„Dėl kelionių ir nuotykių pamišę“, – taip save pristato Kauno technologijos universiteto žygeivių klubo „Ąžuolas“ nariai. Aistė Zizevskytė, klubo veiklose dalyvaujanti jau 5-erius metus, pačioje pokalbio pradžioje prisiminė mintį, kurią ištarė vienas pirmųjų klubo narių, Linas Kulakauskas: „Sunkių daiktų tempimas į kalną atrodo toks beprasmiškas užsiėmimas, kodėl kas nors išvis tai darytų? Atrodo taip kvaila. Bet žmonėms nesinori pūti ant sofos, norisi ko nors pasiekti.“ Vis dėlto pokalbio pabaigoje jau buvo aišku, kad žygeivių veiklos dar ir kokios prasmingos, o jų spektras daug platesnis, nei nurodo klubo pavadinimas.
Klubas gyvuoja jau daugiau nei 60 metų. Kaip ir kieno iniciatyva „Ąžuolas“ pradėjo veiklą?
Linas Kulakauskas yra pasakojęs, kad klubas gimė lyg ir savaime, kad ir kaip juokingai tai skambėtų. Ką daro žmonės, norintys eiti į gamtą, į žygius, kopti į kalnus? Na, jie tiesiog eina, sutinka bendraminčių ir buriasi į grupes.
Tai panašiai nutiko ir su „Ąžuolu“. Oficialiai klubo įkūrėjais laikomi Jonas Vitkauskas ir Juozas Dapkevičius. Žinoma, klubas negali veikti tik iš dviejų žmonių iniciatyvos, bet jie buvo pagrindiniai vyrai-ąžuolai, aplink kuriuos būrėsi kiti.
Klubas nuo pat pradžių galvojo ne tik apie žygiavimą, negalime nepaminėti kitų vertybių, tokių kaip lietuvybės išlaikymas, meilė gamtai ir jos puoselėjimas. Klubo susikūrimo metu, sovietmečiu, nariai žygiuodami nešdavosi mūsų trispalvę, dainuodavo lietuviškas dainas.
Tuo metu, kai KTU dar vadinosi Kauno politechnikos institutu, iš visų organizacijų būtent „Ąžuolas“ saugumiečiams labiausiai nepatiko. Ir taip nutiko būtent dėl to, kad nariai puoselėjo tautines vertybes.
Kokias veiklas šiuo metu organizuoja jūsų žygeivių klubas?
Ko tik neorganizuoja (juokiasi). Kas šauna į galvą, ką norime daryti, tą ir darome. Vien žygių turime įvairiausių: dviračių žygiai, baidarių žygiai, žygiai pėsčiomis, vedžiojant šunis iš prieglaudų, kalnų žygiai, triatlonai. Šią vasarą dar organizavome žygį didžiuliu buriniu laivu per Kuršių marias.
Be to, klubo nariai organizuoja kalnų kelionių technines treniruotes (KKT), kurias galima įgyvendinti ir viduje, salėje. Neseniai pradėjome organizuoti ir KKT varžybas, kurios tapo vienu didžiausių mūsų renginių. Dar vienas didelio masto įvykis – kasmetinis velykinis tranzavimas į Estijai priklausančią Saremos salą.
Kitas mums labai svarbus renginys – kelionė į Tatrų kalnus Lenkijoje. Na, o didžiausias mūsų renginys – Rasų šventė vidurvasarį. Jį visada organizuojame gamtoje, dažniausiai prie piliakalnių. Švęsdami Rasas apsirengiame tautiniais rūbais, kūrename didžiulį laužą, dainuojame dainas.
Taip pat būna ir kamerinių veiklų. Kai nežygiuojame, rengiame lietuviškų dainų vakarus, kelionių pristatymus, lipdome iš molio. Aš pati šių metų pradžioje vedžiau linoraižinio dirbtuves, kūrėme atspaudus ant marškinėlių. Vasarą taip pat žaidžiame futbolą ir frisbį.
Kas tave pačią paskatino įsitraukti į klubo veiklą?
Nuo mažens buvau gamtos vaikas. Mėgdavau miegoti palapinėje, vykdavau į stovyklas. Dalyvaudama mėgstamose veiklose sutikau daug bendraminčių, su kuriais važiuodavau stovyklauti, eidavau į žygius. Vėliau sužinojau, kad yra toks klubas „Ąžuolas“, kuriame buriasi žmonės, turintys panašių pomėgių. Ten jau lankėsi nemažai mano pažįstamų.
Gyvenau Vilniuje, todėl anksčiau nebuvau labai įsitraukusi, bet persikrausčiusi į Kauną aktyviai dalyvauju klubo veiklose. Dabar priklausau kasmet renkamai „Ąžuolo“ tarybai, turime savivaldą, kurią sudaro metraštininkas, vadas, fotografas, remontininkas ir kitos pareigybės.
Koks buvo tavo pirmasis žygis su klubu?
Paties pirmojo nelabai prisimenu, tada dar nėjau į tuos grandiozinius žygius, buvau jaunesnė ir prisibijojau. Bet tarp labiausiai įsiminusių žygių, kuriuose teko dalyvauti, yra kasmet organizuojamas triatlonas „Irklais, batais, ratais“ – baidarėmis, dviračiais ir pėsčiomis. Aš labai mėgstu baidarių sportą, ir dviračiais važinėti smagu, todėl įsiminė šis trijų dienų žygis, kurio kiekvieną dieną keliavome vis kitu būdu. Įsimintinas buvo ir momentas, kaiplaukiant baidarėmis Šalčia mus pasitiko stipri kruša.
Dar viena kelionė, kuri tikrai įstrigs ilgam, buvo šią vasarą į Gruziją. Ten lipome į snieguotas kalnų viršūnes. Ši kelionė pareikalavo daug jėgų ir ištvermės, bet dėl to ir buvo tokia įspūdinga.
Kokiose dar nemaloniose, gal net pavojingose situacijose yra tekę atsidurti?
Kelionėse ir žygiuose tikrai būna visko. Svarbiausias dalykas norint to išvengti – atsakingas pasiruošimas. Praeitais metais ėjome į kasmetinį naujokų žygį, kuris vedė per pelkę, – į jį keli naujokai atvyko su baltais sportbačiais ir baltomis kojinytėmis. O klampoti teko iki kelių įsmigus. Manau, tikrai svarbu pabrėžti tinkamų batų svarbą, nes norintys žygiuoti kartais nepagalvoja, kad ne visur rasi tvarkingus takelius.
Na, o asmeninė patirtis buvo orientacinis žygis naktį, kai negalėjome naudotis GPS, tik kompasu ir žemėlapiu. Tada pasiklydome miške, tamsoje. Galų gale viskas išsisprendė, mus surado, bet išgąstį labai gerai prisimenu. Taigi, svarbu apsvarstyti ir paros laiką, ir savo galimybes.
O kaip „Ąžuolo“ veiklos keitėsi bėgant metams? Ar technologijų pažanga, didesnė laisvė keliauti turėjo įtakos jūsų veikloms?
Iš patirties į šį klausimą atsakyti negaliu, bet, kiek pasakojo vyresnieji, anksčiau klubas buvo orientuotas į dvi sritis – žygiavimą Lietuvoje, miškingose vietovėse, ir alpinizmą. Kadangi čia kalnų nerasime ir tuo metu Lietuva priklausė Sovietų Sąjungai, į kalnus nariai keliaudavo Rytuose, Kaukaze. Laikui bėgant ir situacijai keičiantis atsivėrė visas pasaulis žygiuoti ir kopti. Tai dabar vykstame į daug įvairesnes vietas.
Kitas aspektas, kuris stipriai pasikeitė, yra saugumas. Dabar, turint modernias technologijas ir prietaisus, keliauti daug saugiau. Galime lengviau stebėti orus, lavinų pavojų – tai anksčiau buvo sunkiau nuspėti. Taip pat stipriai prasiplėtė veiklų sąrašas. Dabar turime daug daugiau galimybių veikti, ką tik sugalvojame.
Alpinizmas kai kuriems atrodo taip tolima ir taip neįmanoma. Ar gali naujokai, neturintys įrangos ir patirties, prisijungti prie jūsų alpinistinių kelionių?
Tikrai gali. Svarbiausia – noras ir motyvacija. Ir taip pat, žinoma, sveikas protas, tinkamas ir atsargus elgesys kalnuose. Kaip jau minėjau, kasmet organizuojame išvyką į Tatrus, į kurią kviečiame visus naujokus, norinčius išbandyti alpinizmą.
Kai kurie sako: „Tatrai tokie vaikiški kalnai, kas ten blogo gali atsitikti?“ Aš su jais nesutinku. Žinoma, yra daug pavojingesnių kalnų, bet visi kalnai vis dėlto yra kalnai. Tai ne žaidimų aikštelė, į juos reikia kopti susikaupus.
Beje, yra galimybė visą reikiamą įrangą pasiskolinti iš „Ąžuolo“ klubo. Ar tai būtų palapinė, miegmaišis, ar batai, sandėlyje visko galime surasti. Reikėtų turėti tik savo aprangą. Taip pat siūlome inventoriaus sąrašą, kad naujokai žinotų, ko gali prireikti, ir neatvyktų nepasiruošę.
Suprantu, kad pradedantiesiems gali pasirodyti baisu ar net neįmanoma, bet mes siūlome visokeriopą pagalbą, taip pat dalinamės savo patirtimi, kad vykti būtų drąsiau.
Ką norėtum perduoti svarstantiems prisijungti prie klubo veiklų?
Noriu visus paskatinti ir pasakyti, kad visada laukiame naujų žmonių. Tikrai priimame visus. Nors tai yra Kauno technologijos universiteto klubas, bet jam priklauso labai įvairūs žmonės. Aš ir pati nesu KTU studentė.
Net jei tau baisu žygiuoti ar nesijauti tam pasiruošęs, tikrai galėsi atrasti ką nors, kas patiks. Gal tai bus dirbtuvės ir lipdymas iš molio, galbūt norėsi įkvėpimo pasisemti iš kitų pasakojimų apie keliones. O norintiems žygiuoti puiki galimybė prisijungti prie mūsų klubo – kiekvieną rudenį organizuojamas naujokų žygis. Galbūt atėjęs čia, kaip ir aš, pajusi atradęs savo vietą ar naujų pomėgių.
