„Visi taip sako“, – šypsosi Timotiejus Norvila, išgirdęs mano nuostabą, kad jam netrukus sukaks 38-eri. Taip, Morfai slapyvardžiu pasirašinėjantis gatvės menininkas atrodo patogiai jaunai. Jei, neduok tu dieve, kada būtų pripiešęs nelegaliai, tikrai niekas neįtartų, kad šis gero veido jaunuolis ką nors panašaus galėjo iškrėsti.
Sunku būtų gyvenant ar dažnai lankantis Kaune teigti nemačius nė vieno Morfai darbo. Jo kūriniai atrakina fasadus, kuria naujas dimensijas, atgyja nakčia, kinkosi kalbą, kviečia įsikurti paukščius (taip, Timas turi sukūręs net modernistinių inkilų kolekciją), švelniai baksnoja pirštu ir kviečia iš kasdienybės norėti daugiau. Nors nedaug pagražinimo sakant, kad jo drobė – visas miestas, visgi savo studijoje „Pergalės“ fabrike šis meistras purškiamais dažais (geriausi jam – „Montana“) kuria ir mažesnių išmatavimų paveikslus. Tik, sako, dar neatrado būdo juos tinkamai pristatyti būsimiems pirkėjams. Gal per šias šventes rasis ir būdas?
Iš tiesų keista, kad iki šimtojo numerio „Kaunas pilnas kultūros“ plačiau nepristatė vieno aktyviausių Kauno sienografų bendruomenės narių. Jis jau seniai pametė savo darbų skaičių ir nespėja švęsti naujų piešinių pabaigtuvių. Nemaža dalis Morfai kūrinių – Kauno savivaldybės projekto „Kauno akcentai“ dalis, jų įgyvendinimas finansuojamas iš miesto biudžeto. Bet Kaune yra ir senesnių, kartais autoriaus ir nepasirašytų. Žodžiu, specialų žemėlapį, kuriame – vien Timo darbai, tikrai būtų galima sukurti.
Mūsų žurnalas eina devintus metus, kai pradėjome, jau buvai žinomas piešėjas, bet labiau pogrindiniuose sluoksniuose. Kuris darbas buvo tas, nuo kurio apie tave pradėjo šnekėti garsiau?
„Žvaigždžių sėjikas“, Bernardo Bučo skulptūros tęsinys, apie 2008 metus labiausiai „pramušė“. Bet tada dar kurį laiką stengiausi būti incognito, kaip koks Banksy, visgi misterija susigadino. Kaunas mažas ir visi vieni kitus pažįsta, ypač piešiantys.
Nuo mažens pieši?
Šiaip aš mokiausi Kauno dailės gimnazijoje, tik baigiau kitą mokyklą. Pažymiai buvo prasti, tai į akademiją įstoti šansų neturėjau, bet patekau į kolegiją. Metus praleidau sostinėje, nors rimčiau vaikščiojau į paskaitas tik pirmą pusmetį. Buvo gaila laiko, pamaniau, kad geriau darysiu kažką savo. Mečiau, grįžau į Kauną ir pradėjau užsiimti tuo, kas man iš tiesų įdomu. Daugiau nieko ir nestudijavau. Taip, sėdėjau tėvams ant sprando, bet toks mano kelias.
Tavo amžiną atilsį mama Vitalija daug padėjo, tiesa?
Taip, pastaraisiais metais dirbome kartu, dabar man sunkiau. Administracinė pusė – tikras vargas. Su mama per metus įgyvendindavome 3–4 projektus, aš kurdavau ir piešdavau, nesukdavau galvos dėl čekių ir ataskaitų. Dabar įstengiu įgyvendinti vieną, nenorėdamas per daug išvargti. Noriu daugiau kurti. Ir vlogą apie gatvės meną filmuoti – buvau išleidęs keletą epizodų, kuriuos filmavau eidamas piešti, užkulisius rodžiau, dabar ruošiuosi naujam, apie „Knygų sieną“, kuri čia pat, prie mano studijos.
Aha, „Knygų sienos“ procesą teko stebėti – apsaugines sienas, skiriančias namus nuo triukšmingos gatvės, ėmė pamažu dengti knygų nugarėlės. Papasakok daugiau apie šį darbą.
Aš čia netoli gyvenu, Žemojoje Fredoje. „Kaunas 2022“ finalo metu netoliese piešiau, tuomet greta buvusiam barui „O kodėl ne?“, o dabar – ši siena. Smagu savo rajone dirbti. Anksčiau gyvenau Trakų gatvėje, esu centrinis. Netoli namų, prie mečetės, yra vietoje seno fontano mano sugalvotas batutas. Svarbu savo aplinką prižiūrėti. Bet, va, ir Joniškyje dirbau šiemet – ten mane pasikvietė, pats neinicijavau.
Taigi „Knygų siena“. Knygų nugarėlės – aliuzija į tvoros lenteles, nes ta siena – tarsi tvora. Nupiešiau tris lentynas – šiuolaikinė lietuvių literatūra, ji mažiausia. Tada lietuvių klasika, Žemaitė, Vydūnas ir visa kita, ir tada ilgiausia – pasaulinė klasika. Tai „Kauno akcentų“ projektas, miestas jį finansavo. Ta siena kadaise buvo legali, viena iš trijų tokių, ten oficialiai buvo galima piešti grafičius. Tiesa, sudėtinga ten dirbti, intensyvus eismas.
Vyras man besiruošiant interviu priminė apie milžinišką ugnies mėnulį, kurį tu „pavogei“ ir įdėjai į viešbučio „Respublika“ langų ertmes. Atrodo, apie 2015 metus. Viešbutis seniai nugriautas, vietoje jo stovi verslo centras, bet mėnulį ir šalia jo tavo sukurtą sraigę daug kas pamena. Kaip pats vadini tokius tarpdisciplininius eksperimentus?
Galbūt tiesiog medijos. Tas mėnulis „Respublikoje“ nebuvo legalus, pastatas buvo avarinės būklės, viskas buvo laikina. Kaip ta idėja gimė? Norėjosi ką nors nuveikt tuose „niekiniuose“ pastatuose. Inspiracijos radau ir per Vėlines Kauno centre rengiamoje „Sielų upėje“, kai išrikiuojamos žvakutės, lyg koks pakilimo takas. Apskritai visada įdomu, kai su minimaliom priemonėm gali sukurti maksimalų efektą.
Tavo kūriniai visuomet įvietinti. Kiek kartų reikia eiti ta pačia gatve, kad pastatų fasadai ar tarpuvartės padiktuotų idėją?
Daug. Na, bet fotografai ar architektai tą patį pasakytų. Tu irgi! Eini, stebi miestą, atidirbinėji žvilgsnį, ir ta tavo perspektyva ima diktuoti turinį. Pavyzdžiui, dabar senamiestyje, vietoje, kurioje dažnai būnu, nuo vieno namo nuėmus skelbimų lentą atsivėrė labai gražios senovinės durys. Iškart ėmė suktis mintys, ką gi toje vietoje galima nuveikti.
Neseniai lankiausi Prancūzijoje, Ruano mieste. Sunkoka buvo ieškoti, už ko užsikabinti, – akims viskas nauja. Arba toks Joniškis, kur neseniai piešiau darbą, – visiškai jo nepažįstu, iki tol nebuvau net buvęs. Mane pakvietė, apsižiūrėjau internetu ir važiavau iškart dirbti. Ir ką – nenumačiau, kad suoliukas prisuktas prie žemės, nepatrauksiu, turėjau po juo lįsti.
Kai, tarkime, Karo muziejaus sodelyje piešei pirmąjį „Žvaigždžių sėjiką“, turbūt gerai suvokei, kad tai nelegalu ir dėl to laikina. Kaip sekasi susigyventi su tuo savo kūrinių laikinumu?
Taip jau yra. Naujoji „Knygų siena“ jau dabar purvinoka, juk ten labai intensyvus eismas. Pasaulinio garso kūrėjai su tuo seniausiai susitaikę. Atvyksti kur nors, išpieši didžiulę sieną, po poros metų grįžti, to pastato jau nebėra. Tai ir architektų galima klausti, kaip jie dėl to jaučiasi (juokiasi).
Šiaip, manau, svarbiausia visada yra pasidaryti gerą dokumentaciją, o atėjus laikui leisti albumus. Taip, būti internete svarbu, bet tinklalapiai dingsta, o popieriniai albumai išliks ilgam.
Vis dažniau gatvės menas tampa fonu fotosesijoms. Ypač vestuvininkai buvo pamėgę Vytenio Jako „Rožinį dramblį“, taip pat siena prie geležinkelio tilto labai populiari. Žinoma, piešiniai yra miesto audinio dalis, tad smagu, kad žmonės renkasi taip išreikšti savo stilių. Bet ne visi nurodo autorius, kai fotografijos – komerciniais tikslais. Arba nurodo tik fotografo… Ką apie tai manai?
Taip, piešiniai atsiduria turistiniuose bukletuose, gidai veda ekskursijas. Aš manau, kad kol tai nėra komercija, tai viskas fainai. Smagu, kai darbas gyvena savo gyvenimą. Bet jei piešiniai naudojami siekiant uždirbti ir su tavim nepasitarus, tuomet negerai. Man yra taip nutikę – Vilniuje vienas automobilių importuotojas nufotografavo naują modelį prie mano kompozicijos su geležinkeliečiais, įsikėlė į feisbuką. Esu LATGA narys, taigi susisiekiau su jais. Siūlė kaip kompensaciją pasivažinėti tuo automobiliu, bet aš net negyvenu Vilniuje, ir šiaip. Galiausiai sumokėjo, tiesa, simboliškai. Beje, JAV, kai filmuoja kiną gatvėse, grafičius uždengia – tiesiog užklijuoja savo piešinius, kad niekas nereikštų jokių pretenzijų.
Pamenu, Kaune uždažė „Pompėjos“ laiptus, kai filmavo istorinį filmą, – tagai būtų prasilenkę su laikmečiu. Bet dabar tie laiptai vėl numarginti. O kaip tu žiūri į tagus?
Man labiau patinka platesnės vizijos nei padriki pamarginimai. Anksčiau esu pats jų nemažai palikęs, beje, neseniai mačiau vieną, bet dabar nesu tagų gerbėjas, labiau estetas. Iš tiesų esu klasikinio mąstymo, konservatyvus. Aišku, tas mano suvokimo virsmas neįvyko per naktį, bet įvyko. Palaipsniui ėmiau suprasti, kas iš tiesų yra grožis, kas yra aukšti jo standartai ir kanonai. Norėčiau, kad mano piešimas linktų į klasikinio realizmo pusę. Dabar vis pagalvoju: norėčiau, kad visas miestas būtų neoklasicistinis. Aišku, architektai gal mane pasmerks, bet… (šypsosi)
Ar daugiabučio siena Vilijampolėje, Sąjungos aikštėje, įprasmina šį tavo norą?
Ten labiau karikatūra, sulyginimas dviejų kardinaliai priešingų laikmečių ir architektūros išraiškų. Gal gyvenamiesiems pastatams tiek dekoro, kiek matoma piešinyje, nereikėtų, bet kontrasto dėlei, šaržui – kodėl gi ne?
Manai, šiuolaikinis Kaunas galėtų būti puošnesnis?
Turėtų būti, taip. Žinoma, kalbant apie didžiuosius mieste kylančius objektus, puiku, kad jie apskritai atsiranda. Būtų ilgai galima diskutuoti apie vizualinius dalykus, fasadus, bet ar kam nors būtų geriau, jei jų išvis nebūtų?
Su kolegomis aptariate vieni kitų darbus?
Turime mažesnę grupę feisbuke „Sienografų draugija“, ten aptariam svarbesnius piešinių klausimus. Žinoma, su draugais ir gyvai pasišnekame. Platesni darbų aptarimai vyksta ir didesnėje grupėje „Streets of Kaunas“, tik ji dabar aprimusi. Aš pats dažniausiai tiesiog sveikinu viską, nes vis dar prisimenu liūdną metą, kai tokio dydžio mieste kaip Kaunas nieko nevyko. Ta sraigė ant „Respublikos“ ir buvo kritinė žinutė vakuumui, pašaipa, kad miestas taip lėtai slenka. Dėl to man dabar gerai, net jei naujas viešas objektas nevisiškai atitinka mano skonį ar pasaulėžiūrą. Taip, galėtų įdomiau būti, bet tegul tiesiog būna. Geriau nei tuščia vieta, kuriai niekas iki šiol nieko gero nepasiūlė.
Įdomu, kaip į tave piešiantį reaguoja žmonės.
Šiaip tikrai labai domisi ir smalsauja. Sustoja, klausinėja, sako, va, pagaliau pamačiau, kaip tie piešiniai atsiranda. Vietos gyventojai pasidomi, kas gi čia naujo bus kaimynystėje. „Knygų sieną“ piešiant šiaip ne taip moteris rado, kaip prieiti, sako: fainai, kad čia piešiate.
Dailininkai turi savo ritmą – vieni rytais mėgsta dirbti, kiti naktį. Gatvėje tempą turbūt diktuoja pati gatvė, metų laikas?
Taip, kiekvienam darbui skirtingas grafikas. Čia, Čiurlionio gatvėje, sunkoka visą dieną išbūti, didelė oro tarša. Apskritai fizinis darbas išvargina, tad, jei yra galimybė, geriau po mažiau valandų ir daugiau dienų piešiu. Pamenu, kai su Karoliu Grubiu piešėme Kazio Varnelio piešinį Vilniuje, turėjome tik 7 dienas, buvome išsinuomoję keltuvą (su kopėčiomis ar pastoliais būtų tikrai pigiau) ir oras pasitaikė labai geras, nelijo, tai daugiau nieko ir neveikėme. Pietūs, vakarienė, miegas ir piešimas.
Prieš keletą metų tavo idėją – Lidijos Meškaitytės akvarelę – ant sienos Vilijampolėje perkėlė estiškas robotas. Ar manai, kad tokių palengvinimų ateityje bus daugiau?
Tuomet vieną kartą pasibandyti buvo įdomu. Visiškai pakeisti rankų darbą jis yra per brangus. Per keletą metų neatpigo (juokiasi). Bet, aišku, jei tik galėčiau sau leisti, tai tikrai patikėčiau techninį darbą kitiems. Tada juk gali daugiau sukurti.
Kaip sekasi su dirbtiniu intelektu?
Labai įdomu! Gana greitai supratau, kad turi įdėti labai daug savęs, kad jis tau padėtų sukurti tikrai įdomų, originalų darbą. Pavyzdžiui, turiu svajonę sukurti Romui Kalantai skirtą darbą. Būtent čia man padėtų dirbtinis intelektas, tik dar norėčiau, kad pagelbėtų žmogus, tikrai mokantis su juo susikalbėti. Jei toks neatsiras, teks pačiam pramokti. Įsivaizduoju sceną – hipis Kalanta eina Laisvės alėja. Laimingas, su gėlėmis… Nėra tokios nuotraukos, jo portretų labai mažai, bet juk galėtume sukurti tokį siužetą. Jau turiu jam vietą numatęs – netoli Miesto sodo.
Žinai, aš iki šiol nežinau, kaip kirčiuoti tavo slapyvardį. Sakyčiau – MorfAI, nes man primena grupę „Mogwai“, bet gal MOrfai?
Tau „Mogwai“, kitiems smurfai. Šiaip buvo MorfAI, bet kažkas ėmė sakyti MOrfai. Maniau, kad blogai skamba, bet galiausiai ir pats taip pradėjau sakyti. Tiesiog ieškojau žodžio, kuris nebūtų labai daug kartų paminėtas internete – na, kad guglinant būtų sudėtinga sumaišyti. Pavyzdžiui, yra grupė „The Internet“. Tai kaip tu surasi jų gabalą internete? Rinkodaros požiūriu visiškai prastas sprendimas! Tai va, turėjau tokią strategiją (juokiasi). Šiaip gali pasirodyti, kad čia grupė morfų, neva daugiskaita.
Kokiu savo darbu labiausiai didžiuojiesi?
Dabar mano mėgstamiausias yra „Pervažos epas“ Vilniuje. Į jį įdėjau daug meilės ir visas procesas buvo tiesiog puikus.
Ei, o Kaune? Galiu pasakyti savo favoritą – „Nebeprisikiškiakopūsteliaujantiesiems“ ant „Britanikos“ viešbučio. Visada rodau jį svečiams iš užsienio ir su visais bandome rasti šio žodžio atitikmenį jų kalboje. Juk visi turi ilgiausių žodžių ir ilgiausiai nenugriaunamų pastatų.
Aha, tas geras. Vykęs. Jaukus tas žodis, apie augalą – taip ir įsivaizduoji, kad kažkas eina rinkti kiškio kopūstų. Galiu pasakyti mėgstamiausią Kaune, bet ne savo ir ne piešinį, o viešojo meno objektą. Tai Juozo Zikaro „Laisvė“. Nr. 1 Lietuvoje. Viskas, ką Zikaras sukūręs, yra super.
