KINFO kino klubas „Pamatyk kine“ rugpjūčio 10 dieną kviečia žiūrovus į specialiuosius Michaelo Cimino dramos „Elnių medžiotojas“ („The Deer Hunter“, 1978) seansus „Forum Cinemas“ kino teatruose Vilniuje ir Kaune. Tai vienas galingiausių amerikietiško kino kūrinių – monumentalus ir emociškai sukrečiantis pasakojimas apie draugystę, meilę, karo traumas ir žmones, kurių gyvenimus negrįžtamai pakeičia Vietnamo karas.
Ne apie karą, o apie žmones
Nors „Elnių medžiotojas“ dažnai vadinamas vienu stipriausių filmų apie Vietnamo karo pasekmes, režisierius Michaelas Cimino pabrėžė, kad tai nėra tradicinis karo filmas. Pirmiausia tai istorija apie žmones – mažo miestelio draugus, kurių gyvenimus katastrofa pakeičia taip stipriai, kad sugrįžti į ankstesnį pasaulį tampa nebeįmanoma.
Filmo veiksmas prasideda Pensilvanijos plieno pramonės miestelyje Clairtone. Herojų kasdienybę čia sudaro darbas gamykloje, pokalbiai bare, medžioklė, vestuvės, bičiulių juokai ir tvirtas, nors dažnai žodžiais neišsakomas ryšys. Cimino šį pasaulį kuria lėtai ir kantriai. Prieš parodydamas karo siaubą, jis leidžia žiūrovui pajusti, ką karas iš šių žmonių atims.
Ambicingų kino vizijų autorius Michaelas Cimino
Michaelas Cimino buvo vienas ambicingiausių Naujojo Holivudo kūrėjų – režisierius, tikėjęs kino masteliu, detalėmis ir emocine vaizdo galia. „Elnių medžiotojas“ primena romaną ekrane. Cimino domina ne vien siužetas, bet visas žmonių pasaulis: jo ritualai, triukšmas, tyla, bendruomenės artumas ir lūžiai, kurių nebeįmanoma užglaistyti. Po „Elnių medžiotojo“ triumfo Holivudas iš Cimino tikėjosi dar didesnių filmų. Tačiau, nepaisant vėlesnių režisieriaus karjeros kontroversijų, „Elnių medžiotojas“ išliko nenuginčijamu jo talento įrodymu.
Kurdamas filmą Cimino iš aktorių reikalavo visiško atsidavimo. Jis siekė, kad šie ne tik suvaidintų karo išsekintus žmones, bet ir fiziškai pajustų jų būseną. Pasakojama, kad aktoriai ilgą laiką dėvėjo tas pačias uniformas ir gyveno be įprasto komforto. Robertas De Niro Michaelo vaidmeniui ruošėsi itin kruopščiai. Jis bendravo su plieno pramonės darbininkais, stengėsi perprasti jų kasdienybės ritmą, kalbėjimo manierą ir aplinką. Jo Michaelas – santūrus žmogus, bandantis išsaugoti draugystę ir praeities likučius tuo metu, kai viskas aplink ima byrėti.
Christopherio Walkeno sukurtas Nikas tampa vienu tragiškiausių filmo personažų – jautriu, karo sužalotu žmogumi, kurio likimas ilgam įsirėžia į žiūrovų atmintį. Už šį vaidmenį Walkenas pelnė „Oskarą“ kaip geriausias antro plano aktorius. Filmo autentiškumą sustiprina ir neprofesionalaus aktoriaus Chucko Aspegreno pasirodymas. Akselį suvaidinęs Aspegrenas iki filmo dirbo plieno gamykloje ir buvo pastebėtas rengiantis filmavimui.
Paskutinis Johno Cazale’o vaidmuo ir ankstyvoji Meryl Streep šlovė
Ypatingą vietą filmo istorijoje užima Johnas Cazale’as – vienas ryškiausių Naujojo Holivudo charakterinių aktorių, žiūrovams pažįstamas iš „Krikštatėvio“ filmų. „Elnių medžiotojuje“ jis suvaidino Staną – triukšmingą, nervingą, ne visada simpatišką, tačiau labai žmogišką draugų būrio narį. Jo silpnybės dar ryškiau atskleidžia trapų filmo vyrų pasaulį.
Tai buvo paskutinis Cazale’o vaidmuo kine. Nors jo karjera truko neilgai, ji tapo išskirtiniu kino istorijos reiškiniu – visi filmai, kuriuose aktorius pasirodė, šiandien laikomi amerikietiško kino klasika. „Elnių medžiotojas“ šią filmografiją užbaigė jautriu ir skaudžiu akordu – tarsi atsisveikinimu su aktoriumi, kurio kiekvienas pasirodymas ekrane paliko ryškų pėdsaką.
Filmo kūrimo metu Cazale’as jau sunkiai sirgo vėžiu, o Meryl Streep buvo jo gyvenimo partnerė. Todėl šiandien „Elnių medžiotojas“ žiūrimas ir kaip jautrus dviejų aktorių likimų susikirtimas. Cazale’ui tai buvo paskutinis vaidmuo kine, o Streep – vienas pirmųjų didžiųjų pasirodymų. Jis pelnė jai „Oskaro“ nominaciją ir tapo svarbiu žingsniu į vienos ryškiausių savo kartos aktorių statusą.
Heroizmo ribos ir draugystės kaina
Viena įsimintiniausių filmo dalių – ilga vestuvių scena. Joje draugai dar juokiasi, geria, šoka ir tiki, kad gyvenimas toliau tekės įprasta vaga. Tačiau žiūrovui ši šventė pamažu ima atrodyti kaip atsisveikinimas. Dar prieš išvykdami į Vietnamą filmo herojai, patys to nesuvokdami, palieka senąjį pasaulį – bendruomenę, jaunystę, naivumą ir saugumo jausmą.
Šios scenos leidžia pajusti, ką karas iš tiesų sunaikina. Jis sužeidžia ne tik atskirus žmones, bet ir jų ryšius, bendrus įpročius bei namų jausmą. Cimino rodo, kad bendruomenė gali būti ir prieglobstis, ir našta, ir paskutinis ryšys su gyvenimu, kurio herojai jau nebesugebės susigrąžinti. Jo herojai nėra nepriekaištingi. Jie dažnai nemoka kalbėti apie jausmus, o pažeidžiamumą slepia po juokais, alkoholiu, iššūkiais ar tyla. Tačiau būtent prisirišimas vienas prie kito tampa viena stipriausių filmo emocinių linijų.
1979 metais „Elnių medžiotojas“ pelnė penkis „Oskarus“ – už geriausią filmą, geriausią režisūrą, geriausią antro plano aktoriaus vaidmenį, montažą ir garsą. Iš viso filmas buvo nominuotas devyniems „Oskarams“, o Michaelo Cimino pergalė geriausio režisieriaus kategorijoje tapo vienu ryškiausių jo karjeros momentų.
„Elnių medžiotojas“ – rugpjūčio 10 dieną kino klubo „Pamatyk kine“ seansuose „Forum Cinemas“ kino teatruose Vilniuje ir Kaune.
