„Taip jau yra, kad veikdami, judėdami jaučiamės geriausiai“, – sako Julita Baravykienė. Jos vedamos judesio praktikos, jogos ir akrojogos pamokos jau ne vienerius metus išjudina, o iš senelio perimtas „Pranciškaus malūnas“ ir tiesioginiu jo tęsiniu tapusi kavinė „Bundu“ budina Kauno gyventojus ir svečius.
Jei jums dar nekyla klausimas, kaip ji viska spėja,, žinokite, kad Julita – šviežiai iškepta dvynukų, Leonardo ir Sofijos, mama. Su ja susėdome pasikalbėti apie kavinę bei besisukančias „Pranciškaus malūno“ girnas ir apie stiprinamas kauniečių kelių girneles bei jos pačios gyvenimo kelius.
Savo rankų pagalba Julita geba ne tik atsistoti ant galvos – jos atsakingos ir už tai, kad E. Ožeškienės g. bei Aleksoto gyventojai jau nuo 2022 m. varvina seiles dėl „Bundu“ ir „Pranciškaus malūno“ kepinių. Legendų statusą spėję įgyti grikių sausainiai, cinamoninės bandelės, keksai, veganiški bei glitimo neturintys skanėstai – kasdien iš šviežių miltų gimsta daugybė gardumynų.
Su Julita susitinkame „Bundu“ – šimte kvadratinių metrų, užpildytų saldžiais kvapais, žaliuojančiais augalais ir ore tvyrančiu jaukumu.
Per šį laikotarpį kavinė spėjo suburti ne tik marias kūrybinės laisvės turintį kolektyvą, šiandien beveik savarankiškai besirūpinantį „Bundu“ kasdienybe, bet ir plačią bendruomenę, įsitraukiančią į renginių gausą – nuo rudeninių „Šiurpnakčių“ iki pavasarį švenčiančių šokių.
Lyg prieš vieną iš Julitos vedamų jogos užsiėmimų nusiauname batus, sulenkiame kelius, prisėdame ant žemės ir įsitaisome pokalbiui.
Pradedame nuo Aleksoto ir senelio Pranciškaus – jis dar 1996 m. savo namuose įkūrė malūną ir netruko tapti mikrorajono pažiba. Pirminis noras suteikti galimybę žmonėms susimalti savo grūdus greitai išsiplėtė iki miltų ir sveikuoliškų produktų parduotuvėlės, prie kurios ėmė driektis eilės.
Pranciškus čia dažniausiai dirbdavo vienas, tačiau spėdavo kiekvienam klientui papasakoti ir apie savo produktus, ir apie sveiką mitybą, pilno grūdo miltų naudą. Dabar tai daro iškalbos taip pat nestokojanti Julitos mama.
Tokioje aplinkoje augusi ir gyvenusi Julita sako, kad miltų ir kepinių kupina kasdienybė jai buvusi įprasta, tačiau savo ateities su tuo sieti neplanavo. „Visada maniau, kad mano kelias nuves kitur – nepaisant to, kad baigiau maisto mokslo ir technologijos studijas, o su kepiniais eksperimentuodavau jau paauglystėje“, – teigia „Bundu“ bendraįkūrėja.
Iš dalies taip ir nutiko – nuo aštuonerių metų jogą praktikavusi Julita ėmė judėti judesio kryptimi: „Nors vienu metu buvau praradusi susidomėjimą joga ir pasukusi į kitus sportus, galiausiai buvau sugrąžinta į šį kelią.“ Po pirmo kurso vasarai išvykusi pas JAV gyvenančius giminaičius, čia ji baigė jogos mokytojų kursus. Grįžusi į Lietuvą Julita pradėjo vesti jogos užsiėmimus – maisto sritis domino vis mažiau, o judėjimas bei joga galiausiai ne tik įaugo į kraują, bet ir tapo jos kasdiene duona.
Tiesa, ilgesniam laikui atsitraukti nuo duonos Julitai nepavyko. Užklupus pandemijai, apstojo jogos užsiėmimai, o iš malūno savo keliais pasitraukus svarbią vietą jame užėmusiam pusbroliui, Julita nusprendė padėti mažai čia bedirbusiam seneliui.
„2017 m. baigusi studijas užtrukau dar trejus metus, kol grįžau ir į šį kelią. Taip mano gyvenime nutinka dažnai – atrodo, net bandydama nusukti kažkur į šoną, visada sugrįžtu prie pamatinių dalykų“, – apie pašaukimą svarsto kavinės bendraįkūrėja.
Į malūną 2021 m. pradžioje Julita žengė pilna koja: įsteigė mažąją bendriją, sukūrė e. parduotuvę, socialinių tinklų paskyras, kadangi iki tol žinia apie jį ėjo tik iš lūpų į lūpas. „Tuo metu jau buvau pradėjusi kepti natūralaus raugo duoną – sourdough – o kadangi Kaune nelabai buvo kur jos įsigyti, sparčiai išsiparduodavome pažįstamiems. Greitai pirkėjų ir besidominčių ėmė daugėti.“
Pavasarį į malūno veiklą labiau įsitraukė ir Julitos vyras Tomas, reikalai ėmė vykti dar greičiau – asortimentą papildė sausainiai ir granolos, o su viena Kauno kavine buvo atidirbti kiti kepiniai. „Dabar juokinga pagalvojus, kad tuomet turėjome kone belekaip sumestą internetinį puslapį, tačiau mus atrado nepaisant to, atrodo, nedarius nieko ypatingo.“
Nenorėjome visko nuo pirmųjų akimirkų daryti tobulai.
Pilnu pajėgumu įsisukus „Pranciškaus malūno“ girnoms, plečiantis klientų-kavinių ratui, tų pačių metų rudenį buvo nuspręsta malūne įrengti ir kepyklą.
„Pamenu, vaikščiojome po namus ir kaip kokie developeriai svarstėme: gal ji tilptų čia, o gal štai čia. 2022 m. vasarį atsidarėme ne tik su kepykla, bet ir su atnaujinta parduotuvėle. Netrukus ėmėme auginti komandą, atsirado žmonių, kurie į projektą norėjo įsitraukti dar labiau. Tereikėjo kažkam užduoti klausimą: „Kavinė centre?“ Atsakymas buvo aiškus: „Kavinė centre.“ Birželį pasirašėme nuomos sutartį, o rugsėjį atvėrėme mėlynąsias „Bundu“ duris“, – prisimena Julita.
Atidunda „Bundu“
„Atsidarom mokytis“, – apie kavinės startą rugsėjo 1 d. prieš beveik dvejus metus skelbė „Bundu“. Tą patvirtina ir Julita, sakanti, kad pradžia buvo skirta bandymams.
„Nenorėjome visko nuo pirmųjų akimirkų daryti tobulai. Daug testavome, ieškojome įkvėpimo, galvojome, kokie norime būti. Ir dabar komandiškai sugrįžtam prie šio klausimo: kodėl ir kaip viską darome. Turbūt dėl to viskas išėjo labai sava, net jei iš pradžių ir buvo daug chaoso. Juk viską su komanda darėme nuo nulio, tam tikrose vietose net neturėdami pakankamai žinių, tarkim, kokio mikserio reikia į virtuvę“, – juokiasi Julita.
„Pranciškaus malūno“ ir „Bundu“ filosofiją atspindi šūkis „Nuo grūdo iki bandelės“, kuriuo vadovaujamasi nuo pat veiklos pradžios.
„Mūsų šūkis pirmiausia reiškia norą kepti skaniai ir kokybiškai, o jeigu produktai dar bus ir veganiški ar be glitimo – tai tik pliusas. Tačiau pasiūlyti sveikesnių produktų stengėmės visada. Turbūt tai savotiškas senelio palikimas. Žinoma, ieškome ir naujovių, tačiau mums svarbus ir pastovumas, išdirbti receptai. Kartais pagalvoju, kaip žmonėms vis dar neatsibosta tie patys grikių sausainiai, cinamoninės bandelės“, – šypsosi Julita.
Ji pažymi, kad nuo pat pirmosios dienos „Bundu“ ypač sekėsi suburti patikimą, kūryba spinduliuojantį komandos branduolį.
„Net tai, kaip atrodo mūsų erdvė ir kas šiandien vyksta „Bundu“, – mūsų komandos nuopelnas. Kažkas mėgsta gėles ir kavinėje užaugino savotiškas džiungles, kažkas nusprendė sukurti piešinių prekystaliui. Labai stengiamės, kad visi čia galėtų save realizuoti – kolegoms suteikiame laisvę organizuoti, daryti, groti. Smagu ir tai, kad turime net sąrašą žmonių, kurie norėtų pas mus dirbti“, – sako kavinės bendraįkūrėja.
Nors pradžioje Julita su vyru buvo pilnai įsitraukę į darbą kepykloje ir kavinėje, greitai suprato, kad laikas šį projektą po truputį paleisti.
„Šiek tiek labiau atsitraukėme dar 2023 m. pavasarį. Viskas važiavo savo eiga, tad nusprendėme atlaisvinti komandos rankas kūrybai, sau pasilikome nuobodesnius darbus. Prireikus galėjome kuriam laikui atsitraukti ir visai, susitelkti į vaikus – dabar vėl po truputį grįžtame, nuimame naštą nuo kolegų“, – pasakoja jogos trenerė.
Julita sako, kad ilgai nusėdėti vietoje jiems nepavyko net prieš kelis mėnesius gimus dvynukams. „Per metus galimybės žongliruoti skirtingomis veiklomis tapo geresnės, tad viską veikiame kartu su vaikais – varom net į mišką, o kai jie užmiega – prisėdame padirbti. Žinoma, padeda ir šeimyna, todėl išeiti dviem valandoms vesti jogos treniruotės – ne problema. Labai smagu prisitaikyti prie naujo amplua ir neiškristi iš gyvenimo, o už aktyvų dvynukų gyvenimo būdą net sulaukėme pagyrų iš jų kineziterapeutės“, – šypsosi Julita.
„Man patinka, kad mano gyvenimo kelyje – didelė sričių įvairovė, vienoje galiu pailsėti nuo kitos. Tuomet atrodo, kad visą laiką kažką veiki, bet nesijauti pavargęs. Taip jau yra, kad veikloje, judesy mes jaučiamės geriausiai.“
Svarbiausia – neįsirėminti
Šiandien Julita didesnį dėmesį yra sutelkusi į jogą ir akrojogą, judesio praktikas ir jų mokymą. Kas gi yra ta judesio praktika?
„Tai yra platesnis konceptas, apimantis žmogaus judėjimo galimybes. Man patinka terminas „fizinis raštingumas“, kalbantis apie žmogaus fizines kompetencijas, žinias, gebėjimo judėti įvairovę. Tai skiriasi nuo sporto klubo, kur kiekvienas gali suprasti, kaip daryti pratimą, tuomet didinti pakartojimų skaičius ar svorius. Atėjus į judesio praktikas, žmogui gali ir tris kartus nepavykti vien koordinaciniu atžvilgiu atlikti pratimo. Ir reikia priimti tai, kad tau nepavyksta. Tačiau geriausias mokymasis ir vyksta tada, kai neišeina, esi priverstas išmokti šio to naujo“, – pasakoja Julita.
Kaip atrodys Julitos, „Pranciškaus malūno“ ir „Bundu“ ateitis? Aišku viena – visi trys išliks autentiški ir atviri naujoms galimybėms.
„Kol kas mums užtenka tiek, kiek turim, – jeigu plėstumėmės, taptume kaip visi, o buvimas išskirtiniais, kūrybiškais, daryti mažiau, bet kokybiškiau – mūsų pamatas. Žinoma, turime kur tobulėti – svajojame apie kavinėje vykstančias edukacijas, pavyzdžiui, duonos kepimo ar kt. Tačiau mano ir Tomo ateitis iki galo nežinoma – gal dar koks naujas kelias atsiras. Svarbiausia – neįsirėminti, nes gyvenimas visada gali nuvesti keliu, apie kurį nė nebūtume pagalvoję.“