Mūsų kultūros istorijoje svarbią vietą užima profesoriai Biržiškos – broliai Mykolas, Vaclovas ir Viktoras. Rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ Maironio lietuvių literatūros muziejaus Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Audronė Gedutienė kviečia prisiminti vieno iš jų – Mykolo Biržiškos – Vasario 16 Akto signataro, lietuvių literatūros istoriko, publicisto nuveiktus darbus ir asmenybę, priminti jo gyvenimą.
Vyriausiasis iš brolių Mykolas Biržiška gimė 1882 m. rugpjūčio 24 d. Viekšniuose (Akmenės r.) žemaičių bajorų šeimoje. Jo tėvas – daktaras Antanas Biržiška, mama – Elžbieta Rodzevičiūtė-Biržiškienė. Kaip ir broliai, mokėsi Šiaulių gimnazijoje (1895–1901 m.). Kadangi šeimoje vyravo lenkų kalba ir kultūra, pats Mykolas per 1897 m. gyventojų surašymą pasirašė lenku, tačiau greitai ėmė to gailėtis. 1900 m. vasarą jis galutinai nusprendė būti lietuviu, su „ypatinga pagarba ir susijaudinimu“, jo paties žodžiais, skaitė laikraščius „Varpas“, „Ūkininkas“, „Tėvynės varpai“. 1901–1907 m. studijavo Maskvos imperatoriškajame universitete teisę, nes teisininkas lietuvis dar galėjo gauti darbą Lietuvoje. Deja, istoriko specialybė to nežadėjo. Tačiau į šią sritį linko Mykolo širdis, ir studijuodamas teisę, jis lankė istorijos, literatūros, kalbotyros, filosofijos paskaitas, slaptoje Maskvos lietuvių studentų draugijoje pradėjo skaityti referatus apie lietuvių literatūrą.
Baigęs universitetą, 1907 m. apsigyveno Vilniuje. Čia jis tapo aktyviu spaudos darbuotoju, redaktoriumi. Redagavo laikraštį „Głos Litwy“ („Lietuvos balsas“), savaitraštį „Žarija“ (kartu su Augustinu Janulaičiu), žurnalą „Visuomenė“.
Mykolas Biržiška – aktyvus lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvis. Jis dalyvavo dar 1905 m. daktaro Jono Basanavičiaus iniciatyva sušauktame Pirmajame lietuvių tautos atstovų suvažiavime Vilniuje. M. Biržiška priklausė organizatorių grupei, sukvietusiai Lietuvių konferenciją, kuri išrinko 20 asmenų Lietuvos Tarybą. Ši taryba 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Nepriklausomos Lietuvos valstybės aktą. Po aktu yra ir M. Biržiškos – vieno iš 20 Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų – parašas.
Nuo 1908 m. M. Biržiška tapo Lietuvių mokslo draugijos, įkurtos Vilniuje, nariu ir vicepirmininku (pirmininkas – Jonas Basanavičius). Draugijoje jis skaitė pranešimus apie lietuvių rašytojus ir juos spausdino draugijos žurnale „Lietuvių tauta“. Mykolą Biržišką reiktų laikyti ir pirmosios lietuvių gimnazijos Vilniuje steigėju (mokykla pradėjo darbą 1915 m.). Beje, tai buvo pirmoji vidurinė mokykla Lietuvoje su dėstomąja lietuvių kalba. 1921 m. mokyklai suteiktas Vytauto Didžiojo gimnazijos vardas, jai M. Biržiška vadovavo iki 1922 m. Lenkams okupavus Vilnių, jis tapo Lietuvos vyriausybės generaliniu įgaliotiniu, buvo Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininku. Vėliau apie šį laikotarpį Mykolas Biržiška kartu su broliu Viktoru Biržiška parašė atsiminimų tritomį „Dėl mūsų sostinės“. Knyga pirmą kartą išleista Londone, 1960–1966 m.
Maironio lietuvių literatūros muziejuje Mykolo Biržiškos rinkinyje saugoma reta nuotrauka. Tai laikraščių „Głos Litwy“ („Lietuvos balsas“) ir „Echo Litwy“ („Lietuvos aidas“) redakcija. Nuotraukoje nusifotografavę redakcijos nariai: (iš kairės) Vilniaus krašto pedagogas, literatas Vladimiras Sakavičius, signataras Mykolas Biržiška, Vilniaus krašto knygininkas ir atvirukų leidėjas Boleslovas Stadzevičius, stovi pedagogas, vertėjas Andrius Rondomanskis ir Mykolo brolis, bibliografas Vaclovas Biržiška. Priešais juos – stalelis, ant kurio padėtas laikraščio „Głos Litwy“ egzempliorius. Nuotrauka daryta 1920 m., ji priklijuota ant rudo kartono, kuriame galima aiškiai perskaityti trijų įsiamžinusiųjų autografus. Tai Vladimiro Sakavičiaus, Mykolo Biržiškos ir Boleslovo Stadzevičiaus parašai.
Laikraštis „Głos Litwy“ („Lietuvos balsas“) – tai dienraštis lenkų kalba, leistas su pertraukomis 1919–1922 m. Vilniuje. Jame buvo rašoma apie svarbiausius pasaulio, Lietuvos, Vilniaus krašto įvykius, lietuvių ir lenkų santykius, Vilniaus krašto tradicijas, skelbti Lietuvos istorijos, literatūros straipsniai, spausdinti lietuvių rašytojų kūriniai. Laikraščio leidimas lenkų administracijos daug kartų buvo nutrauktas. Vietoj jo buvo leidžiami dienraščiai „Echo Litwy“ (1919 m. gruodžio – 1920 m. liepos mėn.), „Dzwon Litwy“ (1920 m. gruodžio – 1921 m. rugpjūčio mėn.), o nuo 1922 m. vietoje „Głos Litwy“ leistas dienraštis „Litwa“. Laikraščio „Głos Litwy“ redaktoriumi ir leidėju buvo M. Biržiška.
1922 m. lenkų valdžia suėmė M. Biržišką, dvi savaites išlaikė Vilniaus Lukiškių kalėjime, o po to ištrėmė į iš Vilniaus krašto. Tada ties Vieviu Lietuvos kariuomenei buvo perduoti trisdešimt trys Vilniaus visuomenės veikėjai, vėliau sudarę draugiją – „33-jų, ištremtų iš Vilniaus, draugija“.
1922 m. atidarius universitetą Kaune, į jį dirbti buvo pakviestas Mykolas Biržiška. Jo paskaitas gausiai lankė ne tik studentai, bet ir miesto visuomenė. Nors dėstytojavimo patirties neturėjo, tačiau pasižymėjo įgimtomis savybėmis, taip reikalingomis mokslo darbuotojui: meile mokslui, išskirtiniu darbštumu, atidumu, reta erudicija. Apie profesorių atsiminimų yra parašiusi buvusi mokytoja Aldona Vokietaitytė, literatūros tyrinėtojas Viktoras Alekna. Lietuvos universitete Kaune M. Biržiška dėstė senąją lietuvių literatūrą, kurį laiką buvo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu. 1927 m. jam suteiktas profesoriaus vardas, 1926–1927 m. buvo universiteto rektoriumi. Dirbo ir visuomeninį darbą: 1925–1935 m. buvo „Vilniui vaduoti“ sąjungos pirmininku. Iš Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomų M. Biržiškos rinkinio eksponatų reiktų paminėti dvi nuotraukas, kuriose užfiksuotas profesoriaus darbas Kauno universitete. Viena grupinė nuotrauka daryta auditorijoje, paskaitos metu. Auditorija sausakimša: studentai ne tik sėdi, bet ir stovi prie durų, už profesoriaus pulto, pasilypėję ant kopėčių, veržiasi pro duris. Tarp studentų matyti poetas J. Aistis. Kita nuotrauka daryta 1929 m. spalio 15 d. prie buvusio Lietuvos universiteto pastato, ant laiptų. M. Biržiška apsuptas gausaus studentų būrio.
Lietuvai atgavus Vilnių, 1940 m. sausio 15 d. M. Biržiška išrinktas Vilniaus universiteto profesoriumi ir rektoriumi. Šias pareigas jis ėjo iki 1944 m. Vilniaus universiteto rektoriui prireikė didžiulės diplomatijos, išminties ir ištvermės santykiuose su naująja sovietine ir vokiečių okupacine valdžia. M. Biržiška saugojo nuo pasiuntimo į frontą universiteto studentiją, tačiau jam teko prieš savo valią atleisti iš profesoriaus pareigų brolį Vaclovą. 1941 m. M. Biržiška tapo Lietuvos mokslo akademijos nariu.
Amerika nebuvo svetinga. Šešiasdešimt septynerių metų žmogui buvo sunku pritapti svetimoje šalyje.
Frontui artėjant prie Lietuvos, 1944 m. birželio mėn. pasitraukė į Vakarus. Porą metų gyveno Hamburge, dalyvavo Pabaltijo universiteto veikloje. Anot paties profesoriaus, jis persikėlė „iš Vilniaus baroko į Hamburgo baraką“, nes universiteto studentai ir dėstytojai kurį laiką gyveno karo metu pastatytuose mediniuose barakuose.
1949 m. M. Biržiška išvyko į JAV, tikėdamasis dar sugrįžti į Lietuvą. Amerika nebuvo svetinga. Šešiasdešimt septynerių metų žmogui buvo sunku pritapti svetimoje šalyje. Daugiausia dirbo rengdamas spaudai sukauptą Lietuvoje savo ir brolio Vaclovo lituanistinę medžiagą, bendradarbiavo spaudoje, „Lietuvių enciklopedijos“ redakcijoje. Prasidėjo netektys: 1955 m. mirė žmona Bronislova Šėmytė-Biržiškienė, 1956 m. – brolis Vaclovas. M. Biržiška mirė 1962 m. rugpjūčio 24 d. Los Andžele, 2018 m. perlaidotas Lietuvoje, Rasų kapinėse Vilniuje.
Svarbiausia M. Biržiškos mokslinių interesų sritis – lietuvių literatūros istorija ir folkloristika. Reikšmingiausias jo darbas – dviejų tomų veikalas „Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos“ (Kaunas, 1931-1938 m.), vadovėliai „Mūsų raštų istorija. 1547-1904“ (Kaunas, 1925 m.), „Dainų literatūros vadovėlis“ (Kaunas, 1923 m.) ir kiti. Jis rašė monografijas ir leido rašytojų raštus: „Antanas Klementas“ (Vilnius, 1910 m.), „Duonelaičio gyvenimas ir raštai“ (Kaunas, 1927 m.), „Barono gyvenimas ir raštai“ (Kaunas, 1924 m.), „Iš Adomo Mickevičiaus raštų“ (Kaunas, 1927 m.).
Pabaigoje reiktų paminėti dar vieną iškalbingą Mykolo Biržiškos gyvenimo faktą – tai Sveikatos namų statyba Viekšniuose. 1937 m. gavęs honorarą už atsiminimų knygą „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose“ (trisdešimt tūkstančių litų) bei pridėjęs iš savo santaupų dar dešimt tūkstančių, jis kreipėsi į Viekšnių viršaitį su prašymu už šiuos pinigus pastatyti Sveikatos namus (ambulatoriją ir ligoninę). Viekšnių apylinkėse žmonių vadinamo „didžiojo daktaro“ Antano Biržiškos sūnus Mykolas Biržiška taip įamžino tėvo atminimą – savo gimtinėje pastatė Sveikatos namus ir padovanojo visuomenei. Pastatas, išlikęs iki mūsų dienų, 1938 m. buvo pašventintas ir fasade buvo įmūryta lenta su užrašu: „Dr. Antano Biržiškos vardo sveikatos namai“. Po Antrojo pasaulinio karo įstaiga buvo pavadinta Viekšnių ambulatorija. Dabar tai gydymo įstaiga „Dr. A. Biržiškos sveikatos centras“.
