Prisipažinkite, kad paskutiniuoju metu slapčia tikrai pasvajojote apie kelionę į šiltus saulėtus kraštus. Kai žiema ir drėgna, o darbo grafikas niekur neišleidžia, labai patogu keliauti knygose. Ir tai dvigubas malonumas – persikėlimas ne tik erdvėje, bet ir laiku. Ir dar pažįstant ne tik svetimus, nematytus kraštus, bet regint juos kito žmogaus akimis. Puikus pasaulėvaizdžio ir pasaulėvokos lavinimo įrankis!
Maironio lietuvių literatūros muziejaus parodų kuratorė Audronė Meškauskaitė rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ kviečia keliauti lengvai, be lagaminų ir sekti paskui Jurgį Savickį ir Petrą Babicką – du pasaulio piliečius, kosmopolitus ir Lietuvos patriotus tuo pat metu iš tarpukario laikotarpio, kuriuos vienija energija, veiklų įvairumas, plačios pažiūros ir atvirumas.
Paroda „Jurgis Savickis išvažiavo
Jurgis Savickis (1890–1952) – vieniems labiau diplomatas, kitiems – rašytojas, drąsus avangardistas, lietuvių prozos novatorius, kuris dažniau buvojo užjūriuose nei savo gimtojoje Lietuvoje. Tačiau dirbo visada apie ją galvodamas. Parodoje „Jurgis Savickis išvažiavo“ sudarėme visą jo gyvenimo geografinį sąrašą nuo Ariogalos valsčiaus Lietuvoje iki Ariogalos vilos Pietų Prancūzijoje, kuris yra ne tik ilgas, bet ir gana painus. Skirtinguose šaltiniuose informacija varijuoja, todėl ne taip jau lengva atsekti, kur ir kada jis dirbo. Gal ir nėra būtina, nes svarbiausia, ką jis tuo metu veikė, koks tapo ir kaip tai formavo rašytojo literatūrinį skonį ir stilių. Svetur jis sėkmingai populiarino lietuvių kultūrą, organizavo lietuvių parodas, menininkų gastroles, įvairius renginius ir leidybą.
Savickio prozos tuometinį novatoriškumą šiandien sunkiau įvertinti, bet tuomet atrodė keista, kad rašytojas neketina savo kūryba kelti patriotinių jausmų, kovoti už socialinę lygybę ar krikščionišką dorovę… Jo kūryba – teatrališka, estetiška, žaidybiška. Veiksmas vyksta įvairiuose Europos miestuose, viešbučiuose, kurortuose, turtuolių vilose, didmiesčių kabaretuose… Spalvingi tekstų veikėjai taip pat dažniausiai nusižiūrėti užsienio miestų gatvėse.
Pats J. Savickis labai mėgo ne tik keliauti, bet ir skaityti kelionių aprašymus, atsiminimus. XX a. pradžioje rašytojai dažnai rašė ne namuose, o svečiuose didmiesčiuose. Gyvenimo greitis ir informacijos sklaida, fotografavimo galimybės visiškai pakeitė keliavimo prigimtį. Rašytojai ėmė keliauti, kad rašytų apie keliavimą. Vienas tokių buvo ir Jurgis Savickis. Tai buvo rašytojas – stebėtojas, kuris toks buvo ir kelionių aprašymuose, ir grožinėje literatūroje. J. Savickio (kitaip Jurgio Rimošiaus – apie tai plačiau parodoje) kelionių knygos – tai ne tik žinios ir faktai, bet tikras sąmojo ir ironijos kupinas literatūrinis nuotykis. Nė kiek nepasenęs ir vis dar aktualus, nors žemėlapis nuo to laiko pasikeitęs, istorinės aktualijos papildo mūsų suvokimą apie tam tikrus reiškinius ir šiandien, galime lengviau atsekti dabarties realijų nuoseklumą. Todėl norime priminti gal kiek primirštas knygas ir skatiname lankytojus vėl atsiversti rašytojo „Keliones“, „Truputį Afrikos“ ar net „Atostogas“.
Nors J. Savickis rašo, kad jau koktu darosi turizmo, jį traukia tarpukario turizmo centrai, diktavę Vakarų Europos kelionių „madas“: Prancūzija, Vokietija, Austrija, iš dalies Danija, Norvegija, Suomija. Bet neapsiribojo jais, nukeliavo ir į „antraplanes“, „mažai civilizuotas“ šalis: Albaniją, Jugoslaviją, Juodkalniją, Slovėniją, Čekiją, Vengriją, Graikiją, vėliau – Tunisą. Ir vis dairėsi – lygino su Lietuva, net ir suprasdamas, kad tai tik jo perspektyva, nes pasaulyje Lietuva yra mažai kam žinomas baltas plotelis.
Ironiška, kad parodą rengiame muziejuje, nors J. Savickis labai jų nemėgo, muziejai jam priminė nykią kapų tylą. Jam patiko gyvas, aistringas ir kontrastingų kasdienybės spalvų kupinas gyvenimas miestų gatvėse, kavinėse, kaimelių kryžkelėse, net autostradose ir užmiesčiuose. Čia jis stebėjo gyvą ir tikrą žmonijos teatrą su savais įpročiais ir tradicijomis. J. Savickis drąsiai demonstravo laisvę nuo mąstymo stereotipų ir mėgavosi gyvenimu, gyvybingumu, veiksmu, kelionėje patiriama užburiančia kaita. Jo ironija kartais net labai aštri, atskleidžianti visuomenės, valdžios melus ir dviveidiškumą ne tik Lietuvoje, bet ir svečiose šalyse. Apskritai rašytojui, regis, mieliau būtų atsisakyti civilizacijos ženklų ir pasinerti į autentišką, nenulakuotą, nenudailintą autentišką gyvenimo realybę, kurioje likę vietos nuoširdumui ir tikrumui.
Mums J. Savickį kelionėse sekti patogiau žvalgantis į autoriaus darytas fotografijas, kuriomis jis pats vis dėlto nepasitikėjo. Nors ir įsigijo fotoaparatą, mėgino fiksuoti svarbiausius įspūdžius, suprato, kad nei kvapų, nei garsų, nei tikrosios atmosferos tas technikos stebuklas nėra pajėgus užfiksuoti. O mums tai tebus liudijimas apie paties J. Savickio žiūros tašką. Visai kas kita yra fotografijos, kuriose užfiksuotas pats rašytojas. Jų muziejuje saugoma gal ir ne tiek daug, kiek norėtųsi, tačiau pakanka bent šiek tiek rekonstruoti kosmopolitiško autoriaus gyvenimo būdą.
Ypač vertingi atrodo filmuoti kadrai, kuriais mums suteikta galimybė dalintis parodoje, išsaugoję paskutinę rašytojo gyvenamąją vietą – jau minėtą Ariogalos vilą saulėtoje Pietų Prancūzijoje. Su ja susijusi ypač įdomi karo laikų istorija, kurią sužinosite apsilankę muziejuje.
Paroda „Smeigtukas žemėlapyje – Brazilija“
Jei Europoje jums vis tiek per šalta, kviečiame dar toliau – į saulėtąją Braziliją kartu su fotografu, žurnalistu, rašytoju Petru Babicku (1903–1991).
Jo gausus ir išties unikalus archyvas iš Rio de Žaneiro į Lietuvą parkeliavo jachta „Laisvė“, kuria kapitonas Ignas Miniotas keliavo aplink pasaulį 1993–1995 metais. Tokiu įdomiu, neįprastu keliu į muziejų pateko didžiulė dėžė su viskuo, kas buvo rasta be galo skurdžiame P. Babicko paskutiniame būste tolimoje Brazilijoje. Todėl muziejaus archyve dabar saugoma net 1500 jo eksponatų – daugiausia fotografijų bei laiškų.
„Nė prie vieno miesto neartėjau su tokiu ilgesiu, kaip prie šio Guanabaros perlo, kurį visų tautų autoriai veik vienbalsiai vadina vienu gražiausių pasaulio miestų!“ – savo knygoje apie Braziliją rašė P. Babickas, į šią Pietų Amerikos šalį emigravęs 1946 m. Ten jis pradeda kelionę po šalį, ieškodamas savo jau seniau apsigyvenusių tautiečių. P. Babickas, jau prieškario Lietuvoje garsėjo kaip žymus fotografas, meninės fotografijos pradininkas, todėl su fotoaparatu nesiskyrė ir visose savo kelionėse. O Brazilijoje jam rūpėjo ne tik gyvenantys lietuviai, bet ir egzotiška Pietų Amerikos gamta, indėnų kultūra, triukšmingas miestų gyvenimas, istorija. Šiek tiek gaila, kad išlikusios nuotraukos be metrikų – nepažymėti metai, vietovės ar asmenys, tačiau jų gausa, visuma atveria be galo platų egzotiško krašto vaizdą, kurį norisi sugerti tarsi gaivų atostogų nuotaikos gūsį.
„Vešli ir gausi augmenija, kalnuotos vandenyno pakrantės, gyvūnijos įvairovė, išskirtinė paukščių rūšių gausa, karštas ir drėgnas klimatas, milijoniniai didmiesčiai – Rio de Žaneiro, San Paulo – su moderniais dangoraižiais ir kino teatrais, istoriniais paminklais, puošniomis bažnyčiomis, milžiniškais paplūdimiais, parkais, – žadina vaizduotę, smalsumą. Rašytojas gerai jaučia socialinius kontrastus, tad įdėmiai stebi ne tik šventines, linksmas ir, atrodo, nerūpestingas minias, užpildančias didmiesčių gatves, bet ir varguolius, neįsivaizduojamame skurde egzistuojančius atstumtuosius – favelų (vargšų gyvenamieji rajonai) gyventojus. Stulbinanti kasdienybė – nepakeliamai sunkus darbas, tropinis karštis, skurdas – ir… su nepakartojamu pietietišku temperamentu čia pat gatvėje išsiveržiantis gyvenimo džiaugsmas: fanatiškai garbinamas futbolas, ištisomis paromis linksminamasi maratoniniuose karnavaluose, netausojant nei laiko, nei jėgų…“ – rašo P. Babicko fotografijas tyrinėjusi muziejininkė Virginija Pačėsaitė.
Kai kurias detales apie P. Babicko buvimą Brazilijoje galime surankioti skaitydami jo laiškus. Štai 1951–1952 m. jis broliui Kaziui pasakoja kaip gavo dovanų bilietą į Amazonę ir vyksta ten rinkti medžiagos savo knygai (P. Babickas. „Brazilija“. Rio de Žaneiras – San Paulas,1951 m.). Grįžo iš ten gyvas ir sveikas, įveikęs net 11 tūkstančių kilometrų ir su gausybe nuostabių kadrų fotojuostose!
Šiandien muziejuje saugomame P. Babicko rinkinyje yra išlikę apie 800 vnt. jo darytų nuotraukų, kuriose užfiksuoti unikalūs XX a. 4–5 dešimtmečio Pietų Amerikos šalių vaizdai. Žinoma, tiek jums parodyti niekaip negalime, tačiau šiam kartui atrinkome nedidelį jų pluoštelį ir tik originalus. Šios nedidukės, ne visada kokybiškos ir kinivarpų skylutėmis išmargintos nuotraukos skleidžia ypatingą atmosferą. O šalia jų – dar keletas paties P. Babicko lietų akvarelių, kurios svarbios ne tiek dėl sentimentalių pastelinių egzotiškų vaizdų, kiek autoriaus potėpių, išlaikiusių jo rankų šilumą.
Juk tai Brazilija…
