(atnaujinta) 2021 m. rugpjūčio 8 d. Latvijoje, Cesų aerodrome sudužo ANBO II – atkurta Antano Gustaičio orlaivio replika. Žuvo ANBO eskadrilės įkūrėjas Arvydas Šabrinskas.
To karšto ir saulėto ryto pašnekovai pabrėžia, kad Kaunas – Lietuvos aviacijos lopšys, kuriame pradėjo kurtis aviacija: aerodromas, gamyklos, pilotai. Apie šio, šiek tiek prarasto identiteto puoselėtojus – Arvydą Šabrinską ir Rolandą Kalinauską – būtų galima sukurti ir trumpą dokumentinį filmą.
Jie įsitikinę: svarbiausias Lietuvai lėktuvas yra ne „Lituanica“, o Antano Gustaičio sukurti ANBO. Gaila, tačiau iš serijomis gamintų lėktuvų išliko tik vienas. Tačiau du draugai be jokių originalių brėžinių, vien iš nuotraukų atkūrė ir pakėlė į dangų dar vieną.
Kaip viskas prasidėjo?
Arvydas: „Draugas atsinešė žurnalą „Plieno sparnai“. Sako, žiūrėk, yra toks lėktuvas ANBO II. Jis paprastas labai. Tai ir sutikau: pabandom, jeigu paprastas.“
Rolandas: „Aš skeptiškai žiūrėjai į tą idėją ir į senovinius lėktuvus. Čia kaip senas automobilis. Gražu, bet ne kasdieniam naudojimui. Sudėtinga, brangu jį eksploatuoti. Tuo labiau kad dažniausiai žmonės daro tik panašius į senovinius lėktuvus, o ne originalius, todėl rezultatas būna abejotinas. Arvydas ilgai mane įkalbinėjo. Galų gale pasidaviau.“
Rolandas: „Atkurti santykinai nebuvo sudėtinga, nes daugelį inžinerinių to meto sprendimų naudojame ir dabar, beveik po 100 metų. Antano Gustaičio konstrukcijos buvo paprastos ir labai gerai apgalvotos.“
Kiek truko lėktuvo inžinerinis tyrimas ir pati gamyba?
Arvydas: „Viskas vyko sinchroniškai. Prasidėjo nuo to, kad apimtas karšto entuziazmo nupirkau automobilį „Smart“, nes maniau, kad jo variklis bus tinkamas šiam lėktuvui. Po to beveik trejus metus po truputį diskutavome ir konstravome patį lėktuvą. Rolandas ką nors padaro, tada vėl sėdam ir kalbam.“
Rolandas: „Vien forume „manosparnai.lt“ buvo apie 150 puslapių diskusijų. Aš kažką pasiūlau ar paklausiu, tada pasipila kritika. Bet kokia problemėlė, neaiškumas, kaip kokia smulkmena turėjo būti – aviatoriai internete ginčijasi, kas ką žino. Pradžioje dar muziejus padėjo, Arvydo sūnus paruošė pirmuosius brėžinius.
Atkurinėjant ANBO II daugiausiai dirbote dviese?
Arvydas: „Taip, daugiausiai dviese. Aš buvau vadybininkas, o Rolandas užsiėmė inžineriniais sprendimais ir gamyba.“
Rolandas: „Buvo dar keletas žmonių. Skirmantas Liutkus taip pat smarkiai prisidėjo, padarė viską, kas lėktuve yra iš medžio. Jis – aukščiausios kvalifikacijos meistras, gaminantis sparnus. Propelerį pagamino Rimantas Plonis iš Mažeikių.“
Kiek ANBO modelių buvo sukurta?
Arvydas: „ Sumanyti buvo 8 modeliai, bet pagaminti 7. Septintasis ANBO nebuvo pagamintas, buvo tik idėja. Keli modeliai dar buvo smarkiai modifikuoti laikui bėgant. ANBO VIII buvo pastatytas, pakeltas, bet jo išbandyti deramai nebespėta. Atėjo „išvaduotojai“.“
Ar yra likę pasaulyje ANBO originalų?
Rolandas: „Išlikęs vienas. Net aš jį patvarkęs pakelčiau į orą. Tai ANBO I, kuris yra Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Noriu tai pasakyti: ten dirba neatsakingi žmonės, jie tą lėktuvą tiesiog paslėpė, pakabino 8 metrų aukštyje ir neprileidžia nieko. Jis atrodo kaip modeliukas.
Mums reikėjo labai daug techninių dalykų išsiaiškinti, bet jis paslėptas nuo visuomenės. Man buvo pranešta, kad čia ateities kartoms. Juk aš ir esu ateities karta, man to reikia A. Gustaičio atminimo įamžinimui, o jis tiesiog kabo virš stiklainio.
Tai tiesiog nusikalstama veika. Teko būti užsienio muziejuose: paprašai, atveria, leidžia fotografuoti, jeigu domina techniniai sprendimai, o čia pakabino ir viso gero. Vienintelis pasiekimas – vienas iš mūsų entuziastų, kuris atkūrinėja ANBO I, pusiau nelegaliai padarė daugybę nuotraukų ir bando jomis remdamasis dirbti. Kodėl reikia daryti nelegaliai tokius dalykus, kurie yra šventi?“
Arvydas: „Čia yra kultūra, prie kurios negali prisiliesti. Kažkas steriliai padėta ir nerodoma net aviacijos profesionalams, norintiems atkurti istoriją. Kas iš to – jis ten net neveikiantis.“
Kaip ANBO lėktuvai buvo vertinami specialistų tuometinės Europos ir pasaulio kontekste?
Rolandas: „Apie ANBO buvo kalbama ir tai buvo pasaulinio lygio lėktuvai. Tai buvo labai sudėtingi gaminiai, nedarę gėdos tarptautiniame kontekste. Yra sakančių, kad gal A. Gustaitis padarė geriausius to meto lėktuvus pasaulyje. Nesu tuo tikras, bet ANBO buvo tikrai labai geri lėktuvai, nenusileidę Vokietijos ar Didžiosios Britanijos produkcijai.“
Kokia buvo pagrindinė ANBO lėktuvų paskirtis?
Arvydas: ANBO II buvo pirmasis lietuviškos konstrukcijos karinių oro pajėgų mokomasis lėktuvas. A. Gustaitis pirmiausiai ėmėsi mokomųjų lėktuvų gamybos. Tik vėliau, 1931-aisiais, suremontuotas ANBO II lėktuvas perduotas civilinėms reikmėms – pilotams ruošti Lietuvos aeroklube.“
Rolandas: „Tuo metu nebuvo pinigų ir mados civilinei aviacijai. Tik stambios kompanijos didelėse valstybėse pradėjo gaminti civilinius lėktuvus. A. Gustaitis pats buvo kariškis, finansavimas irgi atėjo iš karo pramonės. Visi jo sukurti lėktuvai – kariniai.“
Atsiliepimai apie lėktuvus geri. Ar buvo pradėta serijinė jų gamyba?
Rolandas: „Buvo pradėta, bet tik savo reikmėms. Tai buvo nuolat tobulinami prototipai. Kiekvienas modelis buvo testuojamas, ieškoma, ką tobulinti, o nepatikimi inžineriniai sprendimai pakeičiami naujais.“
Arvydas: „Serijinė gamyba prasidėjo nuo ANBO III. Tai buvo pirmieji serijiniai lėktuvai, skirti savai kariuomenei. Juos užsakė Lietuvos valstybė kariuomenės reikmėms. Visgi bandymas parduoti nei latviams, nei estams nepavyko.“
Rolandas: „Trūko laiko. A. Gustaitis juk pradėjo kurti lėktuvus būdamas vos 27 metų, o 43-ejų jį sušaudė sovietai. Tai labai trumpas periodas tokiai stambiai pramonės šakai užkurti. Tokie dalykai įmanomi tik laisvoje šalyje. Žmonės paragauja to laisvės gurkšnio ir kuria stebuklus. Mus užspaustų, užstatytų ir mes vėl nieko nebeturėtume.“
Arvydas: „Reikia nepamiršti, kad jis nebuvo komercininkas. Jis buvo karininkas, brigados generolas, karinių oro pajėgų vadas. Negalėjo visko aprėpti. Jis konstravo, bet stiprių verslo motyvų neturėjo.“
Kokie esminiai skirtumai tarp originalo ir atkurtojo ANBO lėktuvo?
Arvydas: „Aš labai norėjau, kad būtų padaryti vadinamieji užsparniai. Taip būtų galima mažesniu greičiu nusileisti. Galėjo būti, bet Rolandas nepasidavė. Užtat pasidavė kitai avantiūrai: pagaminome šiam lėktuvui stabdžius.“
Rolandas: „Tai buvo būtinybė. Stengiamės kuo mažiau nukrypti nuo originalo. Sulaukėm daug kritikos, nes įdėjome rusišką variklį, o ten buvo čekiškas. Šitas panašus, tik stambesnis, galingesnis. Ilgai ieškojome, bet galiausiai nutarėme sumontuoti tokį, kokį gavome. Gal ateity kas nors padarys geresnį ANBO II, bet dabar jau bent vieną turėsime, galėsime skristi. Galėjome iki šiol ginčytis ir neturėti nei variklio, nei lėktuvo. Išskyrus šitai, stengiamės kiek įmanoma nenukrypti ir išlaikyti originalią konstrukciją remdamiesi nuotraukomis.“
Ar pakankamai įamžinama Lietuvos aviacijos ir Antano Gustaičio istorija?
Arvydas: „Tikrai nepakankamai. Visi žino tik S. Dariaus ir S. Girėno skrydį, kurį leido įkalti į sąmonę dar tarybiniais laikais. A. Gustaičio darbai nežinomi: dar dabar prieina ir klausia, ar čia ne tas lėktuvas, kuris skrido per Atlantą. Įsėdęs į „Lituanicos“ kopiją čia dabar sulaukčiau tūkstančių smalsuolių.
Kaip tai daryti? Turėtų labiau dirbti Lietuvos aviacijos muziejus. Jis yra Lietuvos kultūros ministerijos dalis, bet su miestu bendradarbiauja menkai. Sklaidos tikrai trūksta. Muziejus yra toks… pats sau: ateik, jei nori, pamatysi. Jo misija kaip tik turėtų būti kažkoks žinutės visuomenei transliavimas. Jeigu miestas nori turėti žymę, kad čia buvo aviacija, kad Kaune ji kūrėsi, kad čia dirbo Antanas Gustaitis, pats miestas turėtų suartėti ir labiau bendradarbiauti su Lietuvos aviacijos muziejumi, rengti bendrus projektus.
Kultūrą daro žmonės, bet jai reikia kažkokių pagrindų. Spektakliui reikia teatro, aviacijos paveldui – muziejaus, lėktuvams – aerodromo. Valstybė turi sudaryti sąlygas, bet kultūros ji nesukurs, gali tik sužlugdyti. Tie, kurie finansuoja kultūrą, nuo kurių priklauso kultūra, dažnai nesupranta, kad geležinis daiktas reikalingas, kad prie jo priliptų veiksmai. Jie sako, kad lėktuvas – ne kultūra. Tai ne spektaklis, bet istorija ir kultūra būtų neįdomi be fizinio daikto. Knygas irgi galima skaityti internete, bet dažnai vis tiek renkamės popierių. Va, jūsų kolega paskraidė lėktuvu ir dabar žino, pajuto, kaip tarpukaryje skraidė žmonės.“
ANBO II buvo pagamintas tik 1 vnt. ir jis patyrė katastrofą. Ar žinoma, kodėl?
Rolandas: „Yra oficiali tų laikų versija ir yra maniškė. Lėktuvas buvo atiduotas civiliams. Tuo metu dar buvo likę nemažai biplanų (dvisparnių lėktuvų), kurie buvo atsparūs ir galėjo skraidyti akrobatiškai, žemyn galva. Pilotai buvo užfiksavę, kad bet kokį lėktuvą, ypač pažangesnį, gali vartyti, kaip nori. Pagal aprašymą panašu, kad lėktuvas apsivertė ant nugaros, klupo lėktuvo konstrukcijos, lūžo sparnas. Klupo spyris, laikantis sparnus, tuomet pastarieji susivožė. Keleivis spėjo iššokti, pilotas žuvo. Jo sėdėjimo vieta – po sparnu. Iš ten pabėgti sudėtinga.“
Ar žinoma A. Gustaičio kapo vieta?
Arvydas: „Okupantai jį, nesutikusį bendradarbiauti, Maskvoje, Butyrkų kalėjime, sušaudė kaip nelojalų tarybinei valdžiai. Yra konkreti data ir nuotrauka. Rusai turbūt niekada neleis ieškoti kapo vietos. Tų, kas ten sušaudyti, išvežti, tikrai niekada neparodys.“
Algirdas Šapoka
Dainiaus Ščiukos nuotr.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2019 m. liepos numerio rubrikoje „Mėnesio tema“. Žurnalo archyvą rasite čia.
