Įperkami gėrimai, demokratiški darbuotojai ir tamprus darbo laikas. Idealiam studentiškam barui (aludei, kavinei) išties reikia nedaug. Limpančios grindys, erdvė pažintims – taip pat svarbūs aspektai. Kaip ir vieta mieste – puiku, jei baras yra įvairių universitetų (ar bent fakultetų) studentų kelių ir takelių sankirtoje, nes taip pagausėja galimybių kultūriniams mainams. Nuleidus rankas prieš faktą, kad vis daugiau moksleivių ir studentų pasiduoda tinklinių kavinių madai, verta pasiploti, kad Kaune turime paskutinį „ano laiko“, apie kurį šiame žurnalo numeryje trumpai užsimena kolega Gunaras, bastioną.
Ar žinojote, kad „Džem’pub“ iš tiesų turėjo būti džiazo klubas? Žinoma, itin arti Laisvės alėjos širdies esančio pastato istorija – daug ilgesnė nei 19 metų (šią sukaktį šiemet švenčia šios istorijos kaltininkas). Vieta ilgus metus buvo tam tikra prasme madinga. Kaip KTU Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro svetainėje teigia Kastytis Rudokas, čia 1966 m. pastatytas „Mados“ fabriko siuvimo cechas – kartu su taip pat šiame numeryje aprašomu KPI studentų miesteliu, Pramprojektu ir Žemprojektu tai buvo „pirmieji ryškesni visuomeninės paskirties objektai“ pokario Kaune. „Deklaratyviai racionali, minimalizuota forma, visiškas ornamentikos atsisakymas, juostiniai langai – visa tai tapo bene penkiolikos metų standartu“, – pastebima tekste, kuriame pažymima ir to meto verslo architektūrai būdingu slick-tech stiliumi 2002 m. atlikta „Mados“ rekonstrukcija.
Greičiausiai jau planuojant rekonstrukciją numatyta, kad jos metu pristatytame penktame aukšte rasis maitinimo verslas su fantastišką vaizdą atveriančia terasa. Tiesa, „Džem’pub“ nebuvo naujakuriai, patalpose spėjo paveikti kitas baras. Būsimasis „Džem’pub“ įkūrėjas Kęstutis Narušas tuo metu sėmėsi patirties kituose miesto baruose, įskaitant jau legenda tapusią „Suflerio būdelę“ Kauno mažajame teatre (deja, nebeveikia nei baras, nei teatras). Tinklalapiui „BZNstart“ verslininkas yra pasakojęs, kad „investicijų reikėjo nei daug, nei mažai – kelių šimtų tūkstančių litų. Vien koncertinė aparatūra kainavo maždaug 70 tūkst. litų“. Įdomų faktą man atskleidė ilgametis šios vietos darbuotojas Giedrius Ibianskas – nors dažnai atrodo, kad muzika čia skamba itin nekokybiškai, tam yra svari priežastis. Kaimynai. Tai dėl jų žemi dažniai baro garso pulte, galima sakyti, neegzistuoja.
Su Giedriumi, kurį daugelis kauniečių žino kaip Gieshą, susitikome kitame akademinio pasaulio atstovų, tiesa, labiau doktorantų ir docentų, pamėgtame bare – „Vingiu Dubingiu“. Juokais paklaustas apie išsilavinimą, jis man visiškai rimtai atsakė, kad septynerius metus buvo KTU kompiuterinės lingvistikos antrakursis. Į neseniai atidarytą barą jaunuolis atėjo grįžęs į Kauną po „Work & Travel“ išvykos į Didžiąją Britaniją. Kaip dabar prisimena – sėdėjo, gėrė alų, baigėsi koncertas, o didžėjus tądien darbe nepasirodė. „Tiesiog, savo kompą atsidaręs, paleidau muziką.“ Taip prasidėjo Gieshos karjera penktame aukšte, oficialiai trukusi lygiai dešimt metų. Buvo komunikacijos, renginių vedimo, garsinimo, net, epizodiškai, pagalbos barmenams. Nors Giedrius čia nebedirba, vis dar organizuoja protmūšius, iš kurių jį dažnas ir atpažįsta gatvėje. Arba iš karaokės vakarų, kurie yra viena svarbių priežasčių kilti (liftu ar, o siaube, laiptais) į aukštybes, kuriose įsikūręs baras.
Teksto pradžioje minėta džiazo klubo idėja buvo graži, bet gana greitai palaidota. Nors Kaunas pavadinamas džiazo miestu, bet pakankamai žmonių klubui nebuvo, labiau viliojo roko koncertai. Roką, įskaitant įvairias šio žanro atmainas, Giesha leisdavo ir šokiuose, įėjimas į kuriuos nekainuodavo. Tai viena priežasčių, kodėl, nors studentija nepateko į pradinę savininko viziją, „Džemʼpub“ ilgainiui tapo studentavimo Kaune simboliu. Prasiplėtė ir muzikos spektras – Giedrius džiaugiasi, kad savininką pavyko įkalbėti pakviesti apie 2010 m. itin populiariu buvusį diskotekišką Jurgio Didžiulio projektą TWNKL, grojusį net sostinės „Gravity“.
Kita sėkmės tarp studentų priežastis – ilgi stalai, prie kurių gali tilpti ir gausios kompanijos, švenčiančios, tarkime, mediumą, ir nedidelės grupelės, prie kurių galima prisijungti, jei ateini vienas ar dviese. Tie stalai yra įvairiausių pažinčių, nuvedusių tiek iki jaunų šeimų, tiek iki startuolių ar kitų jungtinių projektų, liudininkai. „Aš juokaudavau, kad šitas baras yra pirmo–ketvirto kurso vieta, po to žmonės atranda kitas vietas, nes limpančios grindys ir plastikinis bokalas nebe taip įdomu“, – sako Giesha ir priduria, kad taip buvo anksčiau. Dabar baro auditorija – 20–40-mečiai, kurių vyriausi yra čia pat užaugę, bet niekur taip ir nepasitraukę. Visi kartu jei ne dainuoja, tai tikrai pašoka.
Karaokės idėją kauniečiai pasiskolino iš sostinės studentijos numylėto baro „Bix“. Šiaurietiškai vėsaus mentaliteto krašte idėja rutuliojosi lėtai, dainuoti tekdavo net baro apsaugos darbuotojams, kol „Džem’pub“ atrado „Erasmus“ bendruomenė. „Jiems reikėjo vietos, kur galėtų dainuoti ir atsipalaiduoti. Gali dėti antraštę – „Erasmusai išlaisvino Kauną“, – netikėtą sinergiją prisimena Giesha. Būtent erasmusai į Kauno sociokultūrinių normų sąrašą įtraukė faktą, kad „Džem’pub“ antradieniais visada vyksta vakarėlis, tai yra, iš tiesų antradieniai yra mažieji penktadieniai. Paklaustas, kokia jo paties mėgstamiausia karaokės daina, pašnekovas kuklinasi, kad pats dainuoja tada, kai jau nebereikėtų dainuoti.
Ne visi tokie kuklūs. Karaokės vakarų dalyviams šiltą linkėjimą siunčia šiuo metu Portugalijoje gyvenantis romietis Nico, Kaune praleidęs puikią „Erasmus“ epochą. Jis man rašė, kad kaskart prisiminęs šį barą šypsosi. Lapkritį bus dešimt metų nuo tada, kai Nico atrado karaokės vakarus penktame aukšte: „Visada svajojau būti dainininku, ir šios vietos dėka man pavyko. Magiška atmosfera, vaibas, energija – tai labai įkvepianti vieta.“ Kaip tik šio lapkričio pradžioje italas viešės Lietuvoje ir kalendoriuje jau yra pasižymėjęs nostalgišką antradienį. Sakė, kad labiausiai jam patinka dainuoti „Bon Jovi“ dainą „It’s My Life“.
Ne tik studentai iš užsienio, bet ir keliautojai ar į mūsų miestą dėl renginių, darbų užsukę žmonės mielai renkasi šį barą. Priežastis paprasta – jis puikioje vietoje, be to, jau seniai veikia, tad turi daug gerų įvertinimų internete. Nors roko muzika ir apynių gėrimai – universali kalba, pasiklydimo vertime atvejų tikrai yra. Paprastame „kaip pas mamą“ baro meniu, žinoma, yra aštuonkojukai, patiekalas, kuris mūsuose ruošiamas iš pieniškų dešrelių. „O, kokia gera jūros gėrybių kaina“, – galimai pamanė turistų pora.
Laisvės alėjoje barų kaita gana sparti. Nekalbant jau apie tai, kad nelikę autentiškų tarpukario ar sovietinės okupacijos laikus menančių interjerų (tik valgykla prie Soboro), tenka konstatuoti, kad ir ekstravagantiškųjų 2000-ųjų architektūriniai sprendimai neišsaugoti (tiesa, po viešbučiu „Metropolis“ buvusio klubo „City Metro“ interjeras dar išlikęs). Gana smarkiai alėja pasikeitė po visai neseniai baigtos kapitalinės rekonstrukcijos, o dar anksčiau stiprų smūgį barų verslui sudavė ekonominė krizė. Įdomu, kad „Džem’pub“, demokratiškų kainų ir nemokamų vakarėlių bei gyvų koncertų vieta, iš jos sugebėjo išlošti. Kai sakome „gyvi koncertai“, mes turime omenyje ir tokius vardus kaip Andrius Mamontovas. Dabar, Kaune atsiradus daugiau scenų (nors jų vis dar trūksta), tokie vakarai čia retesni.
Minėjau „Džem’pub“ užsimezgusias romantines draugystes, bet tiesa tokia, kad šios vietos trauka keldavo ir problemų. Bendrabutyje Linksmadvaryje gyvenusi dabar jau kaunietė Inga prisimena, kaip vieną žiemos naktį, spaudžiant 25 laipsniams šalčio, su drauge pirmiausia įsitikino, kad didžėjus sugrojo jau tikrai paskutinę dainą, o tada išėjo namo pėsčiomis, nes 9 litai už taksi pasirodė juokingai didelė kaina. Buvo ne tik šalta, tamsu, bet ir labai slidu, tad kelionė užtruko. Tik grįžusi bendrabutin Inga pastebėjo apie 40 praleistų draugo, nekantriai laukusio mylimosios, skambučių… Bet viskas baigėsi gerai, pora laimingai susituokusi.
Taigi turime studentišką barą, kuris suveda poras ir ištirpdo vidinį šaltį. Dar jis kviečia pasukti smegeninę – kolega Tauras šiame žurnale kalbina angliškų protmūšių vedėją Narmin, o Giesha atsakingas už lietuviškuosius. Kaip ir su pakeistu DJ, taip ir čia kaunietis iš pradžių pavadavo bičiulį, laikinai, kol suprato, kad štai jau dešimtmetis, kai tuo užsiima. „Komandai nereikia penkių hab. dr. – protmūšiai, kuriuos rengiu dar su dviem kolegom, skirti labiau tiems, kurie atėjo pakelti bokalo ir užsiliko“, – aiškina Giedrius ir priduria, kad po smegenų mankštos trečiadieniais laukia ir beerpongo žaidimas.
O ketvirtadieniai? Mikrofoną čia perima komikas Paulius Ambrazevičius – prieš „Humoro klubo“ pasirodymą 2011 m. lapkričio 5 d. eilė nutįso iki fontano. Tai buvo tuomet jau iš teliko atpažįstamos, bet po bičiulio Modesto Vaišnoro mirties veiklą pristabdžiusios kompanijos sugrįžimas. Jį inicijavo Giesha su tuometine drauge – jie tiesiog pasigedo Kaune gero humoro. „Iki tol po Modesto mirties per pusantrų metų buvom surengę 7 pasirodymus. Per metus nuo tos lapkričio 5-osios padarėm 30, atėjo Stonkus, grįžo Jankevičius, prisijungė Klajumas, et voila. Nuo to pasirodymo atsispyrėm ir va realiai taip visa Lietuvos komedijos scena išbujojo“, – prisimena Paulius, barui penktame aukšte jaučiantis ypatingus sentimentus, nors pats niekada Kaune nestudijavo. Grįžtant prie ketvirtadienių, taip, tuomet „Džem’pub“ juokaujama, bet ne visada labai juokingai, kitaip tariant, čia vyksta open micas.
„Kai dirbau čia, buvau labiausiai atsipūtęs tarp savo pažįstamų – dariau tai, ką mėgstu, vietoje, kurią labai mėgstu, ir dar gaudavau daug dėmesio iš ten ateidavusių žmonių“, – su nostalgija metą, kai rudens laukdavo labiausiai, prisimena Giedrius, kraičio iš penkto aukšto išsinešęs stiprų empatijos aplinkiniams jausmą. Baigiantis mūsų pokalbiui negaliu nepaklausti, kokia daina yra jo „Džem’pub“ epochos hitas. Viskas labai simboliška!
Prisimenate tūkstančius jaunuolių keliauti įkvėpusį filmą „Eurotrip“? Tai jame skambėjusi „Lustra“ daina „Scotty Doesn’t Know“ bent jau Giedriaus rankomis penktame aukšte paleista bene daugiausiai kartų. Anot jo, tai muzika ne šokiui, o visiškam išsitaškymui.
