Vladas Baltuškevičius – ne tik poetas, vertėjas, bet ir spalvinga, neatitinkanti įprastų visuomenės normų asmenybė. Lietuvių literatūrą jis praturtino poezijos rinkiniais, vertimais, įžvalgiomis, retomis recenzijomis. Šiemet šis talentingas žodžio meistras būtų minėjęs savo 85-ąsias gimimo metines. Daugiau apie Kauno bohemos poetą pasakoja Maironio lietuvių literatūros muziejaus Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Marija Kaškonienė.
V. Baltuškevičius gimė 1939 m. sausio 26 d. Liepynuose, Marijampolės apskrityje, augo kartu su broliu Algiu ir seserimi Ona. Šeimos jis taip ir nesukūrė, nes visą gyvenimą paskyrė literatūriniams darbams. Viename savo eilėraščių jis rašė:
Gimiau Liepynuose.
Šiaudinėje pastogėje.
Ir buvo čia dangus ir žemės vidurys – – –
Kokių gyvenimas iškrėsdavo išdaigų,
Visad surasdavau čia atdaras duris.
1956 metais baigęs tuometinio Kapsuko II-ąją vidurinę mokyklą, V. Baltuškevičius ketverius metus studijavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute lietuvių kalbą ir literatūrą. Studijų metais jis daug eilėraščių spausdino instituto laikraštėlyje, almanache „Jaunieji“, žurnaluose „Moksleivis“ , „Genys“ „Švyturys“, „Jaunimo gretos“ ir kituose periodiniuose leidiniuose.
V. Baltuškevičius buvo nestandartinė asmenybė, dažnai ignoruodavo tikrovę. Tokių menininkų tuometinė valdžia netoleravo, mėgino jų nepastebėti, nepripažinti, nors jie buvo puikūs savo srities meistrai. Pirmąją poezijos knygą „Saulės židinys“ leidykla „Vaga“ išleido tik 1975 metais, nors V. Baltuškevičius ją buvo parengęs prieš daugelį metų.
Užsukęs į tuometinių Menininkų namų kavinę, negalėjai nepastebėti Vlado.
Jau pirmajame poezijos rinkinyje poetas išsiskyrė originalumu, filosofine potekste, veržlia kalba, dėmesiu fonetikai, garsų dermei. Vėlesnėje kūryboje svarbią vietą užėmė kanoniškos eiliavimo formos, ypač sonetas. Dauguma jo eilėraščių artimi išpažintinei lyrikai.
V. Baltuškevičius į pasaulį ir į žmones mokėjo pažiūrėti visai kitokiu žvilgsniu negu daugelis kitų poetų. Talentingas žodžio meistras nevengė ir žaismingų, ironiškų, paradoksalių situacijų. Knygoje „Mano memoriumas“ jis visus nustebino ironiškomis epitafijomis gyviesiems – modifikuotais trioletais, pasitelkęs charakteringesnes personažų gyvenimo ar veiklos detales, ironizavo savo amžininkus. Daugumą epitafijų pradėdavo žodžiais „mirė pasimirė“. Vienus tokie eiliuoti kūriniai trikdė ir pykdė, kitus intrigavo, kada jiems ateis metas patekti į V. Baltuškevičiaus akiplotį…
Dar jaunystėje, kai nebuvo išleidęs nė pirmosios knygos, V. Baltuškevičius išvertė gruzinų poeto Šotos Rustavelio epą „Karžygys tigro kailiu“. Prie vertimų jis dirbo daug, buvo ta veikla užsidegęs. Norėjo su leidykla sudaryti sutartį, kad poema būtų išleista, tačiau ji taip ir nepasirodė. V. Baltuškevičius taip pat yra išvertęs ir Šarlio Bodlero „Piktybės gėles“, ne vieną rusų rašytojų prozos knygą.
Vladas buvo vienas iš labiausiai pastebimų Kauno bohemos žmonių, negalėjęs gyventi be susitikimų su menininkais. „Užsukęs į tuometinių Menininkų namų kavinę, negalėjai nepastebėti Vlado: sėdėdavo prie staliuko smarkiai dūmydamas, gurkšnodamas kavą, mosikuodamas kairę ranką su cigarete tarp pirštų ir neskubėdamas kalbėdavosi su pašnekovais arba iš atminties skaitydavo savo eilėraščius, gana garsiai, kad visi girdėtų. Kavinėje jis jautėsi esąs savoje aplinkoje, čia jį beveik visi pažinojo, sveikindavosi, persimesdavo vienu kitu žodžiu, paklausdavo, ką naujo yra parašęs. Vlado ilgai prašyti nereikėdavo, jis tuoj pat pacituodavo keletą savo eilėraščio eilučių. Jei prie stalelio likdavo vienas, jis nesivaržydamas persėsdavo prie kitos kompanijos ir, valandėlę pasiklausęs pokalbio, prabildavo pats apie tai, kas jam labiausiai rūpėdavo. Žinoma, apie poeziją, apie literatūros naujienas, apie savo dvasines būsenas ir rūpesčius. Nieko nepaisydamas gyveno kaip tikras profesionalus rašytojas, atsidėjęs tik literatūros darbui, tik poezijos tarnystei,“ – prozininkas P. Venclovas.
V. Baltuškevičius nuolatos domėjosi literatūros naujovėmis, filosofija, talento mįslėmis. Jis godžiai skaitė ir kaupė knygas, ypač smalsaudavo ar kur nors nešmėkštelėjo jo pavardė. Dėl mažiausios savo publikacijos galėdavo pėsčias nukakti į kitą miesto galą. Poeto bičiulis, buvęs J. Tumo-Vaižganto memorialinio buto-muziejaus vedėjas Alfas Pakėnas, yra teigęs: „Vladas buvęs iki pat gyvuonies – tikras poetas. Ištikimas tik Poezijai, ir niekam daugiau. Tai jo vienintelė mylimoji, išrinktoji, guodėja, jo nerimo minčių išpažinėja. Poezija jam – „Madona, Sužadėtinė, Kolona, Sopulingosios siluetas, auksinė šypsena Džokondos“. O eilėraštis – geriausias draugas, angelas ramintojas, dienų ir naktų palydovas.“
Talentingas žodžio meistras buvo dažnas tarptautinio festivalio „Poezijos pavasaris“ dalyvis. Poeziją jis visada skaitydavo savitai, su jam būdingomis intonacijomis, kartais su keistu jaunystės, meilės ilgesiu ir stiprios poezijos dvelksmu. Visi pažinojusieji V. Baltuškevičių suprato – jeigu žmogui leista kalbėti pašaukimo akimirką užrašytomis eilėmis, nedera baugintis atsitiktinai išsprūdusių jo žodžių…
V. Baltuškevičius buvo vienas dažniausių Maironio lietuvių literatūros muziejaus lankytojų, užsukdavęs vos ne kas savaitę. Jis į Maironio namus ateidavo pabendrauti, išgerti kavos, paskaityti naujausių arba dar jaunystės laikais rašytų ir niekur nespausdintų eilėraščių. Atsinešdavo ir naujos savo kūrybos. Daugybę savo eilėraščių jis mokėjo atmintinai, todėl niekuomet nepraleisdavo progos juos išraiškingai perskaityti ar padeklamuoti muziejaus darbuotojams. Jis niekados neužmiršdavo tik jam vienam būdinga kalbėjimo maniera lyg tarp kito ko pridurti: „Man rašosi vis nauji eilėraščiai“. Ne kartą Maironio lietuvių literatūros muziejuje poetas buvo surengęs ir savo naujausių knygų sutiktuves, paminėjo ir garbų septyniasdešimtmečio jubiliejų.
2022 m. birželio 4 d. poetas baigė savo kūrybinius ieškojimus. Artimieji, pildydami V. Baltuškevičiaus valią, jo kūrybinį archyvą perdavė saugoti Maironio lietuvių literatūros muziejui.
