Didžioji 2023-iųjų žinia, sušildžiusi ne tik architektų, šios srities istorikų ir tarpukario mylėtojų, bet ir platesnės auditorijos širdis, – Kauno modernizmo architektūra pagaliau įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašus.
Kai prieš gerus šešerius metus tuomet dar visiškai plikame bute Gedimino g. 48 susipažinome su verslininkais Karoliu Baniu ir Petru Gaidamavičiumi, jų akyse jau degė ta liepsna, šiandien vienijanti šimtus modernistų arba optimistų. Aname bute 2020 m. gegužę atvertas Art Deco muziejus, o kaimynystėje, Vytauto pr. 58, išraiškingų formų pastate įsigiję antruosius apartamentus kauniečiai planavo gyventi patys. Visgi liepsna per stipri, kad saugotum ją tik savo sielai šildyti. Taigi šį sausį pirmuosius ekskursantus (butai lankomi tik iš anksto užsiregistravus, tik su gidu) pakvietė ir Amsterdamo mokyklos muziejus.
Gedimino gatvės butas pristato tarpukariu gyvenusių aukštesniojo vidutinio sluoksnio kauniečių būtį ir buitį, o vieninteliame olandiškojo modernizmo pavyzdyje Kaune, bute nr. 6, slepiasi jau kiek kitokios, labiau asmeniškos ir privačios, istorijos. Didelės svajonės, sėkmingi verslai, ambicijos ir statusas, pasaulis po kojomis… Įžengęs į šio buto svetainę nesijauti nei šiame laike, nei apskritai Lietuvoje. Tuomet, vaikščiodamas po kambarius, žvilgsniu sklęsdamas baldų linkiais, stebėdamas kambarinių augalų ir interjero detalių kuriamą šešėlių teatrą, apsalsti dar ir dar kartą. Nors ne kiekvienam tokie sprendimai, bet jie įkvepia ir žavi, kviečia domėtis giliau, užduoti dar ir dar klausimų.
Kas sukūrė originalųjį buto interjerą, nėra žinių, bet daug detalių leidžia spėti, kad norus deklaravo pats buto savininkas, pervežimais vertęsis Henochas Pumpianskis, mėgęs ryškias spalvas. Tikrai žinoma, kad patį namą projektavo netoliese gyvenęs architektas Jokūbas Peras. Pagal dokumentus visi butai buvo nuomojami. Pumpianskis, kitaip nei jo vis besikeitę kaimynai, čia gyveno visą laiką. Beje, Karolis ir Petras aplankė keletą kaimynų naujakurių – tenykščiai sienų radiniai ramesni. Žalsvi, rusvi… Dauguma senųjų namo gyventojų nužudyti per Holokaustą, butų fotografijų kol kas niekas nerado. Galbūt jos išvežtos ar sunaikintos, o gal laukia savo laiko kokiame archyve. Tiesa, šiame bute lankėsi aukštu žemiau, bute nr. 4, gyvenusio vieno namo savininkų Mozės Posvianskio dukterėčia Malka Horwitz, kuri su tėvais dar tarpukariu emigravo į Jeruzalę. Ji pasakojo su dėde važiuodavusi į Palangą. Tad Amsterdamo mokyklos muziejaus svetainėje kabo Palangos peizažas.
Henocho istorijos siūlo galą Karoliui ir Petrui pavyko apčiuopti besidomint naujausio savo pirkinio – prie Gelgaudiškio esančio Kaimelio dvaro – savininkų likimais. Viename archyve kauniečiai nusprendė paieškoti ir kitų su jų muziejais susijusių asmenų pavardžių. Pavyko išsiaiškinti, kad toks H. Pumpianskis, Lietuvos pilietis, 1933 metų vasarį Pietų Prancūzijoje sėdo į kruizinį laivą, plaukė iki Atėnų, Stambulo ir Haifos, aplankė Egiptą, o tada laivas keliavo į Niujorką, kur Pumpianskis praleido porą mėnesių. Tokios kelionės negalėjo neturėti įtakos jo skoniui ir estetikos suvokimui.
„Čia yra prabanga“, – svetainės sienų spalvą pristato Petras. Karolis priduria, kad yra įvairių jos pavadinimų: royal blue, navy blue, ultramarinas. Tai lazurito mėlyna. Lapis Lazuli – ypatinga lazurito akmens forma, itin brangus pigmentas. Šie akmenys kasami Afganistane, dabar ir Pietų Amerikoje. Žinoma, toks pasirinkimas reiškia statuso ir užtikrintumo demonstravimą. Petras išsitaria, kad kai kurie ekskursantai, sužinoję, kad namo istorijai svarbūs Kauno žydai, taip šią mėlyną ir pavadina. Bet tikrąją dangiškąją mėlyną, tekhelet, galite pamatyti Kauno choralinėje sinagogoje.
Paklaustas, kiek sluoksnių dengė lazurito mėlynąjį, Karolis patikslina, kad pats pirmas sluoksnis, užteptas įrengiant butą, buvo tiesiog mėlyna, o ryškumas radosi butą remontuojant. Galbūt taip nutiko, kai savininkas praturtėjo?
Karoliui ir Petrui įsigijus butą, jis buvo tragiškos būklės. Vėliausias jo savininkas dalį buto paveldėjo iš tėvų, paskiau susipirko likusius kambarius. Jis šio buto, o gal ir apskritai savo gyvenimo, švelniai tariant, nemylėjo. Aišku, tai tiko serialo „Černobylis“ režisieriui. Kino komanda mokslininko Legasovo namais virtusį butą filmavimams kiek aptvarkė, tad seriale tikrojo vaizdo neišvysite. Bet jį pamatysite fotografijose, jei ateisite į ekskursiją. Išduosiu, kad svetainės sienos buvo žalsvos su rudomis dėmelėmis – vienu metu tai buvo populiaru.
šis namas lyg deklaruoja – nesvarbu, koks esi, nesvarbu, kokia tavo akių spalva. Jei nori, tai turi rizikuoti ir bandyti.
Įdomu – šiame interjere spalvos ir sienos nėra saugomos teisės aktų. „Jau turėdami galvoje, kad pirmajame bute po dažais radome net tautinių motyvų, tiesiog patys atsargiai pakrapštėme“, – sako Karolis. Tapetai, dažai, vėl tapetai, vėl dažai… Juk, kaip teigia ekspertai, maždaug kas dešimt metų žmonės namų sienas padengia vis nauju sluoksniu. Petras prisipažįsta, kad tuomet, 2017-aisiais, jo smegenys išvydusios ultramariną „išmetė klaidą“: „Kas galėjo gyventi rašalo spalvos interjere?“ „Google“ suvedus „dark blue interior“ atsivėrė ištisas naujas prabangus ir skoningas pasaulis. „Mes tokiuose interjeruose neaugome, tad mums tai buvo naujiena“, – teigia Karolis. Vėliau Verutė Trečiokienė čia atliko polichrominius tyrimus, nustatytas aukštis, iki kurio buvo dažoma, atrastos ir auksinės bronzos spalvos juostelės. Jos atkurtos, nors savininkai baiminosi, kad tai bus banalu ir neskoninga. Na, toks jau šiandien požiūris į auksą interjere: „Bet nusprendėme būti drąsūs ir atkurti viską taip, kaip buvo. Ir tikrai, geriau būti negali.“
Virtuvės spalva tarpukariu irgi keitėsi iš mėlynos į oranžinę. Pirmoji mėlyna – vandens, ji tokia ir vonioje, ir Art deco muziejuje. Bet virtuvės plytelės ne su mėlyna, o su ruda juostele, ir šios spalvos tarpusavyje nederėjo. „Supratome, kad tarpukariu irgi buvo pasirinktas to meto standartas, bet jis netiko, ir situacija taisyta rusvai oranžinių dažų sluoksniu. Be to, Amsterdamo mokyklos architektūros stilius ir yra oranžinė, ruda ir juoda“, – dėsto Karolis. Oranžinė – stimuliuojanti spalva, ja išdažytas ir darbo kambarys. Tada ir dabar. Sutikite, logiškas pasirinkimas ten, kur užsiimi kūryba, ar prie puodų, ar prie popierių.
Miegamieji bute du – šeimininkui ir svečiams. Pradėkime nuo pastarojo. „Neketinome čia atidaryti muziejaus, manėme, atkursime interjerą ir gyvensime. Mėlyna, oranžinė – smagu, gražu… Svečių kambaryje, paaiškėjo, sienos buvo raudonos. Wow, kaip žmonės galėjo gyventi raudonuose kambariuose?“ – prisimena Petras, o Karolis priduria, kad rimtai svarstė šiame kambaryje spalvos neatkurti: „Gal tiesiog buvome matę labai daug neskoningų jos panaudojimo būdų interjere.“ Bet kai buvo užmaišyti silikatiniai dažai ir viskas išdažyta, galiausiai – užpieštos tamsiai rudos juostelės ir aukso linija, nuogąstavimai išgaravo. Saikinga, nekasdieniška, jaunatviška ir modernu! „Tokiame bute gyvenant, vaikštant iš mėlynos svetainės į oranžinę virtuvę ir raudoną miegamąjį, neįmanoma panirti į slogutį per visą pilką žiemą“, – štai patarimas jei ne šiam, tai kitam šaltajam sezonui.
O kuo ypatingi silikatiniai dažai? Atidengus originalius dažų sluoksnius savininkams įspūdį padarė spalvos gylis – lyg audinio. Akivaizdu, kad tokio efekto nepasieksi kalkiniais dažais. Prano Gudyno restauravimo centre užsakyti cheminiai tyrimai atskleidė, kad tai silikatiniai dažai, pagaminti iš natūralių trintų silikato akmenų. Per akmenyje esančias poras sienos kvėpuoja, ir būtent poros sukuria gelmės efektą. Jie matiniai ir aštrūs – perbrauksi pirštu, matysis. Tad šiame bute galima viską daryti, sėsti ant sofų, darinėti spinteles, čiupinėti aukcionuose įsigytus išties stebuklingai atrodančius persiškus kilimus, bet sienų liesti negalima. „Išsiugdėme ir įgūdžius – matome, kad per ekskursijas vienoje vietoje žmonės vis lenkiasi. Pastatėme ten gėlių staliuką. Kitoje vietoje ant sienos kilimėlį pakabinome“, – sako Petras.
Garsiausias „Ooooo“ pasigirsta svečiams įėjus į Henocho miegamąjį. Na, aplankęs ultramarininę svetainę nieko geresnio jau nebegali tikėtis, bet šeimininko privati erdvė pirmiausia užburia savo dydžiu, tuomet – spalva. Tyrimų metu paaiškėjo, kad pirmasis variantas buvo tamsiai alyvinė, beveik bordo – deranti su likusiais kambariais. Antrasis sluoksnis – šviesiai alyvinė, su kuria atsirado ir keturių centimetrų pločio aukso juosta, įrėminta ultramarino mėlynos juostelėmis. Galbūt šeimininkas miegajamame panoro daugiau šviesos, bet nenorėjo atsisakyti idėjos?
Man dar labai įdomu, iš kur tos trys Amsterdamo mokyklos spalvos. Vaikinai pasakoja, kad Nyderlanduose vyravo oranžinės plytos. Taip pat buvo populiarus tonuotas rusvas ąžuolas bei juodi dekorai. „Priekiniame namo fasade pamatysite dekoratyvius balkonų laikiklius, jie juodi, kaip ir skulptūros“, – kviečia atkreipti dėmesį Petras. Skulptūros, vaizduojančios romėnų prekybos dievą Merkurijų ir graikų amatų dievą Hefaistą, kitaip nei dauguma to meto skulptūrų Kaune, liaunos, grakščios. Pati namo fasado spalva, neseniai atkurta su Kauno paveldosaugos programos parama, – artima ochrai, oranžiškai rusva. Ji netepli, nereikli ir bendrame kolorite nelabai išsiskiria.
Apie spalvas šiame bute ir name galima kalbėti ir per queer prizmę. Lietuviško atitikmens neturintis terminas queer – tai prieštaravimas normoms, vyraujančioms tiek heteroseksualių, tiek homoseksualių žmonių santykiuose, nepasitenkinimas esama struktūra. „Galima kalbėti apie savitą raišką ir erotikos sampratą, šia prasme Vytauto pr. 58 ir šis butas yra gana homoerotiški. Čia daug spalvų, joy ir gay. Kalbant apie skulptūras, Hefaistas čia lieknas, visai ne toks, koks tradiciškai vaizduojamas. Viršuje yra ir pusnuogių vyrų bareljefų“, – žvilgsnį aukštyn kreipia Karolis. Be to, namo stilius veda į Nyderlandus, o Amsterdamas nuo seno garsėja tolerancija ir yra pirmasis miestas Europoje, kuriame dekriminalizuotas homoseksualumas. Na, o Henocho žmona gyveno ne Kaune, o Gdanske.
Ar prisilietimas prie tokių istorijų kaip nors pakeitė kasdienį Petro ir Karolio gyvenimą? „Taip. Malonumas ir jokios baimės matant spalvas interjere. Kaip tik baigėme įrengti porą naujos statybos butukų nuomai. Juose atiduodame pagarbą šiems savo atradimams, mūsų patirtys atsiskleidė renkantis sienų spalvą, parketą, plyteles, baldus“, – vienas kitą papildo pašnekovai ir tikina, kad tokios spalvos leidžia ištrūkti iš kasdienybės.
„Šio namo statytojai Mozė Posvianskis ir Hiršas Klisas buvo kilę iš neturtingų šeimų, vilijampoliečiai, ketvirtos kartos. Pastatas iškilo, kai jiems buvo 27 ir 28 metai. Jauni žmonės, atsiradę tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, daug dirbę, nebijoję rizikuoti, ėmę daug paskolų, – tai motyvuoja“, – pasakoja Petras. „Galbūt jie ir norėjo tos prabangos, kurios niekad neturėjo. Tad šis namas lyg deklaruoja – nesvarbu, koks esi, nesvarbu, kokia tavo akių spalva. Jei nori, tai turi rizikuoti ir bandyti“, – pratęsia Karolis. Anot jo, pirmųjų namo savininkų istorija išties įkvėpė juos rizikuoti ir nusipirkti jau minėtą dvarą. Smalsu, kokių spalvų pažers dvarininkavimo ant Nemuno kranto patirtis.
