„PinoKeys“ judėjimo kūrybinė komanda susikoncentravusi ruošiasi rugpjūčio 18-19 d. premjerai-performansui, paslaptingai, neatskleidžiant kūrinių detalių, tačiau programos dalyse svariais pavadinimų raktažodžiais nužymint aktualias temas: „Išsilukštenimas“, „Augime“, „Ribos“, „Streikas“, „Pakanka’mi“ ir kt.
Premjerą sudarys dvi dalys: 18 d. žiūrovai bus pakviesti į kūrinio „PAKANKAmi“ tiesioginę transliaciją internete, o 19 d. kartu su vykstančiais pasirodymais žiūrovams bus siūloma keliauti per skirtingas miesto erdves nuo Kauno miesto kamerinio teatro kiemelio iki Vienybės aškštės.
„PinoKeys“ komanda sudaryta iš profesionalių scenos menininkų ir negalią turinčių kūrėjų. Pasitelkę žymiojo Pinokio personažą jie kalba mums apie mūsų visuomenei būdingą kitokių, neatitinkančių „normų“ įrėminimą, atribojimą ar net atstūmimą, vietoje to siūlydami kitą poziciją – savęs permąstymą, empatijos ir supratingumo siekį bei atvirumą vieni kitiems, rodomą savo pačių pavyzdžiu. Naudojant skirtingas išraiškos formas – vaizdą, judesį, šokį, žodį, muziką menininkai kartu su pozityviais, sudėtingus kasdienius iššūkius įveikiančiais projekto dalyviais primins mums, kad visi turime teisę būti, veikti, kurti. Premjeros išvakarėse kalbamės su dalimi projekto kūrėjų, dalyvių.
Atitinkantis „normas“ esame kiekvienas, nes kiekvienas turime teise būti savimi iki vienintelės ribos, kol tai nekenkiama kitam, aplinkai.
Kreipiuosi į projekto idėjos autorę, režisierę, choreografę, šokėją Indrę Puišytę-Šidlauskienę. Suprantu, kad prieš pasirodymą reikia išlaikyti intrigą, tačiau visgi paklausiu, gal suteiksite galimybę šiek tiek žvilgtelti pro tą rakto skylutę – koks patyrimas laukia mūsų žiūrovų?
Netikėtumas. Teatras padeda mums vienas kitą geriau pažinti, suprasti. Ne tokius kokie dedamės esą, ar norime atrodyti, o tokius kokie esame iš tikrųjų. Tai tarsi mūsų veidrodis parodantis visus mūsų netobulumus, bet ir išmintį.
Nuo ko prasidėjo idėja šiam projektui? Kaip susibūrė kūrybinė komanda?
Pamačiau vaizdinį – krūvą pinokių pasklidusių mieste ir manifestuojančių už žmogaus laisvę ir individualumo toleranciją visuomenėje, tai tarsi skatinimas stabtelėti, atsigręžti ir apmąstyti savo elgesį su savimi ir aplinka, kitu žmogumi. Kad ir kur beeitum vis tiek ateis akimirka, kai turėsi susitikti su savo pinokiu-sąžine, kuris gali tavęs tykoti už bet kurio kampo ir parodyti tau tavo atvaizdą, kur regi ir atpažįsti save.
Pinokis iškilo kaip tas sąžinės simbolis, berniukas, kuris tiesiog norėjo būti neatstumtas, skatinantis pokalbiui pačiam su savimi. Tuomet savo idėją papasakojau Kauno miesto kamerinio teatro direktorei Jurgai Knyvienei, kuri kaip tik tuo metu dėliojosi planus atverti „Įtraukiąją scenos menų platformą“, kurios tikslas – žmonių su negalia ir menininkų patirties sutelkimas kuriant meninius pasirodymus profesionalioje scenoje su skirtingais scenos menų profesionalais.
Taip nuo idėjos perėjome iki bendro projekto koncepto. Kviečiant menininkus svarbiausi kriterijai buvo sceninė patirtis, suvokimas šio projekto nešamų minčių svarbos ir noras dirbti su negalią turinčiais žmonėmis. Šiame projekte menininkai ne tik kuria, bet yra ir mūsų dalyvių mentoriai. Visus komandos narius pažinojau asmeniškai iš seniau, su šokėju/choreografu Petru Lisausku ir kompozitoriumi Kristijonu Lučinsku susipažinau dar šokio studijų laikais, šokant pas Agniją Šeiko. Su aktore/režisiere Andra Kavaliauskaite esame drauge dirbę ne viename Alytaus miesto teatro pastatyme. Su solistu Jurgiu Jarašiumi ir aktoriumi Vytautu Gasiliūnu taip pat esame drauge kūrybiškai dirbę scenoje. Dramaturgė Laura Švedaitė ir kostiumų dailininkė Radvilė Kisieliūtė-Kaikarienė, tai netikėtos naujausios pažintys, kurias be galo vertinu. Aktorius Dominykas Vaitiekūnas – buvęs mano studentas, skulptorius Martynas Gaubas – buvęs komandos draugas „kūrybinių partnerysčių“ projekte, tad drąsiai jiems pasiūlėme jungtis prie mūsų judėjimo. Ieva Kupstė – nuostabi projekto vadovė su kuria gera dirbti. Jaučiuosi apdovanota kurdama drauge su visa mūsų puikia komanda ir nuostabiais dalyviais.
Kaip projekto idėjos autorė, režisierė susidūrėte su daugiau iššūkių ar daugiau pasisėmėte teigiamų patirčių?
Be iššūkių nebūna jokios kūrybos, iššūkiai mus moko, veda pirmyn, sustiprina, duoda begales patirčių ir suvokimų. Taigi šiame projekte jų taip pat netrūksta, buvo ir sunkesniu momentų, bet man jie savotiškai patinka, tai tarsi kuras papildantis energijos baką. Tad vienareikšmiškai pasisėmėme (tikiu ne tik aš) tik teigiamų patirčių.
Kuo ilgiau gyvenu šiuo projektu, tuo daugiau atrandu savyje, kituose, tuo daugiau noriu dar duoti kitiems. Gera matyti švytinčias dalyvių akis, jų užsidegimą, menininkus taip atsidavusiai kuriančius kartu su jais. Čia iš tiesų išnyksta visos ribos, nebelieka atoskyrų, kurias labai uoliai brėžia mūsų visuomenė, todėl labai norisi, kad ir kiti tai suprastu, patirtų ir atrastų naują santykį vieni su kitais, su mus supančia aplinka, su savimi pačiu. Tai iš tiesų atneša lengvumo jausmą. Jaučiuosi laiminga. Ir esu visiems labai dėkinga, kurie eina šiuo keliu kartu su manimi, pasitiki ir tiki.
Jeigu galima, norėčiau paprašyti šiek tiek plačiau pasvarstyti — „PinoKeys“ mums žada reflektuoti „visuomenės požiūrį į kiekvieną iš mūsų, kuris neatitinka „normų“. Ar visuomenėje yra (gali būti) žmogus, kuris atitinka „normas“, jei taip, kaip manote, kaip šio žmogaus charakteristinis portretas atrodytų?..
Sudėtinga…Pirmiausia kviečiu pastebėti, kad tas, kuris neva neatitinka „normų“ mūsuose yra išskiriamas kaip žmogus, kuris turi didesnių ar mažesnių iššūkių gyvenimui (tam tikrą negalią) arba turintis savitą gyvenimo būdą, orientaciją ar tiesiog turintis kitokią pasaulėžiūrą ir t.t Tai matyt apima begalę dalykų, kurie „kažką“ išsiskiria iš didžiosios masės sampratos, o tada jį „nuskriaudžia“. Noriu pasakyti, kad mes linkę atstumti šalia esantį dėl to, kad jis mąsto kitaip negu mes. Ne visi, ne visada, bet tendencija jaučiama stipriai. Šiuo atveju daug kalbame (bet ne tik) apie turinčius negalias žmones. Neretai šie žmonės yra atstumti, jie neturi tokių pačių sąlygų gyvenimui, tobulėjimui, meilei, kūrybai. Dažnai žmonės jų gaili, vengia (nes patys nežino kaip bendrauti), riboja juos. Bet jie yra tokie patys žmonės, tik turintys didesnius iššūkius savo kasdienybėje. Tačiau jeigu labiau pasigilintume patys į save ir savo artimą, pamatytume, kad kiekvienas mes turime savų iššūkių su kuriais susiduriame kiekvieną dieną. Ir visi mes esame tie, kurie turime savo „normas“. Kažkam iššūkis – kantrybės trūkumas, kitam agresija ar per didelis nuolankumas ir t.t Mes gyvename su krūva iššūkių, tad kodėl išskiriame žmones, kurie turi vizualiai labiau matomus iššūkius? Jie tarsi neatitinka „normos“, nes yra „kitokie“? Ne, jie yra tokie pat kaip mes.
„PinoKeys“ judėjimu skatiname eliminuoti šiuos apibūdinimus „geras-blogas“, „kitoks“, neatitinkantis „normų“, nes iš esmės mes visi kito akimis galime tapti šių žodžių įkaitais, nes kiekvienas galime kažkuo neįtikti, nepatikti, neatitikti. Visi mes savyje turime mediniškumo, kurį kitas gali norėti pašlifuoti, nors tau pačiam to glotnumo visai nesinori. Kartais mes patys save linkę pakapoti už tai, kad esu „kitoks“, nes mąstau kaip kiti, bet ar to reikia? Mes siūlome kitaip vertinti mus supančia aplinką, priimant kitą tokį koks jis yra, priimti save, su savais iššūkiais, netobulumais, trūkumais ar pernelyg išreikštomis stiprybėmis, kurios neretai irgi kitą gali erzinti. Kviečiame susidraugauti ir kurti darnią pozityvią aplinką, kurioje visiems būtų gera gyventi. Norisi, kad žinotume, jog kiekvienas mes galime būti tas, kuris dalele prisidės prie šio judėjimo, tereikia atverti širdį sau ir kitam. Menas turi padėti mums tapti supratingesniais ir atviresniais vieni kitiems.
Atitinkantis „normas“ esame kiekvienas, nes kiekvienas turime teise būti savimi iki vienintelės ribos, kol tai nekenkiama kitam, aplinkai.
Kauno „Arkos“ bendruomenės narė Elika pastebėjo svarbią problemą, jog sprendimus už negalią turinčių asmenis priima kiti, o jie patys paliekami nuošalyje. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad prie šios problemos sprendimo Jūs aktyviai prisidedate, to įrodymas – „Pinokeys“ premjeroje žiūrovai matys šokantį Marijų.
Bet man atrodo, kad ši problema liečia ne tik negalią turinčius, bet daugumą (ko ne kiekvieną iš mūsų), juk neretai žmogus pasiduoda kitų primetamiems sprendimams (nuo tėvų iki mokytojų, darbdavių ir apskritai visuomenės) ir elgiasi ne pagal savo norus. Tad klausimas Jums, gal turite patarimą kaip atsilaikyti su savo pozicija?
Nelengvas klausimas. Į nelengvus klausimus atsakymų aš dažniausiai ieškau žiūrėdama į bičiulius (taip mes vadiname asmeninis turinčius intelekto ir/ar psichosocialinę negalią), sekdama jų pavyzdžiu. Bičiuliai turi dovaną būti labai atvirais ir sakyti ką jaučia ir galvoja. Norint sužinoti bičiulio tikrąjį troškimą, kurį jis išsakytų niekieno nespaudžiamas tereikia skirti jam laiko, sukurti draugystę su juo. To galėčiau palinkėti kiekvienam iš mūsų – būti atvirais pirmiausia sau, skirti laiko savo tikrųjų norų išaiškinimui ir sprendimams ir tada būti atvirais kitiems žmonėms.
Marijau, būdamas scenoje, skaičiau interviu – jūs įgyvendinate savo svajonę kurti, šokti. Sakėte, kad scenoje jaučiatės gerai, kaip manote koks žiūrovas ateis į Jūsų premjerą, kokias emocijas, jausmus jam norite perduoti?
Ateis geri žmonės, kurie mėgsta teatrą, kurie nebijo žmonių su negalia. Ateis dar draugai, mama. Norėsiu žiūrovams perduoti savo dvasią, kad atgaivintų žiūrovus.
Ką naujo atradote kurdamas šokį su choreografe, kūrybine komanda?
Atradau, kad jaučiu savo kūną, kad galiu jį valdyti, kad gali šokti mano rankos ir kojos, ir pilvas. Man patinka šokti su Indre, ji gera ir švelni. Su Indre būna linksma.
„PinoKeys“ komandoje kurianti dramaturgė Laura Švedaitė pasidalino mintimis kuo skiriasi dramaturgės darbas scenos menų projektui nuo individualaus rašymo skaitytojui ir kaip vyksta šis kūrybinis procesas.
Rašant skaitytojui tekstas gimsta iš tylos, visos diskusijos ir abejonės dažniausiai verda galvoje. O vėliau tiek pagyros, tiek kritika krenta ant tavo vieno pečių. Dramaturgo darbas – daug triukšmingesnis, dinamiškesnis, čia vyksta tikros diskusijos su kolegomis, kartais nebesupranti, kaip atsirado būtent toks tekstas, pameti giją, galbūt mažiau prie jo prisiriši. Bet svarbiausia, kad išeina geras tekstas, geras scenos kūrinys.
Man labai patinka dirbti kolektyvinėje kūryboje – patinka ieškoti sąsajų tarp skirtingų idėjų, matyti kaip žodis virsta kūnu, stebėti kitus dalyvius, jų asmenybes. O kalbant apie kūrybinę autonomiją, tikiu, kad jeigu idėja yra subrendusi, ji bus išgirsta ir didžiausiame triukšme.
Kas lėmė, kad prisijungėte prie „PinoKeys“ projekto?
Mane jau nuo paauglystės laikų domino visuomenės paribiai – žmonės, kurių mes nesugebame priimti, nes patys sergame. Juokauju, kad turiu motinos Teresės sindromą. O pastaruoju metu išgyvenu itin stiprų pyktį dėl to, kaip esame linkę „nurašyti“ visus, kurie neatitinka labai griežtų ir nesveikai siaurų normų. Tai yra nežmoniška. Nė vienas nenusipelnė patirti to, ką patiria žmogus dėl vienokių ar kitokių priežasčių reikalingas mūsų visų pagalbos. Tikiu, kad „PinoKeys“ projektas ir kiti panašaus pobūdžio įvykiai bent šiek tiek išjudins tuos pūvančius vandenis ir noriu būti šito dalimi.
Kokios naujos patirtys, atradimai ar iššūkiai lydėjo šį kūrybinį procesą?
Sunkiausia buvo užsitarnauti kolegų rašytojų Donato ir Eduardo (projekto dalyvių, – aut. past.) pasitikėjimą.
„PinoKeys“ solistas, atlikėjas Jurgis Jarašius pastebi, kad – didžiausias iššūkis būti dabartyje. Mes dažnai gyvename ateities planais, problemomis ar praeities sentimentais, bet nepagauname dabarties momento. Scenos menai, kūryba bendrąja prasme, man atrodo suteikia tą galią fiksuoti dabarties momentą (įvairiomis formomis ir įrankiais), o pasirodymo metu kartais pavyksta ir žiūrovą, bent trumpam laikui panardinti į dabarties momentą, akimirkos patyrimą. Ar, jei taip, kaip siekiate šio tikslo savo kūryboje?
Stengiuosi išnagrinėti prasmes kūrinio, kurį atlieku, iš visų pusių, kiek tik galiu sugalvoti, ir tada imuosi jo išpildymo rutinos repeticijoje. Tuomet manyje susidaro lyg atskiras to kūrinio pasaulis, kuris turi savo gyvenimą, o aš jį per save galiu parodyti žiūrovui. Tas pasaulis, man atrodo, gyvena savo laiku, lyg gamtos laiku (neskuba, yra labai organiškas). Ir šis laikas būna lyg kontrastas kasdieniškam gyvenimo ritmui, kuriuo gyvenant sunku viską pastebėti čia ir dabar, nes jis per greitas. Tad kontrasto su „organiškuoju laiku“ veikiamas „bėgantis pasaulis“ pradeda stoti ir žiūrovas gali įsiklausyti, pastebėti, ką atlikėjas kūriniu nori pasakyti.
Kokį dabarties patyrimo įspūdį planuojate žiūrovams „PinoKeys“ pasirodyme?
Manau, kad mūsų sukurta muzika, tekstas ir atlikimas padės žiūrovui pabūti čia ir dabar.
Galbūt galėtumėte pasidalinti itin įsiminusiu dabarties patyrimo momentu?
Jų būna tiek scenoje, tiek gyvenime. Manau, kad kiekvienas kartas scenoje toks yra. Scenos meno paskirtis susijusi su šiuo momentu. O gyvenime rečiau, tačiau galiu išskirti kelis: kai nutinka kas nors labai gražaus, pavyzdžiui, pamatai nuoširdžiai besišypsantį žmogų ar žmogų padedantį žmogui, o taip pat kai ir pats padedi kitam; kai žiūri gerą filmą ar spektaklį; kai klausaisi geros muzikos; kai būni atviras su savimi.
