Baltu kaspinu, simbolizuojančiu nepritarimą smurtui, pažymėti renginiai kasmet visame pasaulyje vyksta rudens ir žiemos sandūroje – ir visuomet šešiolika dienų.
„Kai pradėjome organizuoti šiuos renginius, sulaukdavome klausimų: tai ką, tik šešiolika dienų negalima mušti moterų?“ – ironizuoja 2015 m. su komanda „Baltojo kaspino festivalio“ tradiciją Lietuvoje pradėjusi Daiva Baranauskė, vadovaujanti labdaros ir paramos fondui „Frida“. Ji pabrėžia, kad šis periodas skirtas atkreipti daugiau visuomenės ir valdžios dėmesio. Visus metus tokiu tempu dirbti būtų neįmanoma – bet moteris kasdien pluša būtent šioje srityje. Tiesa, sako, kad norėtų dar daugiau laiko skirti prevencijai diegti, ne tvarkytis su pasekmėmis, tačiau, kaip ir daugelis nevyriausybinių organizacijų, taip ir jos vadovaujama „Frida“ paprasčiausiai iš visų jėgų daro tai, ką turėtų daryti valdžia.
Kodėl lapkritį, gruodį? Galbūt pavasaris tiktų labiau, juk renginiai galėtų vykti ir lauke? Tai Jungtinės Tautos lapkričio 25-ąją paskelbė pasauline Smurto prieš moteris įveikimo diena, o gruodžio 10-oji – Žmogaus teisių diena. Įdomu, kad pirmuosius baltuoju kaspinu pažymėtus renginius JAV, Kanadoje ėmėsi organizuoti vyrai. Tie, kurie suvokė, kad šis aktyvizmas jokiu būdu nėra nukreiptas prieš jų teises.
„Lietuvoje, jei moterys nieko nedaro, tai vyrai guli ant sofos“, – vėl taikliai juokauja pašnekovė. 2017 m. festivalio metu pristatyta reklamos kampanija – žinomi vyrai fotografavosi su simboliniais baltais kaspinėliais. Deja, dalis kampanijos dalyvių vėliau atsiskleidė kiek kitomis spalvomis… Pavyzdžiui, viešai prieštaravo Stambulo konvencijai. Buvo įtariami smurtu prieš partnerę. „Arba žmonės keičiasi į blogą pusę, arba eina į akcijas nepagalvoję – tikrosios prasmės jose neįžvelgia“, – mano Daiva.
žmogaus teisės visuomet buvo šalia, visuomet norėjosi užstoti silpnesnius.
„Baltojo kaspino festivalis“ – ne tik paskaitos, pranešimai, bet ir kultūros renginiai. Nuo parodų iki šiuolaikinio šokio, kino, performansų. „Viena priežasčių eiti tokiu keliu – liūdnas faktas, konstatuojantis, kad smurtas yra kultūrinė norma. Juk posakis „muša, nes myli“ yra tiesa, aistra su skausmu yra glaudžiai susiję, nes draugiška meilė paprastai nusistovi tik einant laikui, porai būnant kartu, na, o jei iškart, tai tarp labai sąmoningų žmonių“, – taria aktyvistė. Ir prideda, kad nemuša tų moterų, kurios nerūpi. Muša žmonas, partneres, seseris, mamas, dukras. Be abejo, yra ir kenčiančių vyrų – visgi, anot statistikos, Lietuvoje vyrai artimoje aplinkoje dažniausiai nukenčia nuo kitų vyrų. Moterų keliamas smurtas dažniausiai gynybinis.
„Kad ir Panevėžyje už ypač sunkius nusikaltimus daugiausiai kali ilgalaikį smurtą patyrusios moterys, kurioms atėjus laikui elementariai trūksta kantrybė ar pasireiškia potrauminio streso sutrikimas (PTS). O teismas to nemato, ši diagnozė nėra išlyga, kitaip nei, pavyzdžiui, JAV, kur tai yra išteisinanti aplinkybė“, – ne emocijomis, o faktais operuoja kaunietė. Įdomu, kad JAV tokią teisinę situaciją pasiekti padėjo Vietnamo karo veteranai, tarp kurių, kaip ir tarp prekybos žmonėmis aukų, politinių kalinių, o ir smurto namuose aukų, nemažai kenčiančių nuo PTS.
Liūdna suvokti, kad ta „kultūrinė norma“ Lietuvoje randasi itin anksti – penktoje, šeštoje klasėje, kai imamas reikšti dėmesys vienas kitam. Ne visuomet taktiškai. Gal pamenate pavasario proga kilnojamus sijonus? Pasiskundus mokytojams ar tėvams išgirsti, kad reikėtų džiaugtis, nes patinki: „Taip vaiko sąmonėje skausmas ir pažeminimas „sukabinami“ su meile ir dėmesiu.“ „Atkabinti“ suaugus yra sudėtinga. Tad verčiau būtų „nekabinti“, o vaikus mokyti korektiško elgesio. Galbūt tuomet nereikėtų smurto namuose atvejų skaičiuoti net ne tūkstančiais, o dešimtimis tūkstančių atvejų.
Kita ir taip pat labai logiška priežastis komunikuoti per meną, kultūrą – taip lengviau sudominti lankytojus, sujautrinti, iššaukti diskusiją, pakviesti atsiverti. Lengviau ir informaciją pateikti išvengiant didaktikos, moralizavimo. „Pliki edukaciniai renginiai domina specialistus bei tuos, kuriems tai aktualu asmeniškai – manau, per porą metų tokiu keliu eidami išsisemtume, virtume savo sultyse“, – įsitikinusi Daiva, teigianti, kad tų metų dar turės prabėgti ne vieni – prevencijos diegimas trunka ilgai, ypač nesulaukiant valstybinio lygio palaikymo. O skirtingais žanrais, lokacijomis pasižyminti programa formuojama labai įvairiais būdais – tai ir asmeninis skonis, per metus nutikę atradimai Kaune ar kitur, pažįstamų ratas. „Tai padeda panašią žinutę kaskart ištransliuoti kita forma, juk ir tema kasmet kita.“
Nebūtinai visuose iniciatyvos renginiuose kalbama tiesiogiai apie smurtą. „Kalbame apie jo priežastis: lyčių nelygybę, stereotipus, moterų objektifikavimą, prekybą žmonėmis.“ Pavyzdžiui, ar žinojote, kad aukos kaltinimo atvejų Lietuvoje triskart daugiau nei ES vidurkis? Tikrai esate girdėję: „Nereikėjo lakti ir raitytis“, „Ko viena stotelėje ryte buvo?“ Ir taip toliau.
Problemų daug. Lietuvoje trūksta specialistų, įstatymų, pagalbos centrų (šiuo metu į šeimos krizių centrą nepriima moterų be vaikų!), nemokamos kokybiškos teisinės pagalbos (ją teikti įpareigotų Stambulo konvencija), apskritai vientisos sistemos. Todėl politinės pažiūros, ieškant partnerių, įgyvendinant idėjas, siekiant stiprinti prevenciją, nėra svarbios. Kalbamasi su tais, turinčiais galios, kuriems (kurioms!) nuoširdžiai rūpi. Juk valdžios keičiasi, ateina pandemijos, kyla kitos krizės – o ši problema, savo paplitimu irgi pandeminė, vis lieka antrame plane.
„Jei neinvestuosime į ateitį, į jaunosios kartos ugdymą, į stereotipų mažinimą, augs vis naujos smurtautojų kartos“, – sako Daiva. Ji, žinoma, neneigia, kad situacija gerėja. Nemažai bendraudama su 30-mečiais ir jaunesniais pastebi, kad požiūris keičiasi. „Bet gal mano burbulas toks? Atlikus tyrimą tarp moksleivių pasirodo, kad stereotipai, net tarp merginų, niekur nedingo, nes jos tiesiog labai nori, visuomenės spaudžiamos, turėti antrąją pusę.“
Negalėjau nepaklausti, kaipgi susiklostė, kad Daiva dirba būtent šioje srityje. Netikėta, o ir likimo ironija kvepia: augdama Skaudvilėje ir rinkdamasi, ką studijuoti, ji pasirinko… biologiją ir chemiją. „Dar gerai nepažinojau savęs, maniau, darbas laboratorijoje – įdomiausia. Dirbti joje nepradėjau, nes keitėsi santvarkos, mokykloje neprigijau, bet atradau poreikį dirbti su žmonėmis ir jų problemomis. Taigi įgijau socialinio darbo magistro laipsnį, o žmogaus teisės visuomet buvo šalia, visuomet norėjosi užstoti silpnesnius.“ Daiva dar papasakojo susipažinusi prieš smurtą namuose kovojančia savanore, turėjusia skaudžios patirties. Taip ir užsikūrė variklis, kuriam kuro prireiks dar ne vienerius metus. Bet, kol yra tokių kaip Daiva, jis suksis. Kasmet bent po kruopelę greičiau. Viena sėkmės istorija daugiau, viena tragedija mažiau.
