponavo, ji mane net keiktis išmokė ir patardavo, kaip paerzinti vyresnę sesę.“
Dar vienas tyrimo elementas – apklausa, kurioje įvairaus amžiaus moterys pateikė asmenines sampratas, ką reiškia būti moterimi. Pateikiami tik atsakymų fragmentai, bet ne kontekstas – nematome pašnekovių amžiaus, profesijos. „Moteris – tai šviesi viltis, kad ir kiek ji turėtų daug išgyvenimų, patirčių, netekčių, aukštumų ir nuopuolių, ji visada švytinti savo energija, šiluma, jaukumu, o svarbiausia ŽMOGIŠKUMU“, – teigia viena respondentė. Įdomu, ar apklausa būtų kitokia, jei močiutė būtų dirbusi, tarkime, „Inkaro“ fabrike ir gaminusi ne kojines, o sportbačius. „Taip, tai laimingas atsitiktinumas, produkcija prideda šarmo, bet jei močiutė būtų gaminusi varžtus, man vis tiek būtų įdomu, juk esmė ne produktas, o žmonių buvimas ir jo pėdsakas“, – atsako menininkė.
„Kotono“ meninio tyrimo dalis yra ir žurnalų „Tarybinė moteris“ skaitymas. Kai Vytautė surengė pristatymo vakarą Kauno menininkų namuose, kuriuose kelias savaites rezidavo, storus segtuvus su senais žurnalais sklaidėme visi kartu. „Tai man leido geriau suprasti okupacijos metus, to meto žmones, tuo pačiu paaiškino ir šiandien vis dar gajų stereotipų apie moteriškumą kilmę“, – sako Vytautė. Anot kūrėjos, „Tarybinė moteris“ savo laiku buvo fenomenas, geidžiamame, skaitomame žurnale skelbiami tekstai, tiek propagandiniai, tiek šviečiamieji, turėjo didelę reikšmę. Dabartinius moteriškus žurnalus Vytautei vertinti sunku, jų neskaito būtent dėl to, kad nemato vertės ir prasmės: „Šiandien turime daug kitų šaltinių, kurie pakeitė vieno žurnalo tiesą.“
Kaip ir kituose dideliuose fabrikuose, „Kotone“ virė savos tradicijos, baliai, susirinkimai (apie Kauno industrijos žmogiškąjį veidą pasakoja kuratorės Auksės Petrulienės vedama platforma „Mažosios istorijos“, labai rekomenduoju, – red. past.). Buvo išleista net „Kotono“ knygelė, kurią išsaugojo močiutės bendradarbė. Tiesa, su kolektyvo narėmis Danutė neišlaikė stipraus ryšio, išėjusi iš darbo tapo gerokai ramesnė ir uždaresnė. „Nors, kiek pasakojo, 9 dešimtmetyje veikė viską – buvo aktyvistė, Sąjūdžio narė, visuomenininkė, interviu davė, tik jo niekaip nerandame, nes tiksliai nepamena, kas tą pokalbį spausdino, galbūt „Komjaunimo tiesa“, – juokiasi Vytautė. Čia verta paminėti, kad kaunietė dirba Ąžuolyno bibliotekoje, kurioje saugoma daugybė tomų lietuviškos periodikos. Tikiuosi, kitame „Kotono“ pristatyme jau perskaitysime ir istorinį pokalbį.
Klausimą, kodėl tai turėtų būti įdomu kitiems, pati sau užduoda ir Danutės anūkė, neslepianti, kad dvejonių kyla. Visgi tiki, kad jai ši istorija įdomi ne tik dėl to, kad „Kotone“ dirbusi kaunietė yra jos giminaitė. „Man įdomu, kaip praeitis prisideda prie dabarties. Tai gali paskatinti ir kitus pasigilinti į šeimos archyvus, suteikti istorijoms naują prasmę ir reikšmę.“
Ar projektas „Kotonas“ jau baigtas? Ne. Reziduodama KMN Vytautė bandė atitolti nuo to, kas jau sukurta ir ištirta, nes nesijautė atskleidusi tai, ką norėjo. Planuose – močiutės atsiminimų atkūrimas priešais fotoaparato objektyvą. Taip pat į saugyklas dar ne metas grąžinti „Tarybinės moters“ komplektus – galbūt garsiai skaitomi žurnalo straipsniai taps garso meno projektu. „KMN kuratorei Agnei sakiau, kad greičiausiai „Kotonas“ bus mano gyvenimo projektas, jame dar labai daug ką turiu nuveikti, dar ne iki galo papasakojau močiutės istoriją, o gal dar neradau geriausio būdo tai padaryti“, – sako Vytautė.
Vytautės Trijonytės archyvo nuotr.
