Gegužės 30-ąją minime muzikinį šimtmetį! Kompozitorius Mikas Petrauskas, kurio dainos „Motuš motušė“ ir „Kam šėrei žirgelį“ skambėjo 1924-aisiais pirmojoje dainų šventėje Kaune, tų pačių metų gegužės 30 dieną Bostone, JAV, pastatė antrąją lietuvišką operą „Eglė žalčių karalienė“. Rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ šia skambia istorija dalinasi Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus edukatorius Tadas Karanauskas.
M. Petrauskas, užaugęs tarp Labanoro girių, pasaką apie Eglę žalčių karalienę, matyt, dažnai girdėjo sekamą mamos. Tačiau sukurti operą kompozitoriui prireikė daugiau nei 10 metų. Priežastis aiški – opera neturėjo libreto. Pradėjęs operą 1910 m. Čikagoje, darė dideles pertraukas, tad paskutiniaisiais metais ją kūrė itin intensyviai – dirbdavo po 15 val. per parą, kartais suorkestruodamas iki 70 puslapių partitūros. Kai nuo rašymo sutindavo ranka, apvyniodavo ją šaltame vandenyje įmirkytu rankšluosčiu ir sukandęs dantis rašydavo. Kompozitorius norėjo, kad opera būtų liaudiškų motyvų, tad tyrinėdamas liaudies dainas žymėjosi kiekvieną dainą, kuri jam tikdavo, rėmėsi ir Aleksandro Fromo-Gužučio drama (Petrauskaitė, 2015, p. 295).
Tai buvo pirmoji kompozitoriaus opera, atitinkanti visus žanro reikalavimus: su arijomis, duetais, ansambliais, orkestro partijomis. Premjera įvyko Brodvėjaus teatre, Bostone. M. Petrauskas atliko Žalčio, V. Putvinskaitė – Eglės vaidmenis. Muzikantai buvo iš Bostono simfoninio orkestro ir „Gabijos“ draugijos. Operoje susipynė pagoniškos tradicijos su krikščionybės elementais, lietuvių gyvenimo samprata – su amerikiečių mąstymu. Spektaklis prasidėjo Lietuvos himnu, o pakilus uždangai žiūrovai pamatė Lietuvos peizažą vaizduojančias dekoracijas, lietuviškų motyvų drabužiais apsirengusius ir lietuviškai dainuojančius artistus. JAV lietuvių laikraštyje „Darbininkas“ rašoma, kad atlikėjų buvo daugiau nei šimtas, jie gerai suvaidino ir sudainavo. Merginos buvo apsirengusios tautiniais rūbais, „ūkininkai baltuose sodiečių drabužiuose, karalius ir karalienė puikiuose auksu žėrinčiuose rūmuose su karūnomis. <…> Šokikų kojų kilnojimas gal ir nėra lietuviškas dalykas, bet gerai atliktas“ (Petrauskaitė, 2015, p. 296).
Verta paminėti ir keletą linksmų faktų. Pasakoje yra scena, kaip Eglė nuoga maudosi jūroje, o Žaltys įsliuogia į jos drabužius. Tačiau „nuogų mergų“ scenos nebuvo galima rodyti, tad operoje Eglė miške rinko uogas su seserimis, o Žaltys užsliuogė ant Eglės drobulės. Žalčio kostiumas iš abiejų pusių buvo surištas viela ir tempiamas sudarė įspūdį, kad Žaltys rangosi (Burokaitė, 1976, p. 237).
Spektaklyje „vaidino“ ir gyva žąsis. Mat ją reikėjo įsiūlyti Žalčio piršliams, o M. Petrauskas po operos norėjo pavaišinti ja spektaklio atlikėjus. Taigi, kitą dieną jis liepė paukštį nugalabyti. Po bandymo nudurti peiliuku į kaklą žąsis išsilaisvino ir į kambarį įbėgo kruvina galva, tad pribaigti ją teko kirvuku (Burokaitė, 1976, p. 238).
Opera buvo didelė, šešių veiksmų, bet M. Petrauskui, neturinčiam profesinių sugebėjimų, tai nebuvo lengva išspręsti. Kompozitorius nebuvo įvaldęs teminės medžiagos vystymo principų, tad operoje kartojasi viena patraukli melodija, kuri sudaro teminį įvairių veikėjų muzikinių epizodų pagrindą. Trūko harmoninės muzikos spalvų, o lietuviškos muzikos įtaka išryškėjo tik pavieniuose numeriuose (Burokaitė, 1976, p. 302–316).
Kompozitorius norėjo, kad opera būtų pastatyta ir Lietuvoje. Partitūrą jis buvo atsiuntęs dar 1924 metais, rašė laiškus Amerikos bičiuliams, kad jie įkalbėtų Antaną Smetoną statyti jo operą, tačiau profesionalumu pasižymintis Valstybės teatras statyti nepakankamo meninio lygio operos nenorėjo (Petrauskaitė, 2015, p. 318–323; Burokaitė, 1976, p. 316).
„Eglė žalčių karalienė“, parodyta pirmąkart Bostone, prisidėjo prie Amerikos lietuvių tautinės savimonės žadinimo. Paskatintas operos sėkmės JAV, M. Petrauskas ėmė redaguoti „Birutę“, kalbamuosius dialogus pakeisdamas vokalinės muzikos intarpais. Netgi pradėjo mąstyti apie naują operą „Gulbė“, bet šio plano neįgyvendino (Petrauskaitė, 2015, p. 297).
Tik po M. Petrausko mirties 1937 m. teatro vadovas Viktoras Žadeika patikėjo operos perrašymą ir dirigavimą kompozitoriui Jonui Dambrauskui, ir 1939 m. operą pamatė Kauno publika. Žilvino vaidmenį joje atliko Miko brolis, dainininkas Kipras Petrauskas. Tačiau operos premjerą lydėjo jo ir J. Dambrausko konfrontacija. Pasklidus kalboms, kad J. Dambrauskas yra netinkamas dirigentas, šis atsakė, kad tokiu atveju operos partitūrą sudraskys, o pats į Nemuną šoks… Labiausiai pašalinti jį norėjo K. Petrauskas, tačiau nutarus, kad J. Dambrauskas nesisiūlė, o buvo pasiūlytas statyti šią operą, jis liko operos dirigentu (Dambrauskas, 2002, p. 59–60).
1939 m. „Eglės žalčių karalienės“ premjerą Valstybės teatre palankiai įvertinęs teatro kritikas Vladas Jakubėnas rašė, kad veikalas „nusipelno tautinės, greičiau net liaudies operos vardo“. Opera buvo pastatyta net 14 kartų per pusę sezono. Tačiau Antrasis pasaulinis karas sutrukdė operai tapti tikra tautine opera – pokario metais ji būdavo prisimenama tik pavieniais atvejais (Baublinskienė, 2020, p. 17).
Apie „Eglės“ premjerą Kaune plačiau galite išgirsti M. ir K. Petrauskų namuose užsisakę ekskursiją po ekspoziciją „Valstybės teatras. Tautą burianti muzika“. Be to, jauniesiems muziejaus lankytojams antroje metų pusėje pristatysime naują edukacinį užsiėmimą „Pažink teatrą“, kuriame 5–8 klasių moksleiviai, tyrinėdami ekspoziciją, galės susipažinti su pasirinktos operos ar baleto kūrėjais ir namo išsinešti susikurtą spektaklio programą.
