Skirtingų sričių specialistai sutaria – gyvename daiktų pertekliuje. Geopolitinių ir ekologinių krizių kontekste ši karšta tema pramoniniams dizaineriams tampa ypatingai aktuali – jų kuriami objektai ir paslaugos tiesiogiai atspindi ar formuoja ateities socialinius, ekonominius, politinius visuomenės gyvenimo aspektus.
Kokias koncepcijas tyrinėja šiuolaikinis dizaineris? Kokiai ateičiai specialistus turi ruošti dizaino studijos? Apie dizainą, kaip įrankį naujiems gyvenimo būdams kurti, kalbamės su Kauno technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto (KTU MIDF) Dizaino centro tyrėjais: biomedžiagų dizainere Austėja Platūkyte, docentu Lorenzo Piazzi, dalyvaujamojo dizaino praktike Dovile Gaižauskiene.
Reikalingas naujas požiūris
Nagrinėjant ekologines dilemas viešojoje erdvėje, neretai nukrypstama į hiperbolizuotus scenarijus – uždaromas gamyklas ir nerūpestingą gyvenimą laukinių gėlių pievoje. Vis dėlto, kad plačioji visuomenė suvoktų realius būdus darnesniam gyvenimui pasiekti, reikalingas esminis santykio su paslaugomis ir prekėmis permąstymas, įsitikinęs KTU Dizaino centro dėstytojas, strateginio dizaino konsultantas Lorenzo Piazzi.
„Dabartinis žmogus neturi privatumo ir nuosavybės, gyvename pasaulyje, kuriame viskuo dalijamasi. Tikiu, kad ateityje daiktai mums asmeniškai nebepriklausys visai: skaitmeniniu ar fiziniu būdu pasieksime reikiamus produktus ir paslaugas, pasinaudosime jais konkrečiam poreikiui patenkinti ar užduočiai atlikti per nustatytą laiką, o tada produktai grįš į bendrą visuotinę sistemą, į natūralų ciklą“, – teigia KTU docentas.
Atsakingas kūrėjų žvilgsnis į gamtosaugos problemą – nenauja tema. Dar 1972-aisiais, Niujorko MoMA parodai „Italija: naujasis namų kraštovaizdis“ skirtą publikaciją, architektas Emilio Ambasz pradėjo citata iš „Mažojo princo“: „tu amžiams prisiimi atsakomybę už tai, ką prisijaukinai“. Dizaineriams šis požiūris itin svarbus, mat jų pasaulėžiūra tiesiogiai atsispindi kuriamuose produktuose ar paslaugose.
Inovacijų ekspertė, dizainerė D. Gaižauskienė taip pat pabrėžia poreikį populiarinti dizaino, kaip tyrimų srities, galią kuriant socialiai atsakingą visuomenę. Jos teigimu, dizaineriai geba ne tik parodyti vieną konkretų problemos sprendimą, bet atskleisti kelių pasirinkimų galimybes ir pasekmes, pademonstruoti būsimas ateitis.
„Šiuo metu stebime socialinį-politinį ir kultūrinį poslinkį: nuo humanizmo pereiname prie posthumanizmo, šiuolaikiniai kūrėjai pabrėžia specifinę post-antropocentrizmo reikšmę“, teigia žmogaus ir gamtos ryšį medžiagų mokslo tyrimuose nagrinėjanti A. Platūkytė. „Šiame etape žmogaus rūšies išlikimas yra susijęs su aplinkos gerove, taigi, naujų gyvenimo būdų su gyvais organizmais ir gamta paieškos tampa itin svarbios”, sako dizainerė.
KTU tyrėjai sutaria, kad dizaineriai ir inžinieriai privalo prisiimti šiandieninę socialinę, politinę, ekonominę atsakomybę itin rimtai. To pasėkoje, pramoninis dizainas šalia išskirtinių, individualizuotų, atskiram pirkėjui pritaikytų vizijų ar grynosios estetinės kūrybos turi prijungti daug kam pasiekiamą, lengvai pritaikomą, lanksčią, įperkamą produkciją.
Kitokiai ateičiai – kitoks specialistų ugdymas
Jei reikia išplėsti gaminio ar paslaugos funkcionalumą, vartotojo vertybes, paties objekto naudojimą, vadinasi, reikia išplėsti ir kompetencijas, reikalingas tam konkrečiam daiktui projektuoti. Kaip šiuose pokyčiuose nepasimesti naujiems specialistams?
KTU Pramoninio dizaino inžinerijos studentams dėstantis L. Piazzi sako, kad jau dabar gamybos įmonėms reikia specialistų, galinčių numatyti visą gaminio gyvavimo ciklą: užuot projektavę vieną kėdę, dizaineriai turės išmokti projektuoti visą žaliavų gavybos, objekto gamybos, vartotojų patirties, nusidėvėjimo ir perdirbimo grandinę.
Dizaino specialistai pabrėžia, kad tai nėra „multitaskinimo“ klausimas: „Nebūtina tapti žmogumi-orkestru, vis dar yra poreikis ir labai konkrečių sričių specialistų. Studijų procesas turėtų pagelbėti studentams šiuos skirtingus mokymosi ir darbo būdus pritaikyti jų asmenybėms. Universiteto tikslas – padėti susigaudyti žaibiškai besikeičiančio pasaulio įvairovėje“, antrina D. Gaižauskienė.
Pasak A. Paltukytės, susiduriant su žmonių naikinamomis ekosistemomis ir natūraliais procesais, nebegalima skatinti ir toleruoti vien į žmogų orientuoto gyvenimo, ir, tuo pačiu, ugdymo būdo.
„Žmonijos išlikimo ir visos ekosistemos suvokimo klausimas yra ne tik technologinis, bet ir pažintinis, emocinis, kultūrinis ir filosofinis. Dizaino praktikos yra glaudžiai susijusios su šiomis simbiotinės egzistencijos paieškomis“, – sako A.Platūkytė, holistinį požiūrį taikanti dėstydama studentams bei plėtodama alternatyvių, gamtai nežalingų medžiagų projektus.
Žiedinis dizainas praktikoje – kaip kurti tikrus pokyčius?
Kalbant apie neišvengiamus ekologinius pokyčius, svarbu paminėti ir apčiuopiamą jų išraišką. Iš kokių medžiagų artimiausiu metu gaminsime baldus, elektronikos įrenginius, automobilius? Ar išmaniųjų technologijų plėtra turi apibrėžtą pabaigą? „Nuo neriboto globalumo vėl judame prie vietiškumo“, sako D. Gaižauskienė ir atkreipia dėmesį į Lietuvos kūrėjus, grįžtančius prie analoginių sprendimų, senųjų žinių.
„Manau, prie susidomėjimo vietiniais resursais ir procesais prisidėjo pandemija: žmonės išėjo į miškus, ilgus pasivaikščiojimus miestais – šis sustojimas paveikė tiek emociškai, tiek vertybiškai. Iš tiesų, žiūrint atgal į mūsų tradicinių amatų istoriją, randame tikrąjį žiediškumą, tuomet diktuotą primityviomis laikytų technologijų ir nepritekliaus, bet veikusį kaip savaime suprantamą gyvenimo būdą. Aš čia matau gražią ir išties išmanią sintezę, kur aukštosios technologijos gali būti derinamos su laiko patikrintais mechaniniais sprendimais, tuo pačiu – ir tiesiog kažko atsisakymu“, – sako pašnekovė.
surežisuojame naujas situacijas, ne tik paslaugas ir produktus, bet ir jų būsimą poveikį vartotojams.
Dizainerė A. Platūkytė įvardina didelę inovacijų plėtros amžiaus problemą: progresą esame linkę matuoti materialumu. „Jei šio mato nepakeisime, tuomet privalome kurti alternatyvius gamybos būdus, mokyti studentus perdirbimo technologijų“, sako ji.
Šiandien vystomų Lietuvoje žiedinio dizaino inovacijų stebina ir žavi išradingumu: Austėja naudoja specialų jūržolių apdirbimo metodą ir kuria namų sąlygomis kompostuojamas bioputų pakuotes, naudoja Lietuvoje augančias invazines augalų rūšis kurdama vandeniui atsparius biopolimerus; Dizaino centro laboratorijoje 3D spaudai pritaikoma kiaušinių lukštų keramika, kuriamos atliekų perdirbimo ir grąžinimo į rinką per naujus produktus sistemos Lietuvos įmonėms.
Transformacinės strategijos negali būti kuriamos po vieną
Pasak KTU tyrėjų, labai svarbus darnios ateities įgūdis – gebėjimas efektyviai dirbti komandose, drauge ne tik generuoti idėjas, bet ir konstruktyviai susitarti dėl problemų sprendimo būdų.
Kokios naudos slypi už vis dažniau girdimo bendrakūros fenomeno? Dalyvaujamojo dizaino praktikė D. Gaižauskienė akcentuoja, kad labai svarbų vaidmenį čia atlieka istorijų pasakojimas, žmogiškasis faktorius.
„Kartu tarsi surežisuojame naujas situacijas, ne tik paslaugas ir produktus, bet ir jų būsimą poveikį vartotojams, aplinkai, skirtingoms auditorijoms. Per tokius kolektyvinės vaizduotės pratimus objektai pradeda kalbėti, atskleisti būsimą ateitį“, – sako ji.
Pasak specialistės, geriausiai veikia darymas per bandymus, o ne vien tik teorinius interpretavimus. Tokiu būdu tarp dalyvių ir ekspertų, studentų ir dėstytojų, vyksta ir spontaniškų idėjų, ir konkrečių žinių mainai.
Pašnekovai akcentuoja auditorijos plėtimo, žinių sklaidos svarbą – kad perėjimas prie naujų gyvenimo būdų būtų reikšmingas, pokyčiai turi paliesti daug žmonių. „Dalyvaujamasis aspektas čia – esminis“, sako jie ir apgailestauja, jog įvairūs žalieji procesai ir skaitmeninės transformacijos kol kas dažnai neįvyksta, nes sprendimai priimami siaurame rate, aukštuose valdybos sluoksniuose, nepagalvojus, kaip realiai reikės juos įgyvendinti.
Dizainas naujiems gyvenimo būdams
Pasak pašnekovų, būtent sisteminis dizaino taikymas gali ne tik pasiūlyti inovatyvius produktus, bet ir paruošti visuomenę smalsiam, visoms rūšims nekenksmingam, visapusiškai darniam šiandieniniam gyvenimui.
Dizainerių vaidmuo dabartinėje ekosistemoje – pasiūlyti naują žodyną, pakreipti ekologines diskusijas tinkama linkme, perbraižyti iki šio neefektyviai veikusias gamybos, gavybos, kūrybos schemas.
Viešai prieinamų sprendimų asmeninėms tvarumo iniciatyvoms įgyvendinti netrūksta: jau mokame parduoti nedėvimus drabužius, priduoti gėrimų tarą, dalintis automobiliais ir ant palangės užsiauginti žolelių.
Tačiau, kad pradėtume gilesnius pokyčius aplinkosauginės gerovės link, reikalingi sisteminiai pokyčiai tiek institucijų, tiek būsimųjų specialistų požiūrio lygmenyse.
