Kreivi personažai, tranki muzika, ryškūs neonas, uždraustos medžiagos, sprogstamasis meilės ir keršto mišinys – tokią formulę filme „Meilė, melas, kraujas“ (Love Lies Bleeding) naudoja režisierė Rose Glass. Prieš penkerius metus debiutavusi psichologiniu siaubo filmu „Šventoji Modė“ (Saint Maud), britų menininkė netruko užsirekomenduoti kaip unikalaus požiūrio savininkė, kalbanti nepatogiomis temomis ir nebijanti to daryti intensyviai bei šokiruojančiai, tad nenuostabu, kad jos filmus pristato studija „A24“.
„Meilė, melas, kraujas“ – pasakojimas apie tai, kaip skurdo ištrūkti svajojanti kultūristė Jackie traukia į konkursą Las Vegase. Jos sporto klubo savininkas – naujosios Jackie merginos Lou tėvas, su kuriuo ši nenori turėti nieko bendra. Pagrindinį ir labai netipišką vaidmenį naujame R. Glass filme, kuris Lietuvos kino teatrus pasieks jau rugsėjo 20 d., sukūrė Holivudo žvaigždė Kristen Stewart. Apie darbą su jaunosios kartos režisiere ir kolegomis su aktore kalbasi Emma Jones.
Kai Rose Glass pasiūlė jums suvaidinti Lou, ar idėja suintrigavo? Ar ši režisierė buvo jums pažįstama?
Pirmą kartą su Rose ir šio filmo idėja susipažinau viešbučio fojė. Man tikrai patiko jos pirmasis filmas „Šventoji Modė“ – nustebau, kad tai debiutinis kūrinys. Jį pamačiau siaubo filmų festivalyje ir netyčia sudalyvavau virtualioje klausimų ir atsakymų sesijoje. Mane sužavėjo, kaip lengvai ji pasakoja apie tai, kaip kūrė filmą. „Šventoji Modė“ – juokingas, kartu rimtas, konfrontuojantis ir išties gąsdinantis.
O tada sulaukiau iš Rose žinutės apie naujo filmo idėją. Jos pokalbiai su studijomis iki tol buvo gana abstraktūs – maždaug, taip, reikia sukurti filmą apie stiprią moterį, o tu tokia ir esi, pasaulyje reikia daugiau stiprių moterų, kurios kurtų filmus apie stiprias moteris. Tai nėra netiesa, bet problema labai jau paprastai pristatoma. Rose šią idėją apvertė aukštyn kojomis.
Tikrai, filmo veikėja Lou, kurią vaidinate, yra labai toli nuo tradicinių protagonisčių. Taigi, ironiška, bet suvaidinau moterį, kuri visai nestipri. Ji silpnavalė, įstrigusi internalizuotos mizoginijos paralyžiuje. Lou užaugo 9-ajame dešimtyje, nedideliame miestelyje, smurtaujančioje šeimoje, ji homoseksuali, nepritapėlė.
Iš esmės Rose filmo istoriją man apibūdino taip: visos tos afirmacijos, kurias kartojame, visos idėjos, kuriomis remiasi Amerika, „ant popieriaus“ skamba puikiai, bet tikėti kažkuo visiškai nereiškia, kad tai egzistuoja realybėje. Apsidžiaugiau galimybe padėti jai papasakoti istoriją apie destruktyvią meilę, apie blogo ir ekstremalaus elgesio pateisinimą ir racionalizavimą – visa tai tik tam, kad priartėtum prie žmogaus, kurio galbūt net nepažįsti.
Katy O’Brian filmuotis pakviesta vėliau nei jūs, įdomu, kad ji – buvusi kultūristė. Kaip, jūsų akimis, jai sekėsi įkūnyti Jackie?
Jackie turėjo būti daugiau nei grėsminga. Kai ji įžengia į sporto klubą, kuriame dirba Lou, tampa aišku – Lou nieko panašaus nėra mačiusi. Jos miestelyje merginos įprastai atrodo, na, smarkiai kitaip. Gerai sudėta moteris, kuri yra ir moteriškai miela – tai gana pankiškas įvaizdis. Katy į šį personažą, turintį ir tamsiąją pusę, įliejo labai nuoširdžios, naivios, gražios energijos. Tiek Lou, tiek Jackie save laiko geromis asmenybėmis, kovojančiomis už tiesą, bet galiausiai suvokia, kad žmogus geba virsti monstru. Katy su šia užduotimi susidorojo tiesiog puikiai. Taip, kaip ir minėjote, ji yra dalyvavusi kultūrizmo varžybose, bet, manau, svarbiau yra tai, kad ji gerai suvokia, kiek turi jėgos. Ši jėga ateina iš tikrų patirčių, ji intensyvi ir kompleksiška, visai kaip filmas. Didžiuojuosi Katy.
Jūsų tėvą ekrane suvaidino Ed Harris. Kokia tai patirtis?
Mano tėčio šukuosena lygiai tokia pati, kaip tėvo filme, tad kai Edas įėjo į filmavimo aikštelę, galvojau, kad Rose sumanė paprikolinti. Šiaip buvo nejauku, ta prasme, myliu savo tėtį, bet parodykit man, kieno santykiai su gimdytojais nėra komplikuoti? Dirbti su panašiu į jį žmogumi buvo keista. O Edas, na, jis yra Edas Harrisas. Buvo sunku patikėti, kad jis nusileido iš savo aukštybių padėti mums sukurti šį nedidelį keistą filmuką. Jei gerai pamenu, jis kažką tokio ir pasakė Rose: „Nežinau, nežinau – nesuprantu, kas čia pas jus per filmas, bet noriu jums padėti, nes esate keisti.“ Jam galutinis rezultatas labai patinka. Sakė, kad net nesitikėjo, jog viskas pavyks, bet pavyko. Edas yra legenda, tiesą sakant, man buvo sunku suvokti, kad dalijamės erdve ir laiku. O jis labai malonus žmogus, toks talentingas, ir jo dukra tikrai šauni ir graži. Man buvo lengva vaidinti jo dukrą, ir tikrai sunku buvo jo nekęsti.
Ką filmas „Meilė, melas, kraujas“ galėtų pasakyti 9-ojo dešimtmečio JAV kinui?
Žiūrėdama filmą jaučiu, kad ne tik jo veiksmas vyksta aštuoniasdešimtiniais, bet tada jis ir sukurtas. Filmas pasižymi įžūliu seksualumu. Dabar esame nuo to nutolę, įsivyravęs toks keistas dorovingumas. Turbūt taip visuomet nutinka, kai pažanga itin sparti – visada randasi ir reakcijos į pažangą lavina. Filmo tonas keistas – jis baisus ir juokingas tuo pat metu. Baisus jis ne todėl, kad tai siaubo filmas, o todėl, kad tai mes, žmonės, esame tikrasis siaubiakas. Taip pat filmas vertas pasididžiavimo. Jis linksmas, bet ne kandus.
Sporto klubo, kuriame dirba, Lou, sienos išmargintos motyvaciniais šūkiais – jie irgi primena amerikietišką svajonę.
Rose labai taikliai mato aštuoniasdešimtinių Ameriką – gražu, kieta, seksualu, smagu, bet, kita vertus, visiškai tuščia ir prėska. Nesakau, kad šūkiai ant klubo sienų netikri. Svarbu tikėti tuo, ką darai, tuomet svajonė taps realybe. Bet gal ne tokia realybe, kurią vaizduojamės. Ta prasme, ne kiekvienas gali būti čempionu. Tai neįmanoma, ir Rose žaidžia su šia mintimi. Po prėskumu ir tuštuma slypi daug vizualinio ir idėjinio įkvėpimo. Tai tikrai motyvuoja. Net mane motyvavo dažniau eiti į sporto klubą.
„Meilė, melas, kraujas“ – filmas, unikalus savo istorija ir tonu. Ar sutiktumėte, kad to kine iki šiol nebuvo?
Manau, kad šio filmo humoras yra režisierės būdas dorotis su problemomis, ir jis yra žavingas. Žiūrėti šį filmą – tai lyg juoktis per laidotuves, juoktis iš viso to įžūlumo, sklindančio iš ekrano. Jau aptarėme, kad nedažnai geriečiai filmuose atrodo kaip Lou. Verta paminėti, kad daugumoje queer meilės istorijų arba antimeilės istorijų – o aš manau, kad ši yra tokia, nes kad jos turėtų išsiskirti! – yra gėdos, kuri yra neatsiejama nuo buvimo queer, ir savęs kūrimo, kuris yra būtinas, kad išgyventum. Taip, Lou yra silpnavalė, turi problemų su tėčiu, nesugeba ištrūkti iš užburto rato, bet ji žino, kas ji yra. Labai smagu matyti tai ekrane. Puiku, kad Rose yra tokio mąstymo pradininkė, ir į šią kelionę pasikvietė ir mane.
