Šiemet minime prozininko, dramaturgo, eseisto Romualdo Granausko 85-ąsias gimimo metines. Rašytojas išleido daugiau nei dvidešimt prozos knygų, jo kūryba sulaukė daugybės skaitytojų dėmesio bei aukščiausių įvertinimų iš literatūros profesionalų. R. Granauskas vaizdavo tai, ką pats patyrė ir matė – žemdirbio pasaulį ir jo saulėlydį, agrarinio pasaulėvaizdžio viešpatavimo laiką ir jo griuvimą, nužemintuosius – atplėštuosius nuo žemės, laisvės ir istorijos, nuo papročių ir paveldimų dorovės normų.
„Viskas ateina iš gyvenimo patyrimo. Juk negali aprašyti to, apie ką nesi nei girdėjęs, nei matęs, nei sapne sapnavęs“, – taip apie savo kūrybą kalbėjo rašytojas. Daugiau apie jį rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja Maironio lietuvių literatūros muziejaus Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Marija Kaškonienė.
Pats didžiausias negalėjimas
Romualdas Granauskas gimė 1939 m. balandžio 18 dieną Mažeikiuose, nors pats kartojo, kad tikroji jo gimimo diena yra mėnesiu anksčiau. Prozininkas baigė Šauklių pradinę mokyklą, paūgėjęs tęsė mokslus Mosėdyje, o brandos egzaminus laikė drauge su Sedos darbo jaunimo mokyklos vienuoliktokais. Atestatą gavo, tačiau jo elgesys buvo įvertintas tik trejetu. Tai buvo laikoma „vilko bilietu“ beveik visose aukštosiose mokyklose. R. Granauskas liko be formalaus aukštojo išsilavinimo, nors poetui ir kritikui S. Gedai atrodė kitaip: „Savamokslis, tačiau mokytesnis už kitus“.
Rašytojas tvirtino, jog Mosėdyje praleisti mokslo metai buvo lemtingi jo tolimesniam gyvenimui. Ryškų pėdsaką jam paliko lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Alfonsas Šileikis, kuris mokykloje buvo įsteigęs literatų būrelį. Jam priklausė Stasė Lygutaitė, Romualdas Granauskas, Ričardas Pakalniškis ir kiti. Daugelis minėtų moksleivių rašė prozos kūrinėlius, kiti eilėraščius. R. Granausko teigimu: „Negalėjom nerašyti. Tai pats didžiausias mūsų negalėjimas. Didesnio ir nežinau“. Rašytojas dalyvaudavo literatūros vakaruose, jaunųjų literatų sąskrydžiuose, siųsdavo savo kūrybinius bandymus Mažeikių, Skuodo laikraščių konkursams. Pirmasis jo apsakymas „Prieš audrą“ pasirodė 1954 m. žurnale „Švyturys“. Tai nebuvo brandi kūryba, tačiau penkiolikmetis paauglys jau tuomet gebėjo literatūriškai reikšti mintis, nors sovietinėje spaudoje jos ir negalėjo būti originalios.
Debiutinė knyga
1969 m. pasirodė pirmasis R. Granausko novelių rinkinėlis „Medžių viršūnės“, nedaug išsiskyręs iš tos pat kartos autorių debiutų. Į šią knygą rašytojas svajojo sudėti dvidešimt novelių, tačiau „idėjiškai neydingų“ ir spausdintinų buvo atrinkta tik trylika. Knygoje išryškėjo įgimtas gebėjimas vaizdingai pasakoti, trumpai ir glaustai išreikšti didelius pasaulio ir žmogaus gyvenimo įvykius, kurti gyvus dialogus, šeimyninių barnių scenas. Pasak literatūros tyrinėtojos E. Bukelienės, „ankstyvosiose Granausko novelėse, kuriose meninis mąstymas dar vienakryptis, neišsišakojęs, girdimi tik pavieniai egzistenciniai motyvai. Vėlesniuose kūriniuose egzistencinės situacijos išauga į nebeišskaidomą sudėtingų struktūrų tinklą. Tačiau dėmesys senam žmogui ir mirties temai išlieka, nes gyvenimo pabaigos mįslėse susitelkia pačios esmės, kurių lengvai neįspėsi, bet dėl to jos autoriui ir įdomios“.
Pripažinimas
Mosėdis nebuvo ta erdvė, kuri galėjo suteikti galimybę plačiai išskleisti sparnus. 1972 m. pagaliau persikraustęs į Vilnių, galėjo ryžtis tam, ką visą laiką savo nepriklausoma esybe siekė – atsidėti rašytojo darbui. Sostinėje R. Granauskas praleido visą likusį gyvenimą, tačiau šio miesto taip ir nepamėgo, svajojo pasenti gamtos apsuptyje. Savo novelių knygoje „Trys vienatvės“ autorius rašė: „Tik labai nenorėčiau tarp tų mūrų, ant tų asfaltų sulaukti gilios senatvės, kai jau visai nedaug man bebus likę. Nors pačioj atokiausioj, pačioj atkampiausioj vietoj, bet kad būtų virš galvos tikras dangus, už kreivo lango – tikras medis, medyje – tikras paukštis ir kad tikrai žinočiau, jog per gyvenimą ką nors tikro esu nuveikęs…“
R. Granausko apysaka „Jaučio aukojimas“, kuri pirmą kartą pasirodė žurnale „Pergalė“, o vėliau knygoje „Duonos valgytojai“ (1975), sulaukė rimtesnio kritikų susidomėjimo, jis laikomas pačiu moderniausiu ir meniškiausiu iki tol sovietmečiu sukurtu lietuvių prozos kūriniu. „Jaučio aukojimą“ R. Granauskas parašė antruoju asmeniu bei naudodamas sąmonės srauto techniką. Apysakoje kūrėjas sakralizuoja išeinančios senosios žemdirbių kartos pasaulėvaizdį ir papročius, įprasmina senovės baltų pasaulėjautą. Anot literatūros tyrinėtojos V. Daujotytės, kūrinyje „kalbama apie vertybes: žmogaus teisę būti laisvam, tikėti savo, o ne svetimais dievais, apie būtinybę priešintis svetimšaliams atėjūnams, kurie nori tavo dievus sutrypti, o tave patį parklupdyti priešais savuosius“.
1988 m. sukurta apysaka „Gyvenimas po klevu“, kurioje per vienos šeimos skausmingą gyvenimo istoriją rašytojas atvėrė nykstančio lietuviško senojo kaimo žaizdas, tapo lietuvių prozos atgimimo ženklu. E. Bukelienės teigimu, „stagnacijos metais rašiusiam autoriui rūpėjo patys mūsų egzistencijos pagrindai. Niekur taip atvirai ir tiesiai nebuvo įvardyti tie fundamentalūs dalykai, kuriuos mūsų žemėje ir mūsų žmoguje sunaikino sovietų valdžia ir kolchozai“.
Siekis sukurti romaną
Sovietmečiu apysakos ir novelės meistras ilgai nesiryžo rašyti romano – ideologinių formuluočių nepripažįstančiam prozininkui šis laikotarpis buvo tarsi neperžengiamas barjeras. Vos Lietuvai atgavus nepriklausomybę, R. Granauskas iškart sėdo rašyti romano apie tremtinius, tačiau pasipylę autentiški ištremtųjų prisiminimai privertė šį žanrą kuriam laikui pamiršti. Apsakymų ir esė rinkiniui „Gyvulėlių dainavimas“ (1998), kuriame atskleidžiamas pokario tragizmas, iki romano taip ir nepavyko išaugti.
Pirmasis rašytojo romanas „Duburys“ pasirodė 2003 metais. Epigrafui buvo pasirinktas jo artimo bičiulio poeto Jono Strielkūno eilėraščio „Žiedas vėjuotą rudens dieną“ paskutinis posmas. R. Granauskas mokėjo šį eilėraštį mintinai, buvo paveiktas jo maginės melodijos. Pasak V. Daujotytės, „Strielkūno eilėraščio maginė įtaiga duoda „Duburiui“ kitą kodą – likimo, lemties, apimančios ne tik atskirą asmenį, bet ir kartos, netgi bendruomenės ar tautos dalį“. R. Granauskas parašė dar du romanus: „Kenotafas“ (2005), „Rūkas virš slėnių“ (2007) ir novelių romaną „Trys vienatvės“, tačiau menine įtaiga nė vienam nepavyko prilygti kūrėjo apsakymams ir apysakoms.
„Visos tos knygos – aš“
Nepriklausomos Lietuvos metais rašytojas buvo ypač produktyvus. Be romanų, vienas po kito pasirodė ir kiti kūriniai: „Raudonas ant balto“ (2000), „Šunys danguje“ (2005), „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“ (2012), „Šventųjų gyvenimai“, „Išvarytieji“ (2013) ir kiti. R. Granauskas mokėjo ne tik nuostabiai pasakoti, bet ir smagiai pajuokauti, iš jo lūpų nuolat liejosi sąmojis, labai dažnai net virstantis panašiu į aforizmus. Jo žmonos Teresės dėka rašytojo šmaikštūs posakiai, pokštai, kalbos, pasakytos premijų įteikimo progomis drauge su esė apie lietuvių literatūros klasikus ir lietuviško žodžio gyvenimą sugulė į knygą „Baltas liūdesio balandis“ (2015).
Savo kūrybines galias R. Granauskas išmėgino ir kurdamas scenarijus kino filmams: „Sodybų tuštėjimo metas“ (1977), „Vasara baigiasi rudenį“ (1981), „Vėjas rugiuose“ (1983). Jo kurtose esė apie S. Daukantą, J. Biliūną, J. Gurauskį bei vienintelėje poetinėje dramoje „Rožės pražydėjimas tamsoj“ su širdgėla ir meile apmąstomi rašytojo dvasiai itin artimų kultūros žmonių tragiški gyvenimai, dėmesio centre atsiduria pačios asmenybės, per šimtmečius neužgęstanti jų dvasios šviesa, taurumas, pasišventimas, įsipareigojimas tautinei kultūrai. Anot S. Gedos: „Taip jis suartėdavo su kitais Lietuvos didžiaisiais – per žemę, prigimtį, per žodžio dvasią“.
Daugybę metų rašytojas sirgo įvairiomis ligomis, laiką leido tarp namų ir ligoninės, tačiau jo kūrybinis talentas negeso, vienas po kitos gimė išskirtiniai kūriniai. „Dabar tiek metų nematau nei kaip saulė teka, nei kaip debesys plaukia, nei kaip ežeras atrodo. Ką padarysi… Čia, matyt, Dievo dovana – atėmė kojas, sutrumpino takus, sėdėk ir rašyk“, – atviravo R. Granauskas.
Prozininkas rašė ir leido knygas iki pat savo gyvenimo pabaigos, jo kūryba sulaukė didžiulio pripažinimo. Amžinybėn jis iškeliavo 2014 m. spalio 28 d., palikęs neįkainojamos vertės dvasinės brandos ir lietuviško žodžio kūrybinius lobynus. Pasak rašytojo, „visos tos knygos – aš. Kadangi daugiau rašiau nei nerašiau, tai lyg ir antru gyvenimu tapo. Net svarbesniu už pirmąjį“.
