Ar kada susimąstėte, kokios spalvos yra Kaunas? Žaliakalnis, Šančiai, Dainava ar Šilainiai? O galbūt net ir senelių kaimas, kuriame leisdavote vaikystės vasaras? Asmeniškai aš – nesu. Tačiau šį rudenį į aplinkos elementus ėmiau žiūrėti kur kas akyliau. Pastebiu rausvą koloritą, kuris saulei leidžiantis atsiveria senamiestyje, Nemuno ir Neries sankirtoje, ir pilkšvumą, vyraujantį Nepriklausomybės aikštėje aplink Soborą. Tokius pamąstymus sukėlė pažintis su Kaune visą gyvenimą gyvenančia ir kuriančia Milda Gailiūte, kuri dieną yra labiau mokytoja, o vakarais ir savaitgaliais – labiau menininkė.
„Rytais viename Kauno darželyje dirbu dailės mokytoja, o po pietų – vedu privačias dailės pamokas įvairaus amžiaus vaikams. Prie savo kūrybos dažniausiai grįžtu savaitgaliais ar vakarais, kai visi kiti darbai būna jau nudirbti“, – pasakoja Milda. Prieš vienuolika metų menininkė įgijo mokytojos kvalifikaciją, ir labai tuo džiaugiasi – darbas su vaikais išties padeda kūrybiškumui, o nedidelis laiko kiekis vakarais padeda labiau susikoncentruoti į savos kūrybos idėjas. Ir pati prisimena, kad nuo mažens labai mėgo piešti, tapyti ir džiaugėsi, jog mokytojai nuolatos skatino nesustoti, tobulėti ir vystyti šį pomėgį.
Paskatinta vieno mokytojo, vidurinėje Milda ėmė lankyti Kauno A. Martinaičio dailės mokyklą. Pabaigus ją rodėsi natūralu toliau tęsti meno krypties studijas – įstojo į Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultetą, kur pabaigė bakalauro ir magistrantūros studijas. „Menininkės kelias buvo mano svajonė. Vaikystėje nuolat galvodavau, kad užaugusi noriu būti menininke. Taigi mano svajonė išsipildė“, – teigia kaunietė. Iš kur tas noras kilo, niekad atsekti nesistengė. Giminėje buvo vienas garsus skulptorius, abi močiutės gražiai ausdavo, siūdavo, bet ar tai kaip nors susiję – nežinia. Svarbiausia turbūt tai, kad kūryba buvo labai artima nuo mažų dienų.
Kūrybai reikia šiek tiek įtampos, tvirto apsisprendimo ir suvokimo apie tai, ką ir kodėl nori nutapyti.
Pasakodama apie tai, kaip atrodo eilinė jos diena, Milda paminėjo, kad apie kūrybą mąsto kasdien, daug rašo, tačiau būna savaičių ir mėnesių, kai prie drobės net neprisiliečia. Ypač tokia būsena apima po asmeninių parodų, prieš kurias reikia labai didelio susikoncentravimo ir daug pačios tapybos kaip fizinės veiklos. Paskatinimas – konkretus terminas, iki kurio reikia ką nors parašyti ar nutapyti. Kitu atveju, kai yra daug laiko, niekur neskubama, paveikslai gali atrodyti per daug „užkankinti“ ir „negyvi“.
Apsispręsti, ką kurti, nėra sunku – kompiuteryje guli nuotraukų, idėjų sąrašas, laukiantis, kol bus pagaliau ištapytas. „O susikoncentravimas į ką nors tikrai padeda – kartais sesijos metu galiu nutapyti daug darbų. Gali būti, kad po to kurį laiką netapysi, bet ilgainiui vėl pradedi mąstyti apie naujas temas, motyvus ir vėl grįžti prie darbo. Kartais tapybos imuosi nuosekliau, rudens, žiemos vakarais einu į studiją su užduotimi – tapyti nedidelio formato darbus, kad nuolat palaikyčiau tam tikrą „tapybinę formą“ – visai kaip sporte, negalima neprarasti įgūdžių. Taip atsirado dalis „Miegamojo mikrorajono“ serijos – tapiau gimtąjį Kauno mikrorajoną, Šilainius, kuriuose gyvenau nuo šešerių iki dvidešimt devynerių metų. Nėra taip, kad kas dieną tapau – neturiu tokios rutinos. Kūrybai reikia šiek tiek įtampos, tvirto apsisprendimo ir suvokimo apie tai, ką ir kodėl nori nutapyti“, – pasakoja menininkė.
„Pradžioje Šilainius tapiau mažais formatais, vėliau perėjau prie didesnių: nutapiau pilką pakibusį dangų virš Šilainių. Po karantino pradėjau tapyti užmiesčio erdves, į kurias mėgdavau nuvažiuoti, Kauno marių peizažus. Taip pat iš Kauno motyvų svarbi tema – Žaliakalnis, į kurį atsikrausčiau iš Šilainių. Kūryboje atsirado ir Žemųjų Šančių motyvų, nes ten įsikūręs darželis, kuriame dirbu. Vis ieškau aktualių motyvų ir dažnai atsisuku į kasdienybės motyvus, kuriuos pamačiau, užfiksavau neseniai, kelios dienos prieš tapant studijoje“, – tęsia tapytoja.
Ji mėgsta stebėti miesto kismą, pastebi ir gamtą mieste. Nuo 2008 metų rudens Milda atsisakė koloristinės tapybos ir tapyboje viską fiksuoja vis kita viena spalva. „Antrame magistrantūros studijų kurse atėjo laikas tapyti diplominius darbus. Kaip tik buvau grįžus iš plenero Žagarėje – tapiau apleistus pastatus ir galiausiai supratau, kad, kalbant apie miestelio istoriją, tos įprastinės spalvos netinka. Tad parinkau iš Žagarės plenero sienų tapetą ir panašią aliejinių dažų spalvą – taip ir pradėjau tapyti viena spalva. Man buvo įdomu, kaip su vienu aliejiniu dažu gali tapyti, kokios yra galimybės. Paskui ta viena spalva tapiau apie ketverius metus“, – neslepia pašnekovė.
Viskas labai paprasta – dailininkė mėgsta, kai nėra daug spalvų. Mėgsta minimalizmą, kai galima koncentruotis į idėją ir formas. Taip ilgainiui buvo dedikuota spalva Kaunui: „Bene trejus metus svarsčiau. 2015 metais Žaliakalnyje, plenero metu, po ilgo ieškojimo, dedikavau Kaunui spalvą. Vis dėlto pilka čia pasirodė neutraliausia, o ir pats aliejinis dažas labai tiko – tapyboje galima išgauti nuo labai šviesių atspalvių iki tamsios juodos. O tas pilkas dažas man – kasdienybės spalva, kuri asocijavosi su gyvenimu Kaune,“ – priduria.
Tai Kaunas – pilkas, Žagarė – arčiau melsvumo, o Austrijos Viena, kurioje 2012 metais menininkė dalyvavo menininkų rezidencijų programoje, yra gelsvo atspalvio. Pasirodo, į Vieną Milda nuvyko be jokių dažų ar teptukų – norėjo pamatyti, kaip pats miestas inspiruos. Ilgainiui tam miestui dedikavo gelsvą ir 2012–2014 metais nutapė visą darbų seriją. Pabaigusi šią, menininkė suprato, kad gana tapyti vietas, kuriose lankėsi laikinai, – nusprendė atsisukti į asmeniškai artimas. Taip pradėjo kurti seriją apie vaikystės kaimą. Tam parinko rausvą, senų, spalvas truputį pakeitusių nuotraukų, spalvą.
„Tapydama remiuosi nuotraukomis. Fotografija – tai būdas bet kada sugrįžti prie konkrečios vietos, prisiminti konkrečią nuotaiką. Darbais tarsi kuriu istoriją, pasakojimą. Pavyzdžiui, kurdama Vienos seriją tapiau tokius namelius – tai buvo pats pirmas įspūdis atvykus į gyvenamąją vietą priemiestyje. Grįžusi prie šios serijos studijoje 2014 metais tapiau didesnio formato peizažus, ten sutiktus žmones. O galvojant apie Kauną, reikėtų pasigilinti į mano pirmąją tapybos darbų seriją apie Kauną – „Miegamasis mikrorajonas“ – ten puikiai atsiskleidžia pagrindinė kolorito idėja. Visi sakydavo, kad Šilainiai – pilki ir niūrūs, nėra augmenijos, bet aš maniau visiškai priešingai. Tad tuose darbuose ten, kur yra asfaltas ar koks pastatas, netapau nieko – palieku baltą drobę, o tapau ir koncentruojuosi į šio mikrorajono gamtą“, – pasakoja Milda.
Menininkė savo darbuose atsigręžia į Kauno miesto motyvus, kasdienybėje stebi ir fiksuoja besikeičiantį Kauno ir Kauno priemiesčių vaizdą. Toliau kūrybą tęsia pilka Kaunui dedikuota spalva. Menininkė šiuo metu kaip tik ruošiasi naujai personalinei parodai apie Kauną, kuri ateinančių metų sausį bus atidaryta „Drobės“ fabrike įsikūrusioje Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus meno galerijoje. Būtent ten išvysite, kaip dabar Kaunas atrodo Mildos akimis.
